Kvailiausi karai istorijoje

Kvailiausi karai istorijoje


Visi sutiksite, kad karas – žiaurus ir šlykštus dalykas, tačiau šįkart kalbėsime būtent apie tuos karus, kurie greičiau sukelia šypseną nei pasibaisėjimą. Jūsų dėmesiui – kvailiausios karų priežastys ir pretekstai juos pradėti.


Vitalijus BALKUS


Vos tik žmonija peržengė civilizacijos slenkstį, iš karto atsirado priežasčių nesutarti. Archeologai iki šiol neprieina prie vienos nuomonės, kada įvyko pirmasis organizuotų žmonių grupių karas, tačiau 10 tūkst. metų senumo radiniai byloja apie tuomečius genčių ar gyvenviečių gyventojų susidūrimus. O VII a. pr. m. e. pirmieji miestai, tokie kaip Jerichas, jau buvo apsupti galingų gynybinių įtvirtinimų. Ir miestų struktūra įrodo, kad užpuolimo metu juose galėjo pasislėpti ne tik miestiečiai, bet ir šalia gyvenę žmonės.


Vertingiausias Italijos kibiras


Viduramžių Italija, sudaryta iš kunigaikštysčių ir laisvųjų miestų, buvo panaši į skiautinį, tad nieko nuostabaus, jog įvairūs susidūrimai ir karai buvo jos kasdienybė. Tiesa, vienas iš jų buvo toks išskirtinis, kad visiems laikams įėjo į pasaulio istoriją kaip kvailiausias visų laikų karas.


1325 m. Bolonijai tarnavęs samdinys sumanė pakeisti darbdavius ir, susirinkęs savo ginklus bei pasiėmęs žirgą, išjojo laimės ieškoti į vos už kelių dešimčių kilometrų esantį Modenos miestą. Anais laikais, kai feodalų ginkluotųjų pajėgų pagrindą sudarė samdomi kareiviai, toks sprendimas nieko negalėjo nei nustebinti, nei supykdyti, tik štai šis karys padarė nedovanotiną klaidą. Žirgui girdyti pavogė medinį kibirą, kuriuo miestiečiai semdavo vandenį iš bendro, arba, kaip dabar pasakytume, savivaldybės, šulinio, t. y. miesto nuosavybę.

REKLAMA


Tiesa, egzistuoja ir kita šios istorijos versija. Teigiama, kad kibirą pavogė į Boloniją prasmukę ir kelis namus apiplėšę modeniečiai, mat jo prireikė grobiui išnešti. Namai buvo apiplėšti privatūs, tad tai negalėjo tapti didelio konflikto priežastimi, o štai kibiras buvo valdiškas.


Nieko nuostabaus, kad teisėtu pykčiu kunkuliuojantys boloniečiai nusiuntė į Modeną delegaciją ir ši pareikalavo tučtuojau grąžinti miestui kibirą. Kaip jau greičiausiai supratote, niekas „vertingo“ trofėjaus negrąžino, ir to pakako karui pradėti. O jis, beje, buvo ganėtinai rimtas. Padėti Bolonijai atvyko būriai iš Florencijos ir Romanijos, boloniečių pajėgas sudarė 2 tūkst. raitelių ir daugiau kaip 30 tūkst. pėstininkų. Modenai saugant kibirą talkino Milano valdovo deleguotas vokiečių riterių būrys ir Veronos pajėgos. Nors modeniečių pajėgos nebuvo tokios gausios – 2 tūkst. raitelių ir 5 tūkst. pėstininkų, – jų pusėje kariavę vokiečių riteriai buvo tuometis karo elitas, pėstininkai – taip pat daugiausia profesionalai.


1325 m. lapkričio 15 d. abi kariuomenės stojo viena prieš kitą prie Zapolino pilies – paskutinio rimto įtvirtinimo pakeliui į Boloniją. Modeniečių pajėgos veikė kur kas koordinuočiau, dar padėjo boloniečių išdavikas, tad jau tos pačios dienos vakarą Bolonijos kariuomenė skuodė iš mūšio lauko palikusi daugiau kaip 2 tūkst. žuvusiųjų. Modeniečiai būtų užėmę ir pačią Boloniją, tik prarado laiko plėšikaudami priemiesčiuose, tad boloniečiai spėjo pasislėpti už miesto sienų, o puolantieji nutarė, kad ir tokios pergalės jiems per akis. Juolab kad Modena ne tik apgynė kibirą, bet ir po Zapolino mūšio prisijungė naujų žemių ir kelias pilis. Tik štai jau kitais, 1326-aisiais, metais pavyko susitarti dėl žemių ir pilių grąžinimo bei paliaubų, tad vieninteliu daugiau nei 2 tūkst. aukų pareikalavusio mūšio trofėjumi liko konflikto priežastimi tapęs kibiras. Tikroji taika tarp Bolonijos ir Modenos buvo paskelbta dar po 22 metų.

REKLAMA


Minėtą kibirą galima pamatyti apsilankius Modenoje. Čia jis iki šiol saugomas rotušėje.


„Šuniškas“ ir „futbolo“ karai


Galite manyti, esą viduramžiais žmonės buvo labiau linkę kariauti, tad istorija, panaši į Modenos–Bolonijos karą, moderniaisiais laikais niekaip negalėtų nutikti. Skubame nuvilti taip manančiuosius, nes XX a. pradžioje šuo, tiksliau, meilė šunims, tapo Bulgarijos ir Graikijos konflikto priežastimi.


Pasienio tarnyba – nuobodi, tad net ir atklydęs šuo gali praskaidrinti pasieniečių nuotaiką. 1925 m. spalio 19 d. graikų karys, pamatęs atbėgantį šunį, nutarė jį paglostyti ir nieko geriau nesugalvojo nei bėgti paskui keturkojį į Bulgarijos pusę. Tiesa, ir čia, kaip ir kibiro istorijoje, yra alternatyvi versija – neva tai buvo jo tarnybinis šuo, nutaręs „dezertyruoti“ pas bulgarus. Kad ir kaip ten buvo, budrus bulgarų pasienietis, palaikęs bėgantį graiką didele grėsme savo šaliai, jį nukovė. Maža to, buvo nukautas ir karininkas, norėjęs pasiimti kario kūną.


Graikai, ir taip nepuoselėję šiltų jausmų bulgarams, spalio 21-ąją ne tik sunaikino bulgarų pasienio užkardą, bet ir įžengė į priešų teritorijos gilumą ir užėmė 10 kaimų. Dar kitą dieną graikai puolė Petričiaus miestą, ir bulgarams teko sunki užduotis sustabdyti graikų kariuomenės dalinius, pastiprintus artilerija ir aviacija. O Bulgarijos pusėje kariavo daugiausia pasienio daliniai ir apie 4 tūkst. partizanų. Tiesa, bulgarai laiku suprato, kad reikia kreiptis tarptautinės pagalbos į Tautų Sąjungą. Jai nusprendus, kad Graikija pažeidė tarptautinę teisę, pastarajai teko trauktis. Be to, Graikija buvo įpareigota sumokėti 45 tūkst. svarų reparaciją už užpuolimą ir 50 konflikto metu žuvusių bulgarų.



Dar vienas sunkiai suprantamas karas įvyko visai neseniai, 1969 m. Pietų Amerikoje futbolas yra antroji religija, tad nieko nestebina ypač karšta meilė savo komandoms. Hondūro ir Salvadoro rinktinių sirgaliai karštai palaikė savo dievukus, stojusius į kovą dėl teisės patekti į 1970-ųjų pasaulio futbolo čempionato finalinį turnyrą. Pirmąsias rungtynes laimėjo Hondūras, ir santykiai tarp sirgalių pradėjo kaisti. Atsakomosios rungtynės vyko Salvadore, ir jas laimėjo šeimininkai rezultatu net 3:0. Vietos sirgaliai taip džiaugsmingai ir aktyviai šventė pergalę, kad nuo jų kliuvo ne tik priešininkų aistruoliams, bet ir Hondūro rinktinės nariams. Dėl to Hondūre imta persekioti ten gyvenusius salvadoriečius, jie ėmė bėgti iš šalies.


Kadangi nė viena rinktinė nesugebėjo laimėti abejų rungtynių, komandų likimą turėjo lemti trečiosios. Tačiau įvykiai pradėjo rutuliotis stulbinamu greičiu. Birželio 24 d. Salvadoras paskelbė mobilizaciją, po dviejų dienų – nepaprastąją padėtį ir pradėjo rengtis karui. Birželio 27-ąją, iš karto po trečiųjų rungtynių, Hondūras (pralaimėjo 3:2) nutraukė diplomatinius santykius su Salvadoru. Per keletą dienų įvyko keli incidentai, susiję su oro erdvės pažeidimu, ir 1969 m. liepos 14 d. Salvadoro karo aviacija smogė kaimynams ir pradėjo tikrą karą.


Nevarginsime karo aprašymu, nes jis nėra toks įdomus kaip jo priežastis, tiesa, buvo kariaujama gana intensyviai, kol Salvadoras tarptautinėmis sankcijomis buvo priverstas nutraukti veiksmus ir palikti užimtas teritorijas. Šalys neteko daugiau kaip 2 tūkst. žmonių, buvo visiškai sugriauta abiejų valstybių pasienio infrastruktūra, beveik 130 tūkst. salvadoriečių tapo karo pabėgėliais. Ir visa tai – vos per 100 valandų trukusį karinį konfliktą!


Be abejo, abu aprašytus konfliktus, kaip ir dar kelis panašius, lėmė kur kas svaresnės priežastys nei tos, dėl kurių jie prasidėjo. Tereikėjo kibirkšties. Žinoma daug atvejų, kai agresyvios valstybės tiesiog ieško dingsties pulti. Dažniausiai tai būna savo tautiečių tikėjimo brolių ir seserų gynimas ar net esą prevencinis smūgis siekiant apsisaugoti nuo tariamų piktų kėslų. Tačiau kartais, nepaisant titaniškų pastangų, įžiebti karo ugnies taip ir nepavyksta. Ir štai jums kone absurdiškiausias pavyzdys.

REKLAMA


Kaip laivynas inžinierių gelbėjo


XX a. pradžioje, pavėlavusi į kolonijų dalybas, Vokietija visomis priemonėmis – jėga ar diplomatija – siekė prisijungti nors kiek užsienio teritorijų. Būdai buvo du: pabandyti išstumti iš jau esančių kolonijų britus ar prancūzus arba rasti bent nominaliai nepriklausomą teritoriją ir palenkti ją į savo pusę. Pyktis su tuomet galingiausia valstybe Didžiąja Britanija ar tiesiogiai pulti kaimynams prancūzams priklausančias kolonijas vokiečiai vengė, tad žvilgsniai nukrypo į Maroką – jis, nors ir buvo nuolatinių visų kolonijinių valstybių dalybų objektas, formaliai buvo laikomas nepriklausoma valstybe.


Tik kaip pasirūpinti savo interesais už kelių tūkstančių kilometrų esančioje šalyje ir nesukelti pernelyg audringos tarptautinių „partnerių“ reakcijos? Užduoties ėmėsi vokiečių karinė vadovybė. Ji nutarė dėmesį sutelkti į strategiškai svarbų Agadyro uostą. Na, o intervencijos dingstimi turėjo tapti „vokiečių, gyvenančių Maroke, interesų gynimas“. Viskas skambėjo tobulai, kol diplomatams prireikė surasti vokiečius, kuriuos esą reikėjo gelbėti karo laivais. Ir štai čia laukė didelė ir labai nemaloni staigmena – ilgą laiką nepavyko apskritai rasti nė vieno vokiečio, dirbančio šalyje, juolab tokio, kurį reikėjo gelbėti iš klastingų marokiečių rankų.


Galiausiai pavyko aptikti vieną kalnakasybos kompanijoje dirbusį vokietį, bet jis, gavęs paštu oficialų raginimą atvykti į Agadyro uostą, palaikė tai nevykusiu pokštu. Tik sulaukęs trečiojo laiško atskubėjo aiškintis, jo manymu, dėl nesusipratimo. Kokia buvo jo nuostaba, kai Agadyro akvatorijoje išvydo vokiečių karo laivą. Istorijos komiškumas tas, kad laivo įgula, gavusi įsakymą šaudyti į visus, kas prie jos artinasi, vos nenušovė „gelbėjamojo“, kai šis, bėgiodamas po prieplauką ir mojuodamas rankomis, bandė atkreipti į save dėmesį.


1911 m., kai nutiko šie įvykiai, spauda jau buvo ganėtinai operatyvi, tad tragikomiška istorija greitai tapo žinoma Europoje, ir vokiečiams teko iškęsti nemenkas patyčias. Be to, vykstant aršiai diplomatinei kovai, kur Vokietija niekaip negalėjo pagrįsti savo pretenzijų į Maroką, teko pasiimti vienintelį „išgelbėtą“ vokietį ir plaukti savų krantų link.


Daugiau įdomių istorijų galite rasti žurnale „Ar Žinai, Kad?“