„Ra“ ekspedicijos: papirusiniais laivais – per Atlantą

„Ra“ ekspedicijos: papirusiniais laivais – per Atlantą


Norvegų keliautojas Tūras Hejerdalis niekada nenuleisdavo rankų. Tai buvo žinoma jau nuo 1947 m., kai su penkiais bendraminčiais iš balzos medienos pastatytu plaustu „Kon-Tiki“ jis įveikė tūkstančius jūrmylių nuo Pietų Amerikos per Ramųjį vandenyną iki Polinezijos salų. 1969 m. startavo nauja ekspedicija – iš papiruso pagaminta didelė valtis leidosi nuo Maroko krantų per Atlantą. T. Hejerdalis pabandė patikrinti, ar senovėje Šiaurės Afrikos gyventojai galėjo tokiais laivais pasiekti Ameriką.


Manvydas VITKŪNAS


T. Hejerdalis buvo be galo drąsus ir smalsus žmogus. Įdomiomis ir novatoriškomis mokslinėmis hipotezėmis apie įvairių pasaulio kampelių apgyvendinimo raidą garsėjęs mokslininkas gimė 1914 m. Larvike (Norvegijoje). 1933-iaisiais jis įstojo į Oslo universitetą studijuoti geografijos ir zoologijos. 1936 m. vedė ir su žmona išvyko į Fatu Hivos salą (Markizo salyną Ramiajame vandenyne). Čia praleido beveik metus. T. Hejerdalį itin išgarsino kelionė 1947 m. plaustu „Kon-Tiki“ per Ramųjį vandenyną nuo Kaljao uosto Peru iki Tuamotu salyno Prancūzijos Polinezijoje.


Knyga apie „Kon-Tiki“ ekspediciją buvo išversta į 66 kalbas. 1955-aisiais norvegas surengė archeologinę ekspediciją Ramiajame vandenyne esančioje, Čilei priklausančioje ir didingomis skulptūromis garsėjančioje Velykų saloje. Vėliau jis rengė ekspedicijas į Peru, Boliviją, Meksiką, Etiopiją, Čadą. T. Hejerdalis buvo įsitikinęs, kad įvairūs archeologiniai radiniai, kultūrinės sąsajos gali liudyti, jog transatlantinis žmonių bendravimas vyko kur kas anksčiau, nei vikingai pasiekė dabartinės Kanados krantus, o vėliau Kristupas Kolumbas europiečiams iš naujo atrado Ameriką.

REKLAMA


Mokslininkas manė, kad per Atlantą prieš daug amžių galėjo keliauti ir Šiaurės Afrikos gyventojai, tarp jų – senovės egiptiečiai. Pasiekti Ameriką jie esą galėjo gana lengvomis papirusinėmis valtimis, pasinaudoję vandenyne cirkuliuojančia Kanarų srove. Galbūt indėnų protėviai prieš tūkstančius metų į Ameriką ne iš Azijos atkeliavo, kaip dažniausiai manoma, o atplaukė iš Šiaurės Afrikos? Gal majų ir actekų piramidžių statybos idėjos buvo susijusios su Egipto piramidėmis? Kad visa tai neliktų tik mokslinėmis hipotezėmis, T. Hejerdalis nusprendė savo kailiu išbandyti, ar tai buvo įmanoma. Įvairiose Afrikos ir Amerikos vietose jis ne tik tyrinėjo senųjų kultūrų pėdsakus, bet ir stengėsi kuo daugiau sužinoti apie nendrinių ir papirusinių valčių, pavaizduotų senovinėse stelose ir piešiniuose, konstrukciją.


Pirmoji nesėkmė


Pirmosios valties iš papiruso statybai T. Hejerdalis pasitelkė meistrus nuo vieno didžiausių Afrikoje Čado ežero krantų (čia valtys iš nendrių iki šiol yra įprastos susisiekimo priemonės). Atvykę į Egiptą, jie ėmėsi darbo ir statė laivą iš papiruso, atgabento iš Etiopijos. Laivas, pavadintas senovės egiptiečių saulės dievo Ra vardu, buvo iš Egipto nugabentas į Maroką. Padabintas balta bure su raudonu saulės disku, „Ra“ startavo 1969 m. gegužės 25 d. iš Lukoso upės žiočių šalia Larašo miesto.

REKLAMA


Tarptautinės įgulos (tokia ji buvo suburta sąmoningai, norint pabrėžti, kad net mažytėje erdvėje vidury audringo vandenyno gali sugyventi ir ranka į ranką dirbti, siekdami bendro tikslo, skirtingų tautybių, tikėjimų ir rasių žmonės) vadas buvo T. Hejerdalis, o jo bendražygiai – amerikiečių lakūnas ir jūrų keliautojas Normanas Beikeris (laive ėjęs šturmano ir radisto pareigas), italų kino operatorius ir keliautojas Karlas Mauris, rusų gydytojas ir keliautojas Jurijus Senkevičius, meksikiečių antropologas Santjagas Chenovesas, egiptiečių fotografas Žoržas Surialas. Laivas buvo pagamintas iš papiruso, todėl būtinai reikėjo ir žmogaus, kuris išmanė tokių laivų konstrukciją bei pats dalyvavo statant „Ra“. Taip įgulą papildė Abdula Džibrinas iš Čado.

Iš pradžių kelionė klostėsi neblogai, viskas vyko pagal planą. Per vandenyno bangas genamas palankios srovės ir vėjo, „Ra“ po truputį artėjo prie Amerikos krantų. Tačiau 56 ekspedicijos parą, nuplaukus daugiau nei 5 tūkst. kilometrų, laivo priekis pamažu ėmė leistis į vandenį. Paaiškėjo kai kurie konstrukcijos trūkumai, lėmę šią bėdą. Papirusas prisigėrė daug vandens, o galiausiai laivas lūžo pusiau. Kilo pavojus, kad keliautojai kartu su „Ra“ nukeliaus į vandenyno dugną. Teko radijo ryšiu kviestis pagalbą, ir įgula paliko laivą.


„Ra“ ekspedicijos: papirusiniais laivais – per Atlantą


Afrikiečius pakeitė indėnai


Nors ištiko nesėkmė, T. Hejerdalis nepalūžo. Atvirkščiai, jis dar labiau užsispyrė, kad tokio tipo laivu įmanoma įveikti Atlantą. Juo labiau kad ir pirmuoju „Ra“ pavyko nuplaukti išties toli nuo Afrikos krantų. Antrąjį laivą, pavadintą „Ra 2“, statė indėnai iš Bolivijos, nuo Titikakos ežero krantų, kur tradiciškai buvo naudojamos nendrinės valtys ir laivai. Skirtingai nei afrikiečių meistrai iš Čado, bolivai (jiems talkino marokiečiai) naudojo kitokią papiruso rišimo technologiją. Laivo korpusą formuojantys didžiuliai „cigarai“ buvo daromi taip, kad kiekvieno augalo stiebelio galai būtų užsukti į korpuso vidų ir įgertų į save kuo mažiau vandenyno vandens. Virvės rištos taip, kad beveik niekada nesikryžiuotų ir korpusas būtų kuo sandaresnis.


„Ra 2“ išėjo 3 metrais trumpesnis už pirmąjį „Ra“. Laivo ilgis siekė 12 metrų, vidaus plotis – 5 metrus, korpuso bortų storis siekė 2 metrus. Laivo viduryje buvo įtvirtintas stiebas su bure, o ant skersinių sijų buvo sukonstruota 4 x 2,8 metro ploto kajutė – joje įsikūrė vėlgi tarptautinė įgula. Didžioji dalis įgulos buvo iš pirmosios ekspedicijos, bet netrūko ir pokyčių. Iš senosios komandos liko T. Hejerdalis, N. Beikeris, K. Mauris, J. Senkevičius, S. Chenovesas, Ž. Surialas, bet nebebuvo čadiečio A. Džibrino. Vietoj jo atsirado net du naujokai – japonų kino operatorius Kėjus Ohara ir marokietis chemikas-ekologas Madanis Aitas Uhanis, rinkęs Atlanto vandens mėginius. Po ekspedicijos šių tyrimų pagrindu buvo parengta ataskaita Jungtinėms Tautoms apie vandenyno taršą.



Maistą metė už borto


1970 m. balandžio 17-osios rytą „Ra 2“ startavo iš Maroko Safio uostamiesčio. Iš pradžių vėl viskas ėjosi gerai, bet penktą kelionės dieną įgulos nariai pastebėjo, jog laivas ėmė po truputį grimzti į vandenį. Pasitarę keliautojai nusprendė, kad laivo krovinys yra pernelyg sunkus, ir išmetė už borto didelę dalį maisto atsargų bei mažiau reikalingos įrangos. Jie nutarė, kad geriau jau susimažinti maisto davinį nei vėl baigti kelionę nesėkme. Ši priemonė padėjo, ir laivas nustojo grimzti. Tačiau kilo kita problema – beveik nebuvo vėjo, Atlantas visiškai nurimo, ir net dvi savaites laivas kone stovėjo vietoje. Galiausiai, papūtus palankiam vėjui, „Ra 2“ gana sparčiai pajudėjo į vakarus.


Praėjus mėnesiui nuo išplaukimo, „Ra 2“ jau buvo įveikęs beveik 2 700 kilometrų. 33 kelionės dieną prasidėjo didelė audra ir truko dvi paras. Laivą bangos mėtė kaip skiedrą, perpus buvo sulaužytas kairysis irklas. Nurimus audrai, keliautojai laivą, kiek įmanė, pataisė. Tiesa, audros metu bangos ne kartą laivą užliejo, papirusas prisigėrė vandens, „Ra 2“ tapo išties sunkus. Kartais atrodė, jog ir šįsyk ekspedicijos dalyviams nelemta įveikti vandenyno. Visgi birželio 25-ąją, 40 kelionės dieną, laivas pagaliau liovėsi palaipsniui grimzdęs, padėtis stabilizavosi.


Birželio 30 d. prie „Ra 2“ priplaukė mokslinių tyrimų laivas ir jo įgula perdavė T. Hejerdalio komandai paštą, būtinus medikamentus ir šiek tiek maisto. Kelionė tęsėsi. Orai buvo gana bjaurūs, laivas vėl šiek tiek pagrimzdo, bet greitis išliko stabilus. Liepos 8-ąją, 53 ekspedicijos parą, iki Barbadoso salos buvo telikę 350 kilometrų. Šios šalies vadovybė išsiuntė į vandenyną motorinę jachtą. Ji turėjo lydėti „Ra 2“ paskutiniu kelionės etapu. Jachtoje buvo ir T. Hejerdalio žmona bei vyresnioji dukra.


Galiausiai 1970 m. liepos 10 d. laivas „Ra 2“, per 57 kelionės paras įveikęs 6 100 kilometrų, pasiekė Barbadoso krantus. Pavyko eksperimento būdu įrodyti, kad senovės egiptiečiai galėjo pasiekti Pietų Ameriką. Be to, buvo surinkta daug įvairių mėginių. Keliautojai dar kartą įsitikino, kokia negailestinga žmonija yra gamtai: net 43 paras iš 57 keliautojai matė vandenyno paviršiuje naftos produktų dėmių. Ši informacija buvo įtraukta į Jungtinėms Tautoms skirtą ataskaitą apie vandenyno taršą, sulaukė didelio dėmesio ir padėjo inicijuoti kai kuriuos reikšmingus tarptautinius susitarimus dėl aplinkosaugos.

REKLAMA


„Ra 2“, kaip ir plaustas „Kon-Tiki“, saugomas „Kon-Tiki“ muziejuje Norvegijos sostinėje Osle. Apie „Ra“ ir „Ra 2“ ekspedicijas yra parašyta ne viena knyga, sukurta dokumentinių filmų.


T. Hejerdalis ir toliau aktyviai dirbo. 1977 m. jis kartu su bendražygiais nendriniu laivu „Tigris“ iš Irako nuplaukė į Pakistaną, o vėliau – prie Afrikos krantų. Rengė mokslines ekspedicijas Maldyvų, Kanarų ir Galapagų salose, Rusijos pietuose. Norvegų keliautojas mirė 2002 m. Alasijuje (Italijoje).


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.