Liūtai žmogėdros iš Cavo

Liūtai žmogėdros iš Cavo


Tai, kad žmonės tampa laukinių gyvūnų aukomis, – anokia naujiena. Pasaulio žiniasklaida periodiškai praneša apie ryklių grobiu tapusius besimaudančius poilsiautojus ar banglentininkus, laukinių gyvūnų užpultus turistus. Visgi kai kurios istorijos nepamirštamos netgi po daugybės metų, ypač jei gyvūnai buvo tapę „serijiniais žudikais“. Kraupi istorija nutiko rytinėje Afrikos dalyje esančioje Kenijoje (tuomet – Britanijos Rytų Afrikoje) 1898 m.


Manvydas VITKŪNAS


XIX a. pabaigoje Jungtinė Karalystė buvo klestinti kolonijinė imperija, „virš kurios niekada nenusileisdavo saulė“. Britams priklausė Indija, didelė dalis Afrikos, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, daugybė kitų valdų įvairiose Azijos dalyse, Karibų jūros baseine, Okeanijoje ir kitose planetos vietose.


Viena iš intensyviausiai apgyvendinamų ir eksploatuojamų kolonijų Juodajame žemyne buvo Britanijos Rytų Afrika (1963 m. ji tapo nepriklausoma Kenijos Respublika). Čia buvo sparčiai kuriamos plantacijos, naudingųjų išteklių kasyklos. Palaipsniui britų kolonizatoriai skverbėsi į žemyno gilumą, dabartinės Ugandos teritoriją (taip pavadinta nuo europiečių tapusi priklausoma Bugandos karalystė ir gretimos žemės). Kad kolonizacija vyktų sėkmingai ir sparčiai, britai išsikėlė ambicingą tikslą – įrengti geležinkelį nuo Indijos vandenyno pakrantėje esančio strategiškai svarbaus Mombasos uosto iki antro pagal dydį pasaulyje Viktorijos ežero (beje, plotu kiek lenkiančio Lietuvą).

REKLAMA


Beveik tūkstančio kilometrų ilgio geležinkelio linija, pavadinta Ugandos geležinkeliu, turėjo driektis daugiausia per laukinių gyvūnų pilną savaną. Reikėjo nutiesti dešimtis tiltų, padaryti daugybę sankasų ir iškasų, pastatyti geležinkelio stotis, kitus objektus. Londonas šiam ambicingam tikslui pasiekti negailėjo nei pinigų, nei žmogiškųjų išteklių. 1896 m. Mombasoje iškilmingai pradėti geležinkelio statybos darbai.


Puldinėjo stovyklas


Vienas iš daugelio britų, atvykusių statyti Ugandos geležinkelio, buvo Džonas Henris Patersonas. Jis gimė 1867-aisiais Airijoje protestanto ir katalikės šeimoje. Būdamas septyniolikos pradėjo tarnybą kariuomenėje, tapo karininku. 1898 m. atvyko į Afriką ir buvo paskirtas vadovauti vienos iš geležinkelio atkarpų ir tilto per Cavo upę statybai. Dauguma darbininkų buvo užverbuoti Indijoje, kur britai jau buvo įrengę gana didelį geležinkelių tinklą ir buvo daug žmonių, turinčių bent šiokios tokios geležinkelių statybos patirties. Iš viso prie geležinkelio statybos darbų prisidėjo net 32 tūkst. indų. Jie sudarė daugumą darbininkų ir Dž. H. Patersono vadovaujamų statybų ruože. Taip pat buvo samdomi ir vietos gyventojai.


Geležinkelio statytojus persekiojo bėdos: gausūs nelaimingi atsitikimai, ligos, susidūrimai su laukiniais gyvūnais. Įtampą dar labiau padidino prasidėję masajų ir kitų afrikiečių genčių, nepatenkintų ekspansija į jų žemes, išpuoliai. Vis dėlto didžiausiu išbandymu Cavo ruože tapo liūtai žmogėdros. Kaip manoma, jie buvo du. Viskas prasidėjo 1898-ųjų kovą, kai naktimis iš stovyklų ėmė dingti darbininkai. Kaltininkai buvo nustatyti greitai: aptikti liūtų pėdsakai ir sudraskytų žmonių likučiai. Darbininkai bandė apsisaugoti statydami aplink stovyklas užtvarus iš dygliakrūmių šakų, kiaurą naktį kūrendavo laužus, bet tai menkai gelbėjo.

REKLAMA


Liūtai ėmė griebti miegančius žmones tiesiog iš palapinių, taip pat užpuolė lauko ligoninę, kur buvo gydomi įvairiomis ligomis sergantys ar nelaimingų atsitikimų metu susižeidę žmonės. Kilo panika, dalis darbininkų pabėgo, o kitų nervai taip pat buvo be galo įtempti. Imta manyti, kad nepavyks tilto pastatyti laiku. Valdžia reikalavo, kad Dž. H. Patersonas kuo skubiau spręstų iškilusią problemą, nes negali juk du liūtai sužlugdyti strateginio britų kolonijinės imperijos projekto!


Sunki medžioklė


Dž. H. Patersonas, taip pat kartu dirbę inžinieriai bei kiti europiečiai, kai kurie ginklus gavę indai ir vietiniai vyrai ne vieną mėnesį nesėkmingai mėgino sumedžioti liūtus. Buvo įrengiami įvairūs spąstai, rengiamos pasalos. Ne vieną naktį statybos darbų vadovas pats praleido medžiuose tykodamas plėšrūnų, bet jie įsigudrindavo užpulti žmones toje vietoje, kur jų niekas nelaukė.


Galiausiai gruodžio 9 d. Dž. H. Patersonas vieną iš liūtų sugebėjo sužeisti: kulka kliudė užpakalinę plėšrūno leteną. Kitą naktį liūtas grįžo ir tarsi norėdamas atkeršyti pabandė sumedžioti jį sužeidusį medžiotoją. Dvikova baigėsi žmogaus pergale: karininkas nukovė plėšrūną šūviu į širdį. Tačiau liko kitas liūtas. Po savo bičiulio žūties jis nedrumstė žmonių ramybės net dešimt parų, o vėliau vėl pasirodė prie stovyklų. Jį pavyko pagaliau sumedžioti gruodžio 29-ąją. Tam prireikė šešių šūvių, vienas – į žvėries galvą – buvo mirtinas. Ramybė į Cavo upės slėnį sugrįžo, ir darbininkai 1899 m. vasario 7 d. galų gale baigė statyti tiltą.


Abu liūtai buvo didžiuliai (vieno kūną vos pakėlė neštuvais aštuoni vyrai), bet kiek neįprasti: jie neturėjo patinams būdingų vešlių karčių. Ši aplinkybė vėliau buvo itin aptarinėjama spaudoje ir sukėlė zoologų debatus – jie diskutavo, kokios gi priežastys lėmė, kad šie liūtai tapo žmogėdromis, taip nuožmiai puldinėjo žmonių stovyklas. Pagrindinis šaltinis, nagrinėjant šią garsiai nuskambėjusią istoriją, buvo paties Dž. H. Patersono prisiminimai, sugulę į bestseleriu tapusią knygą „Žmogėdros iš Cavo“, išleistą 1907 m. Šioje knygoje jis nurodė, kad liūtai nužudė 28 indų darbininkus, o žuvusių afrikiečių skaičius jam nežinomas.



Tiesa, kitame leidinyje – 1925-aisiais išleistoje brošiūroje – Dž. H. Patersonas nurodė jau visiškai kitą aukų skaičių: esą liūtai nužudė net 135 žmones. Sensacijų mėgėjai dažniausiai mini būtent šį skaičių. Cavo liūtų žmogėdrų istorija tapo trijų vaidybinių filmų siužetu, bene sėkmingiausias iš jų – 1996 m. režisieriaus Stiveno Hopkinso sukurtas trileris „Vaiduoklis ir Tamsa“ (taip buvo praminti liūtai).


Ką mano mokslininkai?


Nuluptus liūtų kailius ir kaukoles Dž. H. Patersonas parsivežė į namus ir 1924 m. pardavė Fildo gamtos istorijos muziejui Čikagoje. Taksidermistams teko gerokai pasistengti, kad iš patriušusių kailių padarytų eksponuoti tinkamas iškamšas. Dėl šių iškamšų ir kitų Cavo liūtų žmogėdrų likučių Kenijos atstovai ne kartą kreipėsi į Jungtines Amerikos Valstijas, reikalaudami „artefaktus grąžinti į tėvynę“, bet jie iki šiol saugomi Čikagoje.


Kokia gi buvo tokio nuožmaus, išskirtinio liūtų elgesio priežastis? Bene pagrindine laikoma tuo metu regione siautusi sausra ir stambiųjų kanopinių žinduolių epizootija (gyvūnų ligos epidemija), gerokai sumažinusi liūtų mitybos išteklius. Juolab kad abu liūtai pasižymėjo tam tikrais fiziologiniais pokyčiais, kiek skyrėsi nuo daugelio kitų savo rūšies atstovų (kaip minėta, neturėjo karčių, o vieną liūtą, kaip parodė vėlesni tyrimai, kamavo sunki ir skausminga dantų ir žandikaulio infekcija, trukdžiusi medžioti). Tikėtina, kad žmonės šiems plėšrūnams tiesiog buvo lengvesnis grobis nei laukiniai gyvūnai. Taip pat buvo spėjama, kad prie žmogienos juos galėjo pripratinti induistų praktikuotas kūnų kremavimo paprotys; esą indų darbininkai savo mirusius bičiulius degindavo ant laužų, bet kūnai prastai sudegdavo, ir jų likučius įprato ėsti liūtai.


2009 m. Fildo gamtos istorijos muziejaus atstovai kartu su kolegomis iš kitų institucijų, naudodami moderniausius mokslinius metodus, ištyrė liūtų kailio ir kaulų fragmentus, atliko izotopų ir kitas analizes. Pasak Vanderbilto universiteto atstovės Larisos Desantis, tyrimai parodė, kad paskutinius mėnesius iki mirties žmogiena sudarė apie 13 proc. vieno liūto mitybos raciono, o kito – net apie 40 proc. Taigi pagrindiniu jų grobiu išliko laukiniai žvėrys, bet žmogiena gana svariai papildė racioną. Beje, Afrikoje žinoma ir kitų liūtų žmogėdrų, bet jų laimikiai, laimei, buvo gerokai menkesni.

REKLAMA


Tapo sionistu


Dž. H. Patersonui gyvenime būtų pakakę ir Cavo liūtų žmogėdrų medžiotojo šlovės, bet jis išgarsėjo kur kas labiau. Karininkas dalyvavo Anglų–būrų kare Pietų Afrikoje, vėliau buvo paskirtas Britanijos Rytų Afrikos vyriausiuoju jėgeriu. Pirmajame pasauliniame kare vadovavo iš žydų tautybės karių sudarytam pagalbiniam daliniui – šaudmenų transportavimu mulais besirūpinusiam Siono varovų korpusui, iš kurio kaip britų pajėgų dalis vėliau išaugo Žydų legionas.


Su savo kariais Dž. H. Patersonas kovėsi prieš turkus garsiosiose Galipolio kautynėse, buvo sužeistas. Į atsargą išėjo turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Nors nebuvo žydas, tapo ugningu sionistu, draugavo su žinomais šio judėjimo atstovais, ragino įkurti Palestinoje žydų valstybę. Senatvėje gyveno Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos valstijoje, kur ir mirė 1947-aisiais. Kremuoti Dž. H. Patersono ir jo sutuoktinės palaikai 2014 m. buvo perlaidoti Izraelyje.


Įdomu, kad karininko, Ugandos geležinkelio linijos statytojo, liūtų medžiotojo ir sionisto Dž. H. Patersono garbei vieną iš savo sūnų pavadino jo geras draugas, žydų istorikas, dabartinio Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanjahu tėvas Bencijonas Netanjahu. Jonatanas Netanjahu buvo Izraelio specialiųjų pajėgų karininkas. Jis 1976 m. žuvo Entebės oro uoste Ugandoje (likimo ironija...), vaduodamas teroristų užgrobto Izraelio oro transporto bendrovės lėktuvo keleivius.