Vis dar nepasibaigęs Korėjos karas

Vis dar nepasibaigęs Korėjos karas


Prieš 70 metų, 1950 m. birželio 25 d., prasidėjo vienas didžiausių karinių konfliktų, vykusių po Antrojo pasaulinio karo, – Korėjos karas, nusinešęs net pustrečio milijono gyvybių ir tapęs ne tik pačių korėjiečių, pasidalijusių į dvi ideologines stovyklas, bet ir demokratinio Vakarų pasaulio ir komunistinių valstybių kovos arena.


Manvydas VITKŪNAS


Ties 38 lygiagrete nustatyta demarkacijos linija ir demilitarizuota zona, skirianti Korėjos Respubliką (Pietų Korėją) nuo Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos (Šiaurės Korėjos), beveik tiksliai sutampa su karo veiksmų pabaigoje nusistovėjusia fronto linija. Karo metu frontas ne kartą slinko iš šiaurės į pietus ir atgal. Taip pat jis ėjo per žmonių likimus. Žuvo apie 2 mln. korėjiečių (daugiausia civilių), apie pusę milijono komunistinės Kinijos karių, apie 40 tūkst. Jungtinių Tautų pajėgų karių (37 tūkst. jų buvo amerikiečiai). Per karą apie 280 tūkst. korėjiečių iš Pietų Korėjos pabėgo į komunistinę Šiaurės Korėją, o iš Šiaurės į Pietų Korėją – beveik 2 mln. žmonių. Visame Korėjos pusiasalyje buvo sunaikinta daugiau nei 80 proc. pramonės įmonių ir transporto infrastruktūros (geležinkelių, tiltų, aerodromų), trys ketvirtadaliai vyriausybinių pastatų, daugiau nei pusė gyvenamųjų namų. Karas truko 3 metus, 1 mėnesį ir 2 dienas. Tačiau ir jam pasibaigus susiklosčiusios situacijos negalima pavadinti taika.

REKLAMA


Incidentas 6-2-5


Šis karas įvairiose šalyse vadinamas skirtingai. Amerikiečiai Korėjos karą neretai vadina Užmirštuoju karu, žmonių atmintyje tarsi pasimetusį tarp Antrojo pasaulinio ir Vietnamo karų. Pietų Korėjos gyventojai šį karą dažniausiai mini kaip incidentą 6-2-5 (pagal kovos veiksmų pradžios datą – birželio 25 d.). Šiaurės Korėjos gyventojams tai – Tėvynės išvadavimo karas.


Žiauraus Korėjos karo ištakos glūdi XX a. pirmosios pusės šalies istorijoje. 1910 m. Korėją užėmė Japonija ir faktiškai pavertė pusiasalį savo kolonija. Antrojo pasaulinio karo metu, 1945-ųjų balandį, į Korėją iš šiaurės įsiveržė kovą su japonais pradėję Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniai, o pietuose išsilaipino amerikiečių jūrų pėstininkai. Pagal Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Sovietų Sąjungos susitarimą šalis buvo padalyta (planuota, kad laikinai) į dvi dalis palei 38 lygiagretę.


Amerikiečių kontroliuojamuose pietuose, stebint Jungtinių Tautų atstovams, buvo surengti demokratiški rinkimai, į valdžią atėjo liberalių pažiūrų prezidentas Li Singmanas. Šiaurėje Sovietų Sąjunga be jokių rinkimų perdavė valdžią korėjiečių komunistų lyderiui Kim Ir Senui – dabartinio Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Uno seneliui. Buvo planuojama, kad abi Korėjos dalys bus suvienytos, bet nepavykdavo susitarti, mat skirtingose pusiasalio pusėse įsigalėjo ideologiškai skirtingi režimai. Galiausiai 1947 m. spręsti šį sudėtingą reikalą tiesiogiai ėmėsi Jungtinės Tautos. Tačiau ir jų įtaka buvo ribota. 1948-aisiais abi korėjiečių valstybės priėmė savo konstitucijas, abiejose buvo deklaruojamas siekis į savo rankas perimti visą šalį. Šiaurės Korėjos konstitucijoje netgi parašyta, kad Pchenjanas – tik laikinoji šalies sostinė, kol bus „išvaduotas“ Seulas.

REKLAMA


Padėjo sovietai ir kinai


1949 m. ir SSRS, ir JAV kariniai daliniai iš pusiasalio buvo išvesti. Tuo pat metu Šiaurės Korėja intensyviai rengėsi „pietinės šalies dalies išvadavimui iš parsidavėliško Li Singmano režimo pančių“. Josifas Stalinas po ilgų Kim Ir Seno įkalbinėjimų, rodos, įtikėjo, kad karo atveju amerikiečiai nesikiš, todėl galima ir reikia paremti komunistinę Šiaurės Korėjos valdžią. Šiaurės Korėjos lyderis taip pat dievagojosi J. Stalinui, esą Li Singmanas – nepopuliarus Pietų Korėjoje, ir vos tik šiauriečių pajėgos kirs 38 lygiagretę „darbo žmonės palaikys komunistines pajėgas, sukils ir nuvers nekenčiamą kapitalistinį režimą“.


Sovietų Sąjunga suteikė Šiaurės Korėjai milžinišką paramą, perdavė daug ginkluotės, technikos, amunicijos, nusiuntė į šalį karinius patarėjus (jie padėjo kurti komunistinę kariuomenę). Šiaurės Korėjos generaliniam štabui karo su Pietų Korėja planą padėjo parengti generolas leitenantas Nikolajus Vasiljevas ir kiti patyrę sovietų karininkai. Kita labai solidi Šiaurės Korėjos rėmėja buvo Mao Dzedongo vadovaujama komunistinė Kinija. Iš jos teritorijoje įrengtų karinių bazių kilo į Korėjos dangų sovietų ir kinų lakūnų pilotuojami naikintuvai, rėmę Šiaurės Korėjos pajėgas.


Amerikiečiai iš pradžių neskyrė deramos paramos Pietų Korėjos ginkluotosioms pajėgoms. Vašingtonas stengėsi Korėjoje elgtis labai atsargiai, jokiu būdu net menkiausiais veiksmais neprovokuoti Pekino. Tačiau tai tik sustiprino Šiaurės Korėjos ir jos rėmėjų įsitikinimą, kad karo atveju amerikiečiai į konfliktą nesikiš, todėl operaciją prieš Pietų Korėją galima drąsiai pradėti. Pietų Korėjos kariuomenė (93 tūkst. karių) pagal visus rodiklius buvo daug silpnesnė nei šiauriečių pajėgos, beveik neturėjo šarvuotosios technikos, o karo lėktuvų buvo vos keliolika. Tuo metu šiauriečiai, remiami Maskvos ir Pekino, užsiaugino gana galingus raumenis. Karo pradžioje kariuomenėje buvo 175 tūkst. karių, 150 tankų, 172 kovos lėktuvai, šimtai artilerijos pabūklų.



Vis dar nepasibaigęs Korėjos karas


Kariavo net Liuksemburgas


Auštant 1950 m. birželio 25-osios rytui prie demarkacijos linijos sugaudė pabūklų kanonada. Šiauriečių pajėgos įsiveržė į Pietų Korėją. Pasaulio bendruomenei tai buvo netikėta. Pavyzdžiui, vos prieš savaitę JAV valstybės sekretorius Dinas Ačesonas pranešime prezidentui Hariui Trumenui teigė, kad „karo Korėjoje tikimybė – menka“. Dabar reikėjo skubiai imtis priemonių. JAV kariuomenei buvo nurodyta transporto lėktuvais evakuoti iš Pietų Korėjos šalies piliečius, taip pat skubiai suteikti Pietų Korėjai karinę paramą.


Jungtinių Tautų Saugumo Taryba balsų dauguma nusprendė siųsti karinį kontingentą į pagalbą Pietų Korėjai. Jo pagrindą sudarė amerikiečiai. Taip pat prisidėjo Didžioji Britanija, Filipinai, Kanada, Turkija, Nyderlandai, Prancūzija, Australija, Graikija, Naujoji Zelandija, Tailandas, Etiopija, Kolumbija, Belgija, Pietų Afrikos Respublika. Net mažytis Liuksemburgas skyrė 44 karių būrį. Karo metu paskelbus mobilizaciją, Pietų Korėjos kariuomenė išaugo iki 590 tūkst. karių. Iš viso Jungtinių Tautų kontroliuojamose pajėgose Korėjoje per karą buvo sutelkta apie milijoną karių. Šiaurės Korėja ir jos rėmėjai taip pat didino savo pajėgas. Kim Ir Senui pavyko sutelkti 260 tūkst. Šiaurės Korėjos karių, kinai į pagalbą atsiuntė 780 tūkst., Sovietų Sąjunga – kelis tūkstančius karių (daugiausia – karinių patarėjų, karo lakūnų, oro gynybos ir aerodromų priežiūros specialistų).


Karo pradžioje akivaizdžiai geriau sekėsi šiauriečiams. Jie užėmė Seulą ir sparčiai veržėsi į pietus. Jungtinių Tautų pajėgos (jų gretose buvo ir Pietų Korėjos kariuomenė), vadovaujamos amerikiečių generolo Daglaso Makarturo, sugebėjo sustabdyti komunistinių pajėgų puolimą tik pietrytinėje šalies dalyje, Pusano uostamiesčio regione. Rugsėjo 15 d. buvo išlaipintas amerikiečių jūrų desantas Inčchone. Šiaurės Korėjos kariuomenei kilo grėsmė, kad priešai atsidurs jos užnugaryje, tad teko pradėti trauktis iš Pietų Korėjos. Jungtinių Tautų karinės pajėgos perėmė iniciatyvą ir, stumdamos šiauriečių pajėgas, įžengė į Šiaurės Korėją.
Spalio 26 d. kai kuriose vietose netgi buvo pasiekta Jalu upė (ja eina Šiaurės Korėjos ir Kinijos siena). Kilo šiauriečių pajėgų sutriuškinimo pavojus. Tačiau padėtį radikaliai pakeitė daugiau nei pusės milijono Kinijos karių įsiveržimas į Korėją. Dabar jau Jungtinių Tautų daliniams teko trauktis į pietus. Per mėnesį Šiaurės Korėjos kariai ir kinai, remiami sovietų karo aviacijos, atkovojo visą Šiaurės Korėjos teritoriją ir užėmė Seulą bei žemes apie 100 kilometrų piečiau 38-osios lygiagretės. Galiausiai 1951 m. sausį Jungtinių Tautų pajėgos pamažu vėl kiek nustūmė šiauriečius, atkovojo Seulą. Fronto linija iš esmės stabilizavosi ties ta pačia 38 lygiagrete.

REKLAMA


Korėjos karas buvo paskutinis, kuriame dar gausiai naudoti propeleriniai kovos lėktuvai, ir pirmasis, kuriame jau intensyviai pasitelkti reaktyviniai naikintuvai. Sovietų Sąjunga 1950-ųjų rudenį nusiuntė į Kiniją bei Korėją ne tik visą korpusą tuo metu moderniausių naikintuvų „MiG 15“, bet ir lakūnų, aviacijos inžinierių, skrydžių valdymo specialistų bei instruktorių (jie mokė kolegas iš Kinijos ir Šiaurės Korėjos). Jau pirmieji oro mūšiai parodė, kad „MiG 15“ yra pajėgesni už amerikiečių naikintuvus „F-80 Shooting Star“ ir „F-84 Thunderjet“. Padėtį ore pakeisti amerikiečių naudai padėjo atsiųsti naujausi naikintuvai „F-86 Sabre“. Karas Korėjoje tapo reaktyvinės karo aviacijos eros pradžia.


Maištingasis generolas


Kovų metu generolas D. Makarturas ne kartą ragino Vašingtoną panaudoti prieš Kiniją branduolinį ginklą, tikėdamasis priversti kinus pasitraukti iš karo, bet atsakymas visada buvo neigiamas. Galiausiai JAV vyriausybė, nenorėdama eskaluoti konflikto su Kinija, įsakė generolui stabdyti puolimą į šiaurę. D. Makarturas pasirodė esąs neklusnus ir tęsė puolimą. Negana to, jis įsakė bombarduoti karinius aerodromus Kinijos teritorijoje. Viso šito Vašingtonui pasirodė per daug. Maištingasis generolas 1951 m. balandžio 11 d. buvo atleistas iš pareigų. Tų pačių metų liepą Šiaurės ir Pietų Korėjos pradėjo derybas. Jos užtruko net dvejus metus. Galiausiai 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašyta paliaubų sutartis, o fronto linija, ėjusi į šiaurę nuo 38 lygiagretės, tapo faktine abi Korėjos valstybes skiriančia siena. Taikos sutartis tarp Pchenjano ir Seulo nepasirašyta iki šiol, tad galima sakyti, kad ir karas juridiškai dar nėra baigtas.


Šiaurės Korėja, pasirinkusi komunistinį raidos kelią, šiandien yra tikras pasaulio bendruomenės galvos skausmas. Neturtinga šalis visą dėmesį skiria karinių pajėgų plėtrai ir, tikėtina, turi branduolinį ginklą. Tuo pat metu dauguma šalies gyventojų gyvena skurdžiai ir gali tik pasvajoti apie tokią gyvenimo kokybę, kokia gali džiaugtis demokratiją ir laisvąją rinką pasirinkusios Pietų Korėjos žmonės. Iki šiol Šiaurės Korėja vykdo raketų ir branduolinio ginklo kūrimo programas, o Pietų Korėjos ekonomika klesti, tokie jos prekių ženklai kaip „Samsung“, „Hyundai“, „Kia“ yra puikiai žinomi visame pasaulyje.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.