Apie varnas. O kas sakė, kad nebūna baltų varnų?

Apie varnas. O kas sakė, kad nebūna baltų varnų?

Miestuose gyvenančios varnos elgesiu gerokai skiriasi nuo „kaimiečių“.


Tai vieni gudriausių pasaulio paukščių. Todėl posakis „kvaila, žiopla kaip varna“ – oi, koks netikslus.


Rasa DERENČIENĖ


Daugelyje žinynų pabrėžiama, kad varnos (lot. Corvus) yra išmintingi, atsargūs, smalsūs, įžūlūs, agresyvūs ir vienu aukščiausių intelekto koeficientų iš visų pasaulio gyvūnų išsiskiriantys paukščiai. Panašiai kaip primatai, jos geba pasinaudoti įrankiais ieškodamos maisto, moka jį paslėpti ir vėliau rasti, yra lankstaus proto, turi puikią atmintį ir vaizduotę, netgi gali mintimis „judėti laike“ siekdamos numatytų tikslų.


Moka gyventi su žmonėmis


Lietuvoje iš varninių šeimos paukščių labiausiai paplitusios pilkosios varnos (lot. Corvus cornix), vadinamos tiesiog varnomis. Jų galima pamatyti tiek miestuose, tiek kaimuose, jos vengia tik didelių miškų masyvų. Pirmiausia varną atpažinsi iš karksėjimo: jeigu karkia varnų būrys – girdėti net už kelių dešimčių metrų.


Varnos dažnai painiojamos su kitais varninių šeimos paukščiais – kuosomis, kovais ir krankliais. Lietuvoje perinčios pilkosios varnos nuo minėtų paukščių skiriasi spalva – jos nėra juodos. Varnos kūnas – pilkas, tik galva, pagurklis, uodega ir sparnai – juodi, blizgūs.


Varnos puikiai prisitaikiusios gyventi greta žmonių, nes šalia jų paprasčiau susiranda maisto. Mat yra visalesės: minta ir augaliniu, ir gyvūniniu maistu, taip pat maisto atliekomis. Šie paukščiai lesa grūdus, vaisius ir jų sėklas, kerta kirminus, vabzdžius, varliagyvius, nedideles žuveles, minta kitų paukščių kiaušiniais ir net jaunikliais, mielai lankosi šiukšlynuose, sąvartynuose.

REKLAMA


Kaimuose varnos nuo seno žinomos kaip vištų kiaušinių ir ką tik išsiritusių viščiukų vagilės. Todėl gamtoje jos užima tarpinę poziciją tarp taikių visalesių paukščių ir plėšrūnų.


„Kaimietės“ skiriasi nuo „miestiečių“


Pilkosios varnos aktyviausiai krankia kovą ir balandį, kai poruojasi. Tada galima išgirsti ir nemelodingą jų giesmę. Susiporavusios jos aukštai medžiuose krauna lizdus. Juos suka ir patelės, ir patinai. Deda dažniausiai 5 kiaušinius, peri 18–20 dienų, varniukai lizdus palieka maždaug po mėnesio.


Varnos – nemaži paukščiai: išskleistų sparnų (nuo vieno galiuko iki kito) ilgis gali siekti net metrą, o sveria jos 400–700 g. Paprastai laisvėje gyvena 3–5 metus, mėgsta laikytis tose pačiose vietose. Gyvendamos tobulina išgyvenimo ir maisto paieškos būdus, todėl gamtininkai sako, kad miestų varnos elgesiu skiriasi nuo gyvenančių kaimuose.


Apie varnas. O kas sakė, kad nebūna baltų varnų?

Varnos laikomos vienais protingiausių paukščių.


Paragauti varnienos


Kadaise varnos buvo medžiojamos dėl maisto, jos buvo tikras išsigelbėjimas sunkmečiais. Tarpukariu leistose kulinarinėse knygose galima rasti patiekalų iš varnienos receptų. Dabar šių paukščių medžioklė mitybos tikslu – nebepopuliari.


Nors štai Kėdainių rajone, Kalnaberžės kaime, jau keliolika metų vasarą vyksta kadaise čia gyvavusi varnaėdžių šventė. Jos metu valgomos keptos marinuotos varnos. Teigiama, kad jų mėsa skoniu panaši į vištieną, tik yra tamsi kaip ančių.


Vis dėlto, stengiantis reguliuoti šių paukščių populiaciją, varnas galima šaudyti nuo liepos 1 iki kovo 1 d. Kol jos peri ir maitina jauniklius, tai daryti draudžiama.


Gudrios ir išmintingos


Būtent taip, pasak gamtininkų, reikėtų perfrazuoti paniekinamus su varnomis susijusius epitetus ir palyginimus. Varnos, kaip minėta, yra vieni protingiausių ne tik paukščių, bet ir apskritai gyvūnų. Su varnomis buvo atlikta nemažai eksperimentų ir nustatyta, kad kai kurių rūšių šie paukščiai geba atlikti net iki devynių nuosekliai einančių veiksmų siekdami numatyto tikslo. Tad jų intelektas kartais pranoksta 3–4 metų vaiko intelektą.

REKLAMA


Japonijoje buvo užfiksuota, kad varnos geba „gliaudyti“ riešutus: padeda juos ant kelio, kad sutraiškytų pravažiuojančių automobilių ratai, o tada sulesa branduolius. Naujojoje Zelandijoje atliktas eksperimentas parodė, jog varnos gali pasinaudoti trumpais šapais, kad pasiektų ilgesnius pagaliukus, o jau pastaraisiais – išsikrapštyti maisto iš už vielinės sienelės. Vašingtono universiteto eksperimentai atskleidė, kad šie paukščiai geba atskirti žmonių veidus ir ilgam įsidėmėti savo priešus.


Varnas sunku įvilioti į spąstus, jos labai atsargiai knaibo maistą, dėl kurio nereikia kovoti, – tikrina, ar jis nėra pavojingas. Šiuos paukščius galima prijaukinti ir dresuoti, pagal komandą jie geba nuimti svečiui kepurę, atnešti šaukštą ar šakutę. Apie tai, kad varnas galima išmokyti kalbėti, yra rašęs ir mūsų gamtininkas Tadas Ivanauskas.


Apie varnas. O kas sakė, kad nebūna baltų varnų?

Smarkiai išsiskiriančias baltas varnas gentainės veja šalin.


Balta varna?


Posakis „balta varna“ dažnai vartojamas norint pabrėžti žmogaus išskirtinumą, jo nepritapimą prie tam tikros grupės. Ar baltų varnų būna gamtoje? Taip, būna, kaip ir kitų paukščių, žinduolių (taip pat ir žmonių), žuvų ar roplių: baltą jų spalvą lemia genetinis pigmento melanino, suteikiančio tam tikrą spalvą akims, odai ir plaukams (kailiui, plunksnoms), stygius. Tai vadinamieji albinosai.


Nors dažnai balti gyvūnai yra gaubiami mitų ir legendų, ypač aukštinami žmonių, iš tikrųjų gimti baltam reiškia patirti sunkią lemtį. Iš gentainių būrio smarkiai išsiskiriančios baltos varnos būna savo rūšies atstovų genamos šalin.


Negana to, tokie paukščiai gamtoje – ypač pastebimi, ir tai yra tikra pražūtis ieškant grobio. Be to, išvaizda svarbi ir poruojantis, taigi baltoms varnoms ir čia nesiseka. Gimti baltomis varnoms dažnai reiškia trumpą gyvenimą. Laimė, tai atsitinka labai retai.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ