Afganistano karas – avantiūra, kainavusi labai brangiai

Afganistano karas – avantiūra, kainavusi labai brangiai


Prieš 30 metų, 1989 m. vasario 15 d., sovietų kariuomenė po dešimtmetį trukusios okupacijos buvo išvesta iš Afganistano. Karas, nusinešęs keliolikos tūkstančių Sovietų Sąjungos karių (tarp jų – ir kilusių iš Lietuvos) ir iki pusantro milijono afganų gyvybes, daugybę žmonių suluošinęs visam gyvenimui, smarkiai priartino pačios Sovietų Sąjungos žlugimą.


Manvydas VITKŪNAS


Afganistanas – didelė valstybė, savo plotu (652 tūkst. kv. km) dešimt kartų pranokstanti Lietuvą. Šiuo metu čia gyvena daugiau kaip 35 mln. žmonių, vien sostinėje Kabule – 4,6 mln. Afganistanas – tikras tautų katilas: puštūnai (dažnai vadinami tiesiog afganais) sudaro apie 42 proc., tadžikai – apie 37 proc. visų gyventojų. Čia taip pat gyvena chazarų, uzbekų, turkmėnų, beludžių, pašajų, nuristaniečių, kirgizų ir kitų tautybių atstovų. Beveik 99 proc. afganų išpažįsta islamą, šalyje yra apie 15 tūkst. mečečių.


Afganistano teritorijoje nuo seno gyvavo įvairios valstybės. Senovėje čia buvo Baktrija, vėliau ją užkariavo persai, o 331 m. pr. Kr. įžengė Aleksandro Makedoniečio kariuomenė. Valstybės Afganistano žemėje bėgant amžiams keitė viena kitą. Viduramžiais Afganistano teritoriją valdė arabai, vėliau – vėl persai, šalyje plito islamas. Nuo X a. gyvavo Gaznevidų valstybė, o XIII a. Afganistaną nusiaubė Čingischano vadovaujami mongolai. Pietinėje ir rytinėje šalies dalyse apsigyveno puštūnų gentys. 1747 m., suskilus Persijai, įsikūrė Duranių valstybė, tapusi tiesiogine dabartinio Afganistano pirmtake.

REKLAMA


XIX a. pirmojoje pusėje Afganistanas tapo savo kolonijines valdas plėtusių valstybių, Anglijos ir Rusijos, interesų objektu. XIX a. Didžioji Britanija du kartus nesėkmingai bandė užkariauti Afganistaną. 1919 m. sostą užėmė Amanula ir nedelsdamas paskelbė visišką Afganistano nepriklausomybę bei pradėjo džihadą (šventąjį karą) prieš britus. Afganų kariuomenė netgi įsiveržė į britų valdas Indijoje ir pamėgino prisijungti atimtas puštūnų žemes. Galiausiai 1921 m. Afganistanas su Didžiąja Britanija Kabule pasirašė taikos sutartį.


Ko siekė Maskva?


XX a. viduryje Afganistanas gyveno gana ramiai. Padėtis ėmė keistis 8-ajame dešimtmetyje. 1973 m. kariškiai nušalino šalies valdovą Mohamedą Zahyr Šachą, tuo metu keliavusį po Europą. Afganistanas buvo paskelbtas respublika. 1977-aisiais prezidentu išrinktas Muchamedas Daudas stengėsi suartėti su kitomis musulmoniškomis ir Vakarų valstybėmis. Sovietų inspiruota komunistinė Afganistano liaudies demokratinė partija 1978 m. balandį įvykdė karinį perversmą ir nužudė prezidentą. Šalies lyderiu tapęs Nuras Muchamadas Tarakis rėmėsi Sovietų Sąjunga ir pradėjo komunistines reformas bei antiislamišką politiką (imtasi net viešo Korano deginimo), taigi sukėlė afganų visuomenės nepasitenkinimą.

REKLAMA


Šalyje kilo ginkluotų maištų. Herato afganų kariai nužudė keliasdešimt mieste buvusių sovietų patarėjų. N. M. Tarakio vyriausybė kreipėsi pagalbos į Maskvą. Sovietų aviacija subombardavo Heratą, žuvo ne mažiau kaip 5 tūkst. gyventojų. Po to į miestą įžengė ir represijų ėmėsi prokomunistinė Afganistano kariuomenė.


1979 m. rugsėjį perversmo metu komunistas N. M. Tarakis buvo nužudytas, o į valdžią atėjo Hafizula Aminas. Jo režimas pasižymėjo politinių oponentų naikinimu ir nežabotu žiaurumu. Pavyzdžiui, apie 300 chazarų tautybės vyrų, apkaltintų parama sukilėliams, buvo gyvi užkasti į žemę ar apipilti benzinu ir sudeginti. Šalyje kilo pilietinis karas. H. Aminas prašė Sovietų Sąjungos karinės paramos ir tuo pat metu ieškojo sąjungininkų tai Kinijoje, tai Pakistane, tai Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Sovietai nepasitikėjo H. Aminu, laikė jį slaptu amerikiečių ir galbūt kinų sąjungininku, taip pat bijojo, kad šalyje gali įvykti dar vienas perversmas ir kad į valdžią ateis Vakarams palankios jėgos. Maskva norėjo Afganistano lyderio poste matyti savo statytinį.


1979 m. gruodžio 25 d. H. Aminą nužudė jo rūmus užėmę sovietų specialiosios paskirties dalinio kariai. Prasidėjo Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną. Nors Sovietų Sąjungos vadovybė teigė įvedanti į šalį tik ribotą karinį kontingentą ir siekianti padėti Afganistano liaudžiai, labai greitai paaiškėjo, jog liaudis visiškai nesidžiaugia atėjūnais ir jų statytiniais. Atviro Maskvos statytinio, ilgamečio KGB agento Babrako Karmalio vyriausybė puolė stačia galva vykdyti Afganistane kairuoliškas reformas pagal sovietinį modelį. Skubota ir neapgalvota žemės reforma, staigus teisių moterims suteikimas, dvasininkų persekiojimas piktino konservatyvią Afganistano visuomenę.



Keliems milijonams afganų pasitraukus į Pakistaną ir Iraną, pabėgėlių stovyklose ir pačioje Afganistano teritorijoje buvo sparčiai formuojami kovotojų (modžahedų) būriai. Jie paskelbė džihadą sovietų okupantams ir marionetinei Afganistano vyriausybei. Modžahedus rėmė JAV, Saudo Arabija, Pakistanas, Iranas, netgi Kinija. Kovos prasidėjo ne tik šalies provincijose, bet ir Kabule. 1980 m. vasarį sostinėje kilo ginkluotas sukilimas, vėliau numalšintas sovietų kariuomenės dalinių.


[left]Ribotas kontingentas


Sovietų kariuomenė, iš pradžių planavusi užsiimti tik komunikacijų ir objektų apsauga, transportavimu bei parama prokomunistinio Afganistano režimo pajėgoms, greitai įsitraukė į didžiulio masto kovas. Per kelerius pirmuosius metus ribotas karinis kontingentas gerokai perkopė 100 tūkst. asmenų. Žuvusių sovietų karių skaičius nuolat augo (1981 m. žuvo 1 298, 1985-aisiais – jau 2 343 kariai). Modžahedai propagavo partizaninį karą, rengė pasalas, vykdė diversijas, nukreiptas į komunikacijų mazgus, pramonės įmones, energetikos objektus. Prosovietinio Kabulo režimo kariuomenė sparčiai tirpo dėl masinio karių dezertyravimo (karo pradžioje joje tarnavo apie 100 tūkst., 1986 m. – jau tik apie 50 tūkst. karių). Tuo metu opozicijos kovotojų skaičius didėjo, nepaisant patiriamų nuostolių.


Nuo 1985-ųjų vis didesnius nuostolius patirianti sovietų kariuomenė ėmė stengtis kiek mažinti tiesioginių kovų su modžahedais mastą – šias užduotis pavedė prokomunistinėms Afganistano pajėgoms. Sovietų kariuomenės daliniai rėmė sąjungininkus artilerijos ugnimi, aviacija. Specialiosios paskirties daliniai vykdė nemažai užduočių. Sovietų pajėgoms taip ir nepavyko užkirsti kelio karavanams, gabenusiems ginklus ir amuniciją iš kaimyninių šalių. Kovotojams labai pravertė JAV ir kitų šalių parama, visų pirma – priešlėktuvinė ginkluotė.


Afganistano karas – avantiūra, kainavusi labai brangiai


Abi kovojančios šalys gausiai naudojo minas. Jų Afganistano žemėje iki šiol yra likę keliolika milijonų. Labai daug aukų buvo tarp civilių. Fiksuota atvejų, kai aviacijos ar artilerijos ugnimi nuo žemės paviršiaus sovietų kariuomenė nušluodavo visą kaimą, kai sovietai prievartavo, kankino, gyvus degino žmones, suimtuosius mėtė iš sraigtasparnių. Tai didino afganų neapykantą okupantams. Sovietų Sąjungos teismai už nusikaltimus nuteisė realiomis laisvės atėmimo bausmėmis 420 karių, o kiek nusikaltimų buvo padaryta, niekas net nebandė aiškintis!


Apie 1988 m. sovietai jau beveik visiškai nekontroliavo iš užsienio į Afganistaną plūstančios paramos modžahedams, daliniai darėsi vis labiau įkalinti savo karinėse bazėse. Permainos Sovietų Sąjungoje, Michailo Gorbačiovo pradėta „perestroika“, tarptautinės bendruomenės spaudimas ir abejonės sėkminga karo baigtimi skatino Sovietų Sąjungos vadovybę svarstyti galimybę išvesti kariuomenę iš Afganistano. Savo ruožtu prosovietinė Afganistano vyriausybė ėmė deklaruoti „nacionalinio susitaikymo“ politiką. Buvo pradėta derėtis su ginkluota opozicija, paskelbta ginklus sudėsiančių kovotojų amnestija, į tėvynę kviečiami grįžti pabėgėliai, netgi prabilta apie galimą koalicinės vyriausybės sudarymą. Prosovietinės Afganistano vyriausybės vadovu tapo Muchamedas Nadžibula (1996 m. buvo pakartas talibų). 1988 m. balandžio 14 d. Ženevoje buvo pasirašyti susitarimai ir, jais remiantis, iki 1989-ųjų vasario vidurio sovietų kariuomenė išvesta iš Afganistano.

REKLAMA


Ir lietuvių aukos


Afganistano nuostoliai šiame kare – siaubingi: vien žuvusiųjų buvo, apytiksliais duomenimis, nuo 670 tūkst. iki 1,5 mln., 90 proc. jų – civiliai gyventojai. Sužeista nuo 2 iki 4 mln. žmonių, keli milijonai tapo pabėgėliais. Iki šiol aukų pareikalauja Afganistano žemėje likusios minos. Buvo visiškai sujaukta egzistavusi, kad ir trapi, valstybės struktūra, suskaldyta visuomenė. Po okupacijos Afganistanas taip ir neatsigavo, nugrimzdo į pilietinio karo chaosą. Valdžią paėmė islamo fundamentalistai – talibai. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios atakų Afganistanas, kur slapstėsi Osama bin Ladenas (talibai atsisakė jį išduoti), tapo JAV ir jų sąjungininkų invazijos taikiniu.


Sovietų Sąjungai karo padariniai buvo skaudūs. Afganistane žuvo 15 031, buvo sužeisti 53 753 kariai ir pareigūnai, dingo be žinios nuo 287 iki 311 karių (šaltiniuose duomenys nesutampa). Karo aukų sąraše – ir ne savo noru ten atsidūrę Lietuvos gyventojai. Iš viso kare dalyvavo beveik 5 tūkst. iš Lietuvos kilusių karių, 97 iš jų žuvo (skaičiuojant pagal tautybes, lietuvių tarp žuvusiųjų buvo 58). Pirmosiomis karo aukomis iš Lietuvos tapo transporto lėktuvo „Il-76“, priklausiusio prie Panevėžio dislokuotam sovietų kariuomenės aviacijos daliniui, įgula. Lėktuvas, skraidinęs karius, sudužo netoli Kabulo 1979 m. gruodžio 25 d. Žuvo 8 (kitais duomenimis, 10) skridę aviatoriai ir 37 skraidinti kariai, tarp jų – šauktinis Antanas Mikėnas, kilęs iš Panevėžio rajono.


Karas Afganistane Sovietų Sąjungai, apytikriais duomenimis, kainavo vidutiniškai po 5 mlrd. rublių kasmet. Technikos ir ginkluotės nuostoliai – taip pat įspūdingi: 118 lėktuvų, 333 sraigtasparniai, 147 tankai, daugiau kaip 430 minosvaidžių ir artilerijos pabūklų, 1 314 šarvuočių, apie 11 tūkst. automobilių, inžinerinių mašinų, priekabų. Karo Afganistane ekonominė našta ir politiniai padariniai neabejotinai spartino Sovietų Sąjungos žlugimą.[/left]