Kruvinasis sekmadienio rytas Perl Harbore

Kruvinasis sekmadienio rytas Perl Harbore


Tokios netikėtos atakos ir pažeminimo, koks ištiko Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) 1941 m. gruodžio 7-osios rytą, ši šalis vėliau nepatyrė iki pat 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuolių. Prieš vieną galingiausių pasaulio valstybių buvo surengta ataka, pradėjusi itin kruviną ir sunkų JAV karą su Japonija, pasibaigusį tik po branduolinių Hirosimos ir Nagasakio bombardavimų ir Tekančios Saulės šalies kapituliacijos 1945 m.


Manvydas VITKŪNAS


Dieną atakai japonai pasirinko tiesiog puikiai. Buvo ankstyvas sekmadienio rytas. Nieko blogo nesitikėjusių JAV kariškių bazėje Havajų salyno Oahu saloje daug karių buvo išleisti savaitgalio poilsio. Dauguma aukštesniųjų karininkų taip pat ilsėjosi, tarp jų – JAV karinių jūrų pajėgų Ramiojo vandenyno laivyno vadas admirolas Hasbandas Edvardas Kimelis ir už karinių objektų Havajuose, įskaitant svarbiausią bazę Perl Harbore, apsaugą ir gynybą atsakingas generolas leitenantas Valteris Kambelas Šortas.


Jiedu iš Vašingtono buvo gavę informacijos apie galimą karo su Japonija grėsmę, bet niekas nesitikėjo, kad imperijos kariuomenė surengs tokią veržlią ir triuškinamą ataką, juolab gausiai pasitelks karo lėktuvus už daugybės jūrmylių nuo Japonijos krantų. Amerikiečiai labiau laukė japonų povandeninių laivų atakų (todėl kruopščiai buvo saugoma įplaukimo į karinį uostą zona) ar sabotažo aktų iš gana gausiai Havajuose gyvenančių japonų tautybės žmonių. Antpuolio iš oro tikimybė atrodė itin menka.

REKLAMA


Japonija pasikeitė


Japonija ilgus amžius buvo įdomios kultūros ir istorijos šalis, beveik visiškai uždara išorės pasauliui. Tankiai gyvenama salų valstybė, valdoma imperatorių, snaudė iki pat XIX a. antrosios pusės. Tuomet ji atsigręžė į pasaulyje vykstančias permainas ir pasuko sparčios modernizacijos, ypač pramonės, švietimo ir karybos srityse, keliu. Taip pat prasidėjo teritorinė plėtra: japonai iš Kinijos atėmė Formozos (Taivano) salą, prisijungė ir Korėją. Kad Japonija tapo kitokia, skaudžiai patyrė ir didžiulė Rusijos imperija, triuškinamai pralaimėjusi 1904–1905 m. vykusį karą su japonais.


Pirmajame pasauliniame kare Japonija palaikė Antantės šalis, užėmė dalį Vokietijai priklausiusių salų Ramiajame vandenyne. XX a. trečiajame dešimtmetyje Tokijas toliau auginosi raumenis. 1931 m. japonai įsiveržė į Mandžiūriją (Kinijos šiaurės rytuose), ten įkūrė marionetinę valstybę ir sėkmingai naudojosi vietos akmens anglių, geležies rūdos ir kitais ištekliais. Sulaukusi tarptautinės visuomenės pasmerkimo, Japonija išstojo iš Tautų Sąjungos ir ėmė suartėti su nacių Vokietija bei fašistine Italija.

REKLAMA


1937-aisiais japonai pradėjo labai kruviną karą su Kinija – įvykdė daug karo nusikaltimų, žiauriai elgėsi su karo belaisviais ir civiliais gyventojais. 1941 m. Japonija okupavo Prancūzijai priklausiusią Indokiniją. Iškilo grėsmė britų ir olandų valdoms Pietryčių Azijoje. Visa tai kėlė ir JAV nerimą bei nepasitenkinimą. Tuo metu amerikiečiai ir japonai buvo strateginiai varžovai Ramiajame vandenyne. Atsižvelgdamos į susiklosčiusią padėtį, JAV 1941-ųjų birželį nutraukė daugybę sutarčių su Japonija ir įvedė prekybos (visų pirma – naftos ir jos produktų) embargą bei kitas ekonomines sankcijas, įskaitant finansines.


Tačiau Tokijas neslėpė tolesnių imperijos plėtros ambicijų ir taikėsi į britams priklausiusią Malaiziją, Singapūrą bei Nyderlandų valdas (dabartinę Indoneziją), turtingas naftos, kaučiuko ir kitų išteklių. Tačiau kad taptų Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono hegemone, Japonija turėjo bent kuriam laikui neutralizuoti JAV galią, pirmiausia – amerikiečių Ramiojo vandenyno laivyną, kurio pagrindinė bazė buvo Perl Harbore.


Koziris – aviacija


Įveikti amerikiečius buvo itin sudėtingas uždavinys. Reikėjo rasti būdą, kaip neutralizuoti stiprias JAV laivyno pajėgas, turėjusias daugybę antvandeninių, povandeninių laivų, taip pat lėktuvnešių, stiprią aviaciją, jūrų pėstininkus, pakrančių apsaugos dalinius. Admirolo Isoroku Jamamoto vadovaujama Japonijos karinių jūrų pajėgų štabo karininkų grupė ėmėsi slapto ir labai kruopštaus operacijos planavimo.



Buvo akivaizdu, kad laivais prasibrauti į Perl Harborą ir suduoti triuškinamą smūgį amerikiečiams – nerealu. Taip pat buvo atmestas pasiūlymas išlaipinti jūrų desantą Havajuose – Japonijos karinis laivynas neturėjo pakankamai desantinių laivų, o sėkmės atveju, užėmus Oahu ir kitas salas, būtų reikėję gausių išteklių aprūpinti ten dislokuotoms okupacinėms pajėgoms.


Išeitis buvo aviacijos smūgis, bet tam reikėjo stiprios lėktuvnešių grupės, kurią lydėtų apsaugos ir aprūpinimo laivai. Buvo sutelktas tikras smogiamasis kumštis – 6 lėktuvnešiai, 14 antvandeninių kovos laivų, 8 aprūpinimo laivai, 28 povandeniniai laivai (5 iš jų – mažieji) ir 414 lėktuvų. Pagrindinį smūgį turėjo suduoti lėktuvai ir povandeniniai laivai. Šis I. Jamamoto ir jo bendražygių planas sulaukė aršios didelės dalies Japonijos kariuomenės generalinio štabo aukštųjų karininkų ir politinės vadovybės kritikos kaip pernelyg rizikingas.


Nesėkmės atveju Japonija rizikavo netekti svarbiausių savo karinio laivyno pajėgumų, o tai būtų sutrukdę siekti strateginio tikslo – įsigalėjimo Pietryčių Azijoje, prieigos prie naftos ir kitų strateginių žaliavų išteklių. Visgi admirolui pavyko planą apginti. Galiausiai karinių jūrų pajėgų vadas maršalas Osamis Naganas pristatė planą pačiam imperatoriui ir sulaukė pritarimo.


„Susidursime su stipriausiais priešais“


Prieš žygį Havajų link buvo surinkta ir kruopščiai išanalizuota žvalgybinė informacija. Japonų jūrininkai ir lakūnai atliko daugybę treniruočių, imitavo būsimas kovines situacijas. Pagrindine pratybų vieta tapo į Perl Harborą panaši japonų karinė jūrų bazė Kiūšiū saloje. Mokymų metu buvo pastebėti kai kurie iš lėktuvų paleidžiamų torpedų veikimo trūkumai, ir torpedas gaminęs koncernas „Mitsubishi“ (pagrindinė jo gamykla buvo Nagasakio mieste) skubiai jas modernizavo. Taip pat buvo intensyviai tobulinami bombas turėjusių numesti lėktuvų įgulų įgūdžiai. Pataikyti bombą tiesiai į laivą iš skrendančio lėktuvo – labai sunku, bet japonams per pratybas pavyko pasiekti net 70 proc. tikslumą.

REKLAMA


Japonai nusprendė elgtis klastingai ir užpulti amerikiečius nė nepaskelbę karo. 1941 m. lapkričio 26 d. didžiulė japonų karo laivų eskadra, kurios branduolį sudarė 6 lėktuvnešiai, paliko Hitokapu įlanką Kurilų salyno Iturupo saloje (dabar ši sala kartu su dar keliomis pietinėmis Kurilų salomis priklauso Rusijai, bet Japonija niekada neatsisakė pretenzijų į pietines Kurilų salas). Prieš žygį admirolas I. Jamamotas kreipėsi į karius tokiais žodžiais: „Visi mes turime būti pasirengę neįtikėtinam amerikiečių pasipriešinimui. Japonija savo istorijoje yra susidūrusi su daugeliu rimtų priešų – mongolais, kinais, rusais, bet šioje operacijoje mes susidursime su pačiais stipriausiais ir išradingiausiais priešais.“


Sėkmingai operacijai reikėjo kelių sąlygų – palankaus oro, kad galėtų veikti aviacija, ir galimybės nepastebėtiems priartėti prie Havajų salų. Amerikiečių laivai ir lėktuvai patruliavo, karinė žvalgyba perėmė radijo pranešimus. Su oru japonams pasisekė, amerikiečių žvalgybą taip pat pavyko pergudrauti. Buvo paskleista daugybė melagingų radijo pranešimų, telegramų, kuriose nurodyti netikri planuojami pajėgų susitelkimo rajonai didžiulėse Ramiojo vandenyno platybėse. JAV karinė žvalgyba turėjo susidoroti su milžinišku dezinformacijos srautu.


„Tora! Tora! Tora!“


Pirmasis kovinis japonų ir amerikiečių kontaktas įvyko ankstų gruodžio 7-osios rytą, kai amerikiečių patrulinis lėktuvas aptiko ir jūroje netoli Perl Harboro patruliavęs laivas sunaikino japonų mažąjį povandeninį laivą, ginkluotą dviem torpedomis ir valdomą vos dviejų jūrininkų. Informacija buvo perduota į laivyno štabą. Tačiau budintys karininkai nepasivargino perduoti žinios admirolui, mat panašių pranešimų buvo gauta ir anksčiau, bet jie buvo klaidingi.


Tą rytą, 5 val. 30 min., nuo prie Havajų priartėjusių japonų lėktuvnešių denių pakilo žvalgybos lėktuvai. Po pusvalandžio – pirmoji 183 lėktuvų grupė. 30 lėktuvų liko lėktuvnešiuose, kad galėtų apginti japonų laivus nuo galimo amerikiečių lėktuvų antskrydžio.

REKLAMA


Artėjančius lėktuvus, tiksliau – visą jų bangą, užfiksavo amerikiečių radarai, bet radiolokaciniame poste budėję vyresnieji karininkai buvo išėję pusryčiauti, o paliktas leitenantas pamanė, kad salos link artėja grupė savų bombonešių. Kad atskrenda priešų lėktuvai, jis nesitikėjo.


Japonų lėktuvai užklupo amerikiečius nepasiruošusius. Laivuose ir kranto zenitinėse baterijose budėję kariai iš priešlėktuvinių pabūklų apšaudė atakuojančius priešus, bet sėkmė buvo japonų pusėje. Dauguma amerikiečių lėktuvų stovėjo ant žemės, ir tik mažai daliai jų pavyko pakilti ir stoti į oro dvikovas. 7 val. 53 min. japonų radijo eteryje nuskambėjo „Tora! Tora! Tora!“ („Tigras! Tigras! Tigras!“). Tai buvo sutartinis signalas, reiškęs visišką sėkmę. Uoste virė pragaras, krito bombos ir torpedos, degė ir sproginėjo amerikiečių laivai, uosto įrenginiai, aerodromuose liepsnojo lėktuvai. Baisiausia buvo linijinio laivo „Arizona“ tragedija – pataikius trims bomboms ir sprogus laivo triumuose buvusiems sviediniams, žuvo daugiau nei 1 100 amerikiečių jūrininkų.


Po šios atakos laukė antrasis japonų aviacijos antskrydis. Šį kartą japonų lėktuvus pasitiko išlikusių amerikiečių lėktuvų pilotai, užvirė oro mūšiai. Amerikiečių laivai paskandino dar vieną japonų mažąjį povandeninį laivą. Tačiau visa tai buvo menka paguoda: atakos metu žuvo 2 403 amerikiečiai, tarp jų – 68 civiliai, daugiau nei 1 100 žmonių buvo sužeisti. Buvo sunaikinta ar smarkiai pažeista 18 amerikiečių laivų, 8 iš jų – linijiniai. Kai kurių laivų remontas truko iki pat 1944 m. Japonai neteko beveik pusšimčio karių, 29 lėktuvų ir visų 5 mažųjų povandeninių laivų.


Japonų atakos buvo įspūdingos, bet po kelerius metus trukusio karo, pareikalavusio daugybės aukų, pergalę galiausiai šventė amerikiečiai. Japonija patyrė branduolinius Hirosimos ir Nagasakio bombardavimus ir triuškinamą pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 05 (2023)

    Savaitė - Nr.: 05 (2023)