Plėšikai tykodavo ne tik Lietuvos pakelėse ir miškuose

Plėšikai tykodavo ne tik Lietuvos pakelėse ir miškuose


Plėšikavimas senovės Lietuvoje buvo gana dažnas reiškinys. Tuo užsiimdavo įvairios kriminalinės gaujos, sudarytos iš įvairaus plauko perėjūnų, miestiečių, valstiečių ir netgi bajorų. Plėšikų aukomis galėjo tapti bet kas – nuo karieta važiuojančio aristokrato ar prekes gabenančio pirklio iki laukuose triūsiančio žemdirbio ar girioje plušančio medkirčio. Plėšimų krašte ypač pagausėdavo karų, neramumų metu.


Manvydas VITKŪNAS


Šiuolaikinėje teisėje plėšimas apibūdinamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinis svetimo turto grobimas naudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Plėšimas nuo vagystės skiriasi tuo, kad grobdamas turtą vagystės būdu kaltininkas nenaudoja fizinio smurto, negrasina jį panaudoti ir neatima galimybės priešintis. Taigi plėšimas yra daug grubesnis veiksmas: prieš nukentėjusįjį tiesiogiai naudojama agresija ir smurtas.


Plėšikavimo būta nuo gilios senovės, ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nėra jokia išimtis. Tokių liudijimų istorikai randa senosiose teismų bylose, kituose dokumentuose, amžininkų atsiminimuose. Valstybės priešaušriu ir vėlesniais laikais plėšimas buvo pagrindinis ar vienas pagrindinių karo žygių tikslų (ir mūsų protėvių, ir jų priešų). Visgi šį kartą kalbėsime apie plėšimus, turinčius kriminalinį atspalvį ir vykusius Lietuvoje XVI–XVIII a.

Nusikaltėlių slėpti nevalia

REKLAMA


Kad plėšikavimas buvo didelė problema, liudija jau patys seniausi teisės aktai. Štai Pirmajame Lietuvos Statute (1529 m.) plėšimas minimas bent keliolikoje punktų. Išsamiau pacituosime tik vieną iš jų (čia ir toliau cituojami tekstai nežymiai sutrumpinti):


„Taip pat jeigu šlėkta kelyje šlėktą apiplėštų, o tas apiplėštasis jį asmeniškai atpažintų ir savo žaizdas doriems žmonėms parodytų arba apiplėšimą urėdui ir pašaliniams žmonėms parodytų, ir, be to, rodydamas ar dėl žaizdų minėtų asmenį to, kuris jį apiplėšė, ir tą į teismą pašauktų, kuris jį sužeidė, ir jeigu tas, kuris apiplėšė, nenorėtų jo perprašyti ir leistų jam prieš save prisiekti, tai, kai prisieks, jis turi būti baudžiamas kaip plėšikas. Jeigu kelyje susivaidytų, bet neplėštų, o tik jam būtų pateikta sumušimo kaltė, tai sužeistasis turi prisiekti, ir anas jam turi žaizdas apmokėti, o gyvasties dėl minėto apiplėšimo neturi prarasti.“


Kitame Statuto punkte nurodyta, jog asmenys, kurie plėšikus ar vagis savo namuose slapstytų arba vogtais daiktais sąmoningai naudotųsi, „turi būti baudžiami ne kitaip, kaip tiktai taip, kaip kiekvienas iš anksčiau aprašytų piktadarių“.


Plėšikavimas – tai ne tik išpuolis iš pakrūmės ar tarpuvartės šaukiant „atiduok pinigus“. Tuo užsiimdavo įvairios kriminalinės gaujos. Gana dažnai plėšikai veikė labai organizuotai, o vieno bajoro valdas plėšdavo kito bajoro valdiniai.

REKLAMA


Plėšė smukles, grobė šunis


Įdomių plėšikavimo atvejų chrestomatijoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas“ pateikia istorikai Algirdas Baliulis ir Elmantas Meilus. Štai 1585 m. bajoras Baltramiejus Petraitis apskundė bajorą Stanislovą Stralkovskį apiplėšus jam priklausančią smuklę:


„Kovo mėnesio 16 dieną, vidurnaktį iš šeštadienio į sekmadienį, atėjęs į pakelės smuklę, stovinčią prie kelio iš Pasvalio į Biržus, pats tas Stralkovskis su bernu Jonu neaišku dėl kokios priežasties išlaužė duris į pirkią, primušė ir sužeidė smuklininkę Jadvygą Jonaitę, pavogė maišelį su dviem kapom grašių, be to, pasiėmė naujus kailinius, tris sermėgas, pirktas po 20 grašių, du kirvius, įkeistą kardą, kurį buvo įkeitęs ponas Martynas Vaitiekaitis už kapą grašių, moraviškos medžiagos viršutinius drabužius, dvi spynas su raktais, sklendėmis ir išsipylė statinę alaus už 40 grašių, viską nusinešė į savo namus.ׅ“


O štai du įdomūs XVI a. liudijimai apie pagrobtus šunis. 1586 m. vasarą Upytės žemės teismo teisėjo pono Jono Mykolaičio Vizgirdo medžiotojas, vardu Valentinas Šimaitis, skundėsi, kad, jam su garbingais ponais medžiojant Pamūšio dvaro žemėje, „Šakarnių dvaro valdinys, vardu Petras Pacaitis, tyčia pastojo skalikams kelią, pasičiupo palšą skaliką ir su juo pabėgo į savo namus, ir iki šiol nenori jo grąžinti“. Tų pačių metų rugsėjį buvo surašytas skundas, kad Matisas Čivilis, „prie jo malonybės bajoro Lauryno Pamūšio namų pamatęs balto plauko kurtę, vaikštinėjančią ant kelio (tas kelias eina iš Traupio miestelio į Raguvos miestelį), tą kurtę pasigavo ir nusivežė“.



Dailininkas nupiešė skriaudėjus


Didelės bėdos kelyje tykojo pirklių ar tiesiog iš turgaus grįžtančių žmonių. 1586 m. vasarą buvo apiplėštas Kėdainių miestietis Juknys Mickevičius. Linkuvos dvaro valdinys Grigas Jonaitis Švalavičius su parankiniais kelyje sustabdė kėdainiškį, sužeidė ir atėmė iš jo bėrą arklį su vežimu, 16 jaučių ir telyčių, 4 veršelius, 2 arklių odas, ožio odą, 3 avikailius, 7 vaško ir 5 lajaus gabalus, kirvį, viršutinius drabužius, zomšinį kaptoną, naujus marčiai pirktus batus, pavalkus, kamanas, šienmaišį, plaušinę, 30 kapų grašių grynųjų ir net kiemsargį šunį. Pagrobtų vertybių sąrašą vainikuoja 70 itališkų riešutų. Apiplėštas ir sumuštas vyras net kelias dienas laikytas sučiuptas.


Bėdos kelyje neaplenkdavo ir žymių žmonių. Štai per didžiulę Rūdninkų girią einančiu keliu, iš Vilniaus vedančiu link Merkinės, Gardino ir toliau – į Lenkiją, keliauti nebuvo saugu. Miško tankmėse keliautojų tykodavo plėšikų gaujos. Kartais jų aukomis tapdavo ne tik paprasti pirkliai, bet ir garsūs asmenys. Pavyzdžiui, 1661 m. buvo užpultas žinomas olandų tapytojas, Lenkijos ir Lietuvos valdovo Vladislovo IV Vazos rūmų dailininkas Peteris Dankersas. Šis menininkas, tapęs karališkųjų šeimų narių portretus, puošęs Valdovų rūmus, Vilniaus katedrą, girioje buvo sužeistas ir apiplėštas. Dailininkas nutapė užpuolikų portretų eskizus, ir pagal juos Vilniuje pavyko atpažinti ir sulaikyti nusikaltėlius. Kai kurie autoriai teigia, kad dailininkas buvo sužeistas labai sunkiai ir mirė Rūdninkuose.


Bausmių įvairovė


Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojas Stasys Samalavičius knygoje „Vilniaus rotušė“ mini kai kurias bausmes plėšikams, o vagims taikytų bausmių aprašyta kur kas daugiau. Antai 1672 m. Vilniaus budeliui buvo sumokėti trys auksinai už krautuves plėšusio piktadario kankinimą, išplakimą ir jo ausies nupjovimą. Kankinimų ir egzekucijos vykdymo būdų būta labai įvairių. Daug kas priklausė nuo kaltinamojo socialinio statuso, padaryto nusikaltimo sunkumo, galiojusių teisės normų, teisėjų valios ir budelio meistriškumo.

REKLAMA


Pasak S. Samalavičiaus, vagys, plėšikai, žmogžudžiai ir kiti piktadariai buvo baudžiami kalėti, statomi į trinką, plakami rykštėmis, jiems buvo nupjaunamos ausys, nukertama galva ir ketvirčiuojamas kūnas arba sudeginamas, ketvirčiuojamas gyvas arba ketvirčiuojamas kūnas ir kūno dalys iškabinamos prie pagrindinių Vilniaus kelių, taip pat nusikaltėliai buvo pakariami ar sudeginami gyvi. Be to, galėjo būti taikomos tokios bausmės kaip kūno plėšymas įkaitintomis replėmis, gyvo nusikaltėlio vilkimas paskui arklį, kol jis nusibaigdavo, pasmerktojo perplėšimas pririšus prie dviejų priešinga kryptimi varomų arklių arba mirties bausmė, kai nuteistasis sodinamas ant smailo baslio.


Atėmė šautuvą ir antis


Artėjant Abiejų Tautų Respublikos saulėlydžiui, XVIII a. plėšikavimo atvejų Lietuvoje nė kiek nemažėjo. Šalyje tvyrant gana didelei vidinei netvarkai, bajoriškajai anarchijai, ypač daug plėšimų rengė patys bajorai ir jų tarnai. Dažnai kruvinų išpuolių taikiniais tapdavo kiti bajorai, valstiečiai, pirkliai bei kiti asmenys. Aibę tokių pavyzdžių pateikia istorikas Domininkas Burba monografijoje „Smurtiniai bajorų nusikaltimai ir bausmės XVIII amžiaus Vilniaus paviete“.


Štai Antanas ir Jurgis Lapos 1741 m. šalia lankos miške suorganizavo pasalą, vežimo kartimi trenkė bajorei Gertrūdai Jemeleckai per galvą, Motiejų Jemeleckį sumušė vėzdu, atėmė arklį. Bajoras Juozapas Baliukevičius skundė bajorą Joną Volfą, kad šis su savo žmonėmis jį užpuolė bemedžiojantį savo Daumantiškių (netoli Pabaisko, dab. Ukmergės r.) valdose, atėmė ilgavamzdį šautuvą ir sumedžiotas antis. Visgi kitos šalies atstovai teisme teigė, esą konflikto priežastis buvo kitokia: J. Baliukevičius neleisdavo J. Volfo pavaldinių prie jam priklausančio ežero ir taip sukėlė konfliktą. 1761 m. Mykolas Ščurkovskis važiavo į Vilnių pirkti medaus, bet jį, sustojusį Buzeliškių-Veršupio smuklėje, užpuolė žydas Šimka ir bajoras Kazimieras Korfas. Šie smurtavo, atėmė iš keliautojo arklį, vežimą, botagą, vežime vežtą audeklą, geležį, pinigus.


Plėšikų aukomis tapdavo ir paprasti valstiečiai. Štai 1742 m. buvo užpultas ir sumuštas miške prie Nemenčinės (netoli Vilniaus) dirbęs valstietis Jonas Komarukas. Iš jo plėšikai atėmė du kirvius ir du arklius.

REKLAMA


Panūdo statinės degtinės


1782 m. žydų tautybės Michelis Pinchasevičius, vykdamas į Videniškius (netoli Ukmergės), tapo neblaivaus bajoro Jono Vidzickio išpuolio auka. Skunde buvo rašoma, kad bajoras jojo girtas ir užpuolė, sumušė bei apiplėšė kelyje sutiktą žydą, atėmė pinigus (20 auksinų), arklį, vežimą, vadeles ir statinę degtinės.
Kartais plėšimai baigdavosi ir kruvinais susidorojimais su užpultaisiais. D. Burba aprašo kelis tokius atvejus ir pabrėžia, kad tokie nusikaltimai, kuriuos galima traktuoti kaip tyčinę žmogžudystę, labai išsiskiria iš daugelio kitų plėšimų.


Pavyzdžiui, 1751 m. Žeimių miške buvo nužudytas bajoras Simonas Pavlovičius. Atsakovais teisme tapę Jonas Vainilovičius ir jo pagalbininkai peršovė savo auką, paėmė pabalnotą arklį, kardą ir pasišalino. O štai 1763-iaisiais Karolis Martusevičius nuo Upninkų (dab. Jonavos r.) kartu su pagalbininkais šile užpuolė rusą Feliksą (Kalikstą) Dimitrovą. Plėšikai vyrą nužudė kirvio smūgiu į nugarą, paėmė jo arklius ir pinigus, o aukos kūną paskandino. Išlikę dokumentai liudija, kad nusikaltėliai buvo išaiškinti ir suimti. K. Martusevičius ir jo bendras valstietis Martynas Zgieras buvo nuteisti mirti nukirsdinant.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.