Versalio taika pakeitė pasaulio žemėlapį

Versalio taika pakeitė pasaulio žemėlapį


Prieš 100 metų, 1919 m. birželio 28 d., Paryžiaus Versalio priemiestyje, buvusiuose Prancūzijos karalių rūmuose, buvo pasirašyta taikos sutartis, galutinai užbaigusi Pirmąjį pasaulinį karą. Antantės šalys privertė pasirašyti šią sutartį nugalėtąją Vokietiją. Pirmojo pasaulinio karo kaltininke pripažintą šalį užgulė sunki reparacijų, įvairių apribojimų našta, ji neteko didelės dalies teritorijos ir kolonijų.


Manvydas VITKŪNAS


Aktą pasirašė Vokietija ir dar 26 šalys, pradedant Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Prancūzija, Didžiąja Britanija, Japonija, Italija ir baigiant Urugvajumi.


Kibirkštis, sukėlusi Pirmojo pasaulinio karo liepsną, buvo įžiebta Sarajeve. 1914 m. birželio 28 d. serbų nacionalistas Gavrila Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį erchercogą Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną. Šis teroro aktas, įvykdytas dabartinėje Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje, tapo formalia Pirmojo pasaulinio karo priežastimi.


Po išpuolio Austrija-Vengrija paskelbė ultimatumą, o netrukus ir karą Serbijai. Rusai puolė ginti serbų, vokiečiai paskelbė karą Rusijai, Belgijai ir Prancūzijai, o tada įsitraukė Didžioji Britanija ir paskelbė karą Vokietijai. Karo veiksmai kaip lavina užliejo ne tik Europą, bet ir kitas pasaulio dalis. Nuožmūs mūšiai virė netgi vokiečių kolonijose Afrikoje. Karas truko 1 554 dienas, jame dalyvavo 38 valstybės, o 17 šalių liko neutralios. Kovos veiksmai vyko 14 valstybių teritorijoje. Iš viso į kovose dalyvavusių šalių kariuomenes buvo mobilizuota 71 mln. žmonių. Apytiksliais skaičiavimais, mūšiuose žuvo daugiau nei 10 mln. karių, daugiau nei 18 mln. buvo sužeista, 8,5 mln. pateko į nelaisvę. Civilių gyventojų nuostoliai buvo dar didesni – žuvo ne mažiau kaip 11,4 mln. žmonių.

REKLAMA


Norėjo teisti imperatorių


Austrijos-Vengrijos imperija karo pabaigoje sužlugo. Osmanų imperija buvo pertvarkyta į Turkijos Respubliką. Rusijoje po 1917 m. revoliucijos prasidėjo pilietinis karas tarp valdžią užgrobusių bolševikų ir jų priešininkų. Atgimė Lenkijos, Lietuvos valstybės, žemėlapyje atsirado nepriklausoma Latvija, Estija ir kitos šalys. Vokietija, karo metais nuožmiai kovojusi dviem frontais, buvo priversta pripažinti pralaimėjimą. Ją krėtė politinė ir ekonominė suirutė.


Daugelis susirinkusiųjų į Paryžiaus taikos konferenciją neabejojo, kad Vokietija yra baisaus karo kaltininkė ir turi būti nubausta. Neabejotina, kad „teisiamųjų suole“ būtų atsidūrusi ir Austrija-Vengrija, bet ši imperija žlugo 1918-ųjų lapkritį. Jos imperatorius Pranciškus Juozapas I, paskelbęs karą Serbijai, mirė 1916 m. Įpėdiniu tapęs Karolis I sosto neteko 1918 m. lapkričio 12 d., ir Austrijos-Vengrijos imperija subyrėjo. Taigi Vokietijos imperatorius Vilhelmas II tapo pagrindiniu Antantės valstybių gyventojų įtūžio objektu. Britų spaudoje būta atvirų raginimų kaizerį teisti ir pakarti, o prancūzų – giljotinuoti.


Tiesa, į Paryžiaus taikos konferenciją susirinkę Antantės šalių atstovai nebuvo tokie kategoriški. Apie mirties bausmę imperatoriui niekas nė nekalbėjo, buvo tik svarstoma teismo galimybė. Galiausiai ir šios idėjos buvo atsisakyta, mat Vilhelmas II, po 1918 m. lapkritį Vokietijoje prasidėjusios revoliucijos atsistatydinęs ir pabėgęs į neutralius Nyderlandus, gavo šioje šalyje politinį prieglobstį. Nors Versalio taikos sutarties 227 straipsnyje Vilhelmas II buvo tiesiogiai kaltinamas karo sukėlimu Europoje ir buvo numatytas jo, kaip karo nusikaltėlio, teismas, Nyderlandai jo neišdavė. Buvęs imperatorius sulaukė Antrojo pasaulinio karo ir 82-ejų mirė Nyderlandų Dorno dvare 1941 m.

REKLAMA


Iš esmės niekuo baigėsi ir Antantės atstovų siekis nubausti aukščiausius Vokietijos karo vadus bei kai kuriuos žemesnio rango karininkus. Buvo sudarytas 12 kaltinamųjų sąrašas. Visgi Vokietijos teismas daugelį kaltinamųjų išteisino, tik keli povandeninių laivų vadai, įsakę šaudyti į civilinius laivus ir gelbėjimosi valtis, buvo nuteisti kalėti 4 metus. Tačiau galiausiai jie iš kalėjimo pabėgo (veikiausiai pabėgimas buvo tiesiog inscenizacija). Taigi pritaikyti asmeninės atsakomybės dėl karo sukėlimo ir įvairių nusikaltimų kaltinamiems vokiečiams nepavyko. O štai kolektyvinę atsakomybę visai vokiečių tautai Antantės šalys pritaikė su kaupu.


Neteko kolonijų


Pirmiausia Antantės šalių atstovai (didįjį ketvertuką Paryžiaus taikos konferencijoje sudarė Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Deividas Loidas Džordžas, Prancūzijos premjeras Žoržas Klemanso, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Vudras Vilsonas ir Italijos ministras pirmininkas Vitorijus Orlandas) nusprendė itin žymiai sumažinti Vokietijos karines pajėgas. Šalies sausumos pajėgų dydis buvo apribotas iki 100 tūkst. karių, buvo uždrausta karo prievolė, turėti tankų ir šarvuočių, lėktuvų, dirižablių. Karinės jūrų pajėgos buvo sumažintos iki 15 tūkst. karių, buvo uždrausta turėti povandeninių laivų, smarkiai sumažintas antvandeninių laivų skaičius. Daugumą iš Vokietijos atimtų laivų pasidalijo valstybės nugalėtojos. Taip pat Vokietija buvo priversta sunaikinti karinius įtvirtinimus strategiškai svarbioje Helgolando saloje Šiaurės jūroje (Vokietijoje į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui, jie buvo atstatyti, o po Antrojo pasaulinio karo vėl sugriauti).


Vokietija neteko visų savo užjūrio kolonijų. Tai buvo smūgis vokiečių savigarbai, mat XIX a.–XX a. pradžioje jie dėjo labai daug pastangų kurdami savo kolonijinę imperiją. Prancūzai, britai, portugalai, italai ir kitos tautos savo kolonijas išsaugojo, o vokiečiai jų neteko. Tanganiką (dab. Tanzaniją) perėmė britai, Ruandos-Urundžio teritoriją (dab. Ruandą ir Burundį) – Belgija. Togą ir Kamerūną pasidalijo britai ir prancūzai, Naujoji Gvinėja atiteko Australijai, Pietvakarių Afrika (būsimoji Namibija) – Pietų Afrikai, Samoa salos ir Nauru – Naujajai Zelandijai, o Mikronezijos salos – Japonijai. Taip pat vokiečiai neteko valdų Kinijoje ir dar kelių smulkesnių valdų Afrikoje.



Teritoriniai praradimai


Dar skausmingesnis buvo ne kolonijų, o dalies „motininių“ Vokietijos žemių praradimas. Prancūzija atsiėmė Elzasą ir Lotaringiją – dėl jų abi tautos konkuravo daugelį amžių. 1871 m. Prūsija, laimėjusi karą prieš Prancūziją, atplėšė Elzasą ir Lotaringiją, o Versalio rūmuose (taip pabrėžtinai pažeminant prancūzus) buvo paskelbta apie Vokietijos imperijos įkūrimą. Tuose pačiuose rūmuose buvo sprendžiamas karą pralaimėjusios Vokietijos likimas. Prancūzai taip pat siekė prisijungti anglių turtingą Saro kraštą. Galiausiai Tautų Sąjunga suteikė Sarui specialų tarptautinį statusą, o anglių šachtas leido laikinai eksploatuoti Prancūzijai. 1935-aisiais vykusio plebiscito metu daugiau nei 90 proc. regiono gyventojų balsavo už prisijungimą prie Vokietijos.


Kita „jautri“ teritorija buvo Reino kraštas. Prancūzai priminė, kad dar Romos imperijos laikais „vandeninga Reino upė buvo natūrali siena tarp Galijos ir Germanijos“. Ž. Klemanso siūlė vakariniame Vokietijos pakraštyje, Reino srityje (tarp Reino upės ir sienos su Prancūzija, Liuksemburgu ir Belgija), įsteigti buferinę, formaliai nepriklausomą valstybę. Visgi šiai idėjai nepritarta. Prancūzijos apsaugai nuo galimo staigaus vokiečių puolimo buvo sudaryta Reino demilitarizuotoji zona kairiajame Reino krante (ir 50 km pločio juosta dešiniajame krante), kur buvo uždrausta dislokuoti Vokietijos kariuomenės dalinius. Ši zona egzistavo iki 1936 m., kai čia buvo įvestos nacių Vokietijos pajėgos.


Danija paprašė jai perduoti Vokietijos šiaurėje esantį Šlėzvigo regioną. Čia 1920 m. buvo surengtas plebiscitas, jame gyventojai patys sprendė, kurioje šalyje – Vokietijoje ar Danijoje – nori gyventi. Galiausiai Šlėzvigas buvo padalytas ir nustatyta valstybių siena, egzistuojanti iki šiol. Įdomu, kad Šiaurės Šlėzvigas liko vienintelė teritorija, kurios A. Hitleris Antrojo pasaulinio karo metais oficialiai negrąžino tiesiogiai į Vokietijos sudėtį (ji taip ir liko okupuotos Danijos dalimi). Nedidelės pasienio sritys atiteko Belgijai ir Čekoslovakijai.

REKLAMA


„Tai tik paliaubos“


Daugiausia žemių iš Vokietijos galiausiai atsiriekusi Lenkija pretendavo į Dancigą (Gdanską), Pamarį, pietinę Rytprūsių dalį, Aukštutinę Sileziją. Pietinėje Rytprūsių dalyje maža dalis gyventojų balsavo už prisijungimą prie Lenkijos, jai atiteko menkos teritorijos. Aukštutinė Silezija, kur kilo ginkluotų vokiečių ir lenkų susirėmimų, galų gale buvo padalyta. Taip pat Lenkijai buvo perduota Poznanė bei dalis Pamario ir suformuotas vadinamasis Dancigo koridorius, suteikęs Lenkijai prieigą prie jūros. Dancigas buvo paskelbtas laisvuoju miestu ir turėjo specialų tarptautinį statusą. Dancigo koridorius, padalijęs Vokietiją į dvi dalis, vėliau tapo vienu iš pretekstų A. Hitleriui pradėti Antrąjį pasaulinį karą.


Lietuvai svarbiausias buvo Klaipėdos krašto klausimas. Šis kraštas pagal Versalio sutartį buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai administruojamas Prancūzijos, kol 1923 m. Lietuva jį prisijungė.


Iš viso Vokietija neteko 67 tūkst. kv. km teritorijos ir 5,5 mln. gyventojų. Ji buvo įpareigota iki pat 1988 m. mokėti reparacijas. Taigi sunki našta užgulė karo ir ekonominės suirutės labai nualintą šalį. Reparacijų suma siekė 269 mlrd. aukso markių. 1935-aisiais nacių valdžia atsisakė jas mokėti. 1953 m. jų mokėjimas buvo atnaujintas ir baigtas tik 2010-aisiais.


Tarpukariu Versalio taikos sutarties sąlygos daugelio vokiečių buvo laikomos pažeminimu. Šalyje stiprėjo radikalios nuostatos, ilgainiui atvedusios į valdžią A. Hitlerį, sukėlusį Antrąjį pasaulinį karą. Lyg tikras pranašas buvo Prancūzijos maršalas Ferdinandas Fošas – jis dar 1919 m. pasakė: „Tai ne taika, tai tik paliaubos dvidešimčiai metų.“ F. Fošas apsiriko tik dviem mėnesiais.


Daugiau įdomių istorijų rasite žurnale „Ar Žinai, Kad?“