Kai meilę šlovina poetai – įprastas dalykas. Kur kas rečiau tai daro mokslininkai. Žurnalo „Time“ šimtmečio žmogumi išrinktas Albertas Einšteinas pasiūlė savąją meilės teoriją...

Stasė RUDALEVIČIŪTĖ

Kodėl Lizerlei?

Apie meilę A. Einšteinas rašė laiške savo dukrai. Tiesa, 1902 m. gimusi jo dukrelė Lizerlė, manoma, tegyveno 20 mėnesių, tad skaityti ji negalėjo. Be to, A. Einšteinas tame laiške kalba apie savo paties darbus, paskelbtus vėliau. Tad veikiausiai šis laiškas skirtas ne Lizerlei, o vienai iš podukrų, kurias vyras laikė savo dukromis.

Prieš pateikdami A. Einšteino apmąstymus apie meilę, papasakosime apie jį patį ir jo šeimos gyvenimą. Jo tėvas Hermanas nebuvo turtingas, o motina Paulina buvo kilusi iš pasiturinčios šeimos. Mamos iniciatyva Albertas nuo šešerių metų mokėsi groti smuiku ir iki gyvenimo pabaigos domėjosi muzika, griežė smuiku. Mokslai, ypač iš pradžių, kol šeima gyveno Vokietijoje, jam sekėsi prasčiau (ten reikėdavo kalti mintinai).

Vėliau, A. Einšteinui išgarsėjus, atsirado straipsnių, skelbiančių, kad pedagogai nieko gera iš jo nesitikėjo. Ir pats A. Einšteinas juokaudamas teigė, kad dėl lėtesnės brandos šviesa ir erdvė jį ėmė dominti tada, kai kiti nustoja tuo domėtis... Tėvams apsigyvenus Italijoje, Albertas mokslus tęsė Šveicarijoje. Ten jis įstojo į Ciuricho aukštąją technikos mokyklą ir ją sėkmingai baigė.

Bendrakursė Mileva

Studijuodamas A. Einšteinas susipažino su serbe Mileva Marič. Ji tapo pirmąja moterimi Austrijoje-Vengrijoje, gavusia aukštąjį išsilavinimą. Tačiau siekti jo tėvynėje moteris negalėjo, tad teko vykti į Šveicariją. Mileva buvo 3,5 metų vyresnė už 1879 m. gimusį Albertą. Be to, dėl persirgtos sąnarių tuberkuliozės ji šlubavo, ir tai padarė ją gana niūrią ir užsidariusią, nes Mileva sulaukdavo nemalonių pastabų dėl savo negalios.

Visgi Albertas su Mileva susidraugavo, ėmė artimai bendrauti, ir, kaip minėta, 1902 m. jie susilaukė dukters. Albertas nutarė vesti Milevą. Nors tam labai priešinosi jo motina, Mileva tapo jos marti. 1904-aisiais Mileva ir Albertas susilaukė sūnaus Hanso Alberto (vėliau jis taip pat tapo mokslininku, emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas; mirė 1973 m.). Antrasis A. Einšteino sūnus Eduardas gimė 1910 m. Deja, savo dienas jis baigė psichiatrijos ligoninėje 1965-aisiais.

Net ir gavęs diplomą Albertas ilgai nerado darbo ir labai skurdo. Gyvenimas pusbadžiu atsiliepė jo sveikatai – kepenų būklei. Galiausiai A. Einšteinui pavyko įsidarbinti Šveicarijos patentų biure. 1906 m. jis tapo filosofijos daktaru, o 1909 m. – Ciuricho universiteto profesoriumi...

Stulbinanti karjera

Per savo gyvenimą A. Einšteinas parašė net apie 300 mokslinių darbų. Jis rašė ir knygas bei straipsnius. Jį domino ne tik fizika, bet ir filosofija, mokslo istorija. Stulbinanti A. Einšteino mokslinė karjera prasidėjo 1905 m. Tada buvo paskelbti net trys solidūs jo moksliniai darbai. A. Einšteinas pirmasis fizikos mokslą papildė masės ir energijos santykio formule (E = mc2). Be to, vienas iš jo darbų buvo skirtas kvantų teorijai, o dar vienas – Brauno judesiams.

A. Einšteino darbai tapo šiuolaikinės kosmologijos pagrindu. Nors mokslininkas gilinosi į teorinę fiziką, bet jo įžvalgos davė postūmį ir atominės energetikos atsiradimui, ir lazerių kūrimui, ir praktiniam kvantų teorijos pritaikymui. Pabrėžtina ir tai, kad A. Einšteinas vienas ar drauge su kitais išradėjais gavo apie 20 patentų. Tarp jų – begarsio šaldytuvo, klausos aparato, mikrofono ir kt. Šis mokslininkas yra tapęs maždaug 20-ies universitetų garbės daktaru, įvertintas įvairiomis premijomis. Nobelio premija jam buvo skirta 1921 m. už indėlį į teorinę fiziką (įteikta 1922 m.).

Nauja šeima

Tačiau intensyvi mokslinė veikla neigiamai atsiliepė santykiams su žmona. Jau 1912 m. laiške draugei Mileva skundėsi, kad Albertui darbas – kur kas svarbesnis nei šeima. Tarp sutuoktinių vis kildavo ginčų. Pavyzdžiui, Mileva nenorėjo, kad vyras dirbtų Berlyne, kur jam buvo pasiūlytos solidžios pareigos.

Mokslininkas vis dėlto išvyko į Berlyną ir dirbo ten, kol šalyje įsigalėjo fašistų kurstomos antisemitinės nuotaikos. 1933-iaisiais jis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten gyveno iki mirties (1955 m.). Tačiau dar būdamas Europoje Albertas išsiskyrė su Mileva ir 1919 m. vedė savo pusseserę Elzą (ji mirė 1936 m.).

Elza jau buvo tapusi našle. Dvi jos dukreles – Ilzę ir Margo – A. Einšteinas, kaip minėta, augino ir mylėjo kaip savo paties vaikus. Vis dėlto iš pradžių, daug dirbdamas, jis nelepino savo globotinių švelniais žodžiais. Taip manyti leidžia atsiprašymas, kuriuo jis baigia savo laišką.

Galutinis atsakymas

A. Einšteinas rašė: „Aš labai gailiuosi, kad nesugebėjau išreikšti to, ką jaučiau, nors mano širdis visą gyvenimą tyliai plakė tau. Gal jau pernelyg vėlu atsiprašinėti, bet kadangi laikas – reliatyvus, aš turiu tau pasakyti, jog myliu tave ir tavo dėka radau galutinį atsakymą!“

Tas galutinis atsakymas – tai atsakymas į klausimą, kas yra meilė. Prieš pateikdami jį, paminėsime, kad paauglystėje Albertas buvo nustojęs tikėti Dievą, bet ilgainiui jo pažiūros aiškiai keitėsi, nes, mąstydamas apie meilės prigimtį, mokslininkas neišleido iš akių Dievo. Pasak A. Einšteino, „Visatoje egzistuoja nepaprastai galinga jėga, kurios mokslas iki šiol nesugebėjo deramai paaiškinti. Ši jėga apima visas kitas jėgas ir valdo jas. Ši jėga reiškiasi visame tame, kas tik vyksta Visatoje... Ši jėga – tai meilė“.

Nepaisome, nes bijome?

Apibūdindamas meilę, A. Einšteinas vadina ją šviesa, nušviečiančia tuos, kurie skleidžia ją ir patys jos gauna. O kadangi šis jausmas verčia vienus žmones justi kitų trauką, mokslininkas vadina meilę ir gravitacija. „Meilė gausina tai, kas mumyse geriausia. Dėl meilės žmonija neišnyksta, nepaisant jos aklo egoizmo... Mes gyvename ir mirštame dėl meilės“, – buvo įsitikinęs A. Einšteinas.

Galiausiai mokslininkas priėjo tokią išvadą: „Meilė yra Dievas, ir Dievas yra meilė.“ Pasak jo, meilė įprasmina žmogaus gyvenimą, tik gaila, kad mes, žmonės, pernelyg ilgai nepaisėme šios galios. Gali būti, kad taip elgėmės iš baimės: „Mes bijome meilės“, – teigė A. Einšteinas. O bijome jos todėl, kad tai yra Visatoje vienintelė energija, kurios žmogus neišmoko valdyti kaip panorėjęs.

Pabrėžtina, kad, siekdamas vaizdžiai parodyti beribę meilės galią, A. Einšteinas pasitelkė savo garsiąją formulę E = mc2 ir pritaikė ją meilės galiai matuoti: vietoj m (masės) įrašė M (meilę).

Siūlė pasitelkti meilės energiją

Kiek nukrypsime nuo temos ir pasakysime, kad jau emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas mokslininkas sužinojo, jog fašistų valdomoje Vokietijoje bandoma sukurti atominę bombą. Ši žinia paskatino pritarti kreipimuisi į prezidentą ir jį paraginti imtis tokio ginklo kūrimo. Tačiau vėliau A. Einšteinas gailėjosi pasirašęs tą kreipimąsi, nes, nepaisant jo protestų, atominis ginklas buvo panaudotas prieš Japoniją. Paskutiniais gyvenimo metais mokslininkas daug energijos ir laiko skyrė kovai už taiką visame pasaulyje. Jis buvo pacifistas ir nusiginklavimo šalininkas.

Štai ir laiške, skirtame meilei, A. Einšteinas teigia, kad žmonija nesugebėjo deramai panaudoti įvaldytų energijos galių ir dabar jos kelia grėsmę pačiam žmonijos išlikimui. Kad pasaulis galėtų gyvuoti toliau, mums reikėtų skubiai pasitelkti meilės energiją, mat jos galia, kaip rodo formulė E = Mc2, pranoksta visas kitas galias. Pasak A. Einšteino, meilės energijos pakaktų sunaikinti neapykantai, egoizmui ir godumui – tiems dalykams, dėl kurių mūsų planetai gresia žūtis. Tiesa, tam reikėtų sukurti galingą meilės sprogmenį. Tačiau net neturėdami jo galime pasitelkti nedidelius meilės generatorius, juk jie yra duoti kiekvienam žmogui.

Mokslininkas laiške pabrėžė, kad jo pasiūlymas iš pradžių gali būti nesuprastas, bet jis neabejoja dėl savo teisumo, todėl kreipiasi į visus ir ragina, kad kiekvieno iš mūsų meilės generatoriai nuolat skleistų (ir gautų iš aplinkinių) šią universalią gyvenimą įprasminančią energiją. A. Einšteinas, be abejo, yra teisus sakydamas, jog kiekvienam žmogui suteikta galia skleisti meilę pačiam ir priimti kitų meilę. Tačiau visa bėda ta, kad mes ne tik bijome meilės, bet ir skirtingai ją vertiname. Štai Viljamo Šekspyro Otelas iš meilės Dezdemonai atėmė iš jos gyvybę. Ir realiame gyvenime girdime ir matome panašių dalykų.

Tad meilė meilei nelygi. Kaip minėta, ir pats A. Einšteinas, tegul ir to nenorėdamas, skaudino savo pirmąją žmoną. Tiesa, vėliau apie jį buvo kalbama kaip apie itin malonų, švelnų žmogų.

Visa ištveria

Atrodo, kad aptartame laiške A. Einšteinas rašo apie tokią meilę, kokią šlovina ir apaštalas Paulius savo himne meilei (1 Kor 13). Kalbėdamas apie įvairias Dievo dovanas, apaštalas pataria siekti pačios prakilniausios – krikščioniškos meilės dovanos. Jos reikia siekti, nes ji savaime neatsiranda. Tai – tarsi stogas, o sienos kyla, kai išsiugdome pakantumą, tampame atlaidūs, gailestingi, geranoriški, romūs, kantrūs. Viršum šių dorybių ir iškyla meilė, nes ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14).

Tik tokia meilė yra „kantri, maloninga, nepavydi“. Tai meilė, kuri „nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga“. Todėl tokia meilė „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi“. Ir ši meilė ne tik „visa ištveria“, bet ir „niekada nesibaigia“.

Tuščias žvangesys

Tokią meilę apaštalas iškelia aukščiau už visas žinias, už visus darbus, atliekamus dėl abstraktaus gėrio, ir netgi už tokį tikėjimą, dėl kurio žmogus gali „net kalnus kilnoti“. Visa tai be meilės daro žmogų nieku, tuščia vieta, tik keliančia daug triukšmo ir reikalaujančia aplinkinių dėmesio. Todėl tokius žmones apaštalas vadina žvangančiu variu ir skambančiais cimbolais.

Tiek pats apaštalas Paulius, tiek kiti Dievo šventieji buvo kupini meilės ir ją dosniai skleidė žmonėms. Be abejo, ir šventasis vyskupas Valentinas nebuvo žvangantis varis. Jis sutuokė karį su mylimąja, nors už tai jam grėsė mirtis. Tačiau akivaizdu, kad šventasis kankinys Valentinas vadovavosi Jėzaus žodžiais: „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Ateinantį pirmadienį minėsime su šventuoju Valentinu siejamą Meilės dieną. Tai puiki proga dar sykį padėkoti artimiesiems už jų meilę. Kartu tai proga pagalvoti apie tai, kokia mūsų meilė, ką skleidžia mūsų meilės generatorius...

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.