Raudonieji khmerai savo šalį pavertė pragaru
Manvydas VITKŪNAS
Plotu tris kartus už Lietuvą didesnė, šiuo metu beveik 16 mln. gyventojų turinti Kambodža – turtingos istorijos šalis. Svarbiausias šalies kultūros paveldo simbolis – XII a. statytas šventyklų kompleksas Angkor Vatas, užimantis 200 ha plotą ir įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. XIX a. Kambodža tapo Prancūzijos kolonijine valda. Antrojo pasaulinio karo metais šalį buvo okupavę japonai, o 1945 m. vėl grįžo prancūzai. 1953-iaisiais Kambodža tapo nepriklausoma. 1967–1975 m. šalį draskė vyriausybinių pajėgų ir raudonaisiais khmerais pasivadinusių komunistų partizanų (khmerai – tauta, sudaranti Kambodžos gyventojų daugumą), galiausiai užgrobusių valdžią, karas.
REKLAMA
Mokėsi Paryžiuje
Žymiausias raudonasis khmeras buvo šio režimo lyderiu tapęs Pol Potas (tikr. Salot Saras). Jis augo gausioje šeimoje, kurios daugelis narių tarnavo karališkuosiuose rūmuose (net prancūzų valdymo laikais Kambodža formaliai buvo karalystė, kurios valdovai pakluso nurodymams iš Paryžiaus). Trumpam tapo budistų vienuoliu, vėliau Pnom Penyje baigė katalikišką prancūzų misionierių mokyklą, mokslus tęsė prestižinėse Kambodžos kolegijose. Gavęs stipendiją, išvyko į Prancūziją, kelerius metus Paryžiuje studijavo radioelektroniką. 1952 m. įstojo į komunistų partiją, metė studijas ir išvyko iš Prancūzijos.
Grįžęs į tėvynę, Salot Saras tapo labiau žinomas kaip Pol Potas. Nuo 1963-iųjų – Kambodžos komunistų partijos lyderis. Artimiausia raudonųjų khmerų sąjungininke ir globėja tapo Mao Dzedongo vadovaujama komunistinė Kinija. Išsilavinimą Vakarų šalyse buvo gavę ir daugelis kitų raudonųjų khmerų vadų, bet visų jų galvas užvaldė marksistinės, komunistinės idėjos, galiausiai jie sukūrė teroro režimą ir naikino savo šalies piliečius.
REKLAMA
1967 m. šalies vakaruose esančioje Batambango provincijoje prasidėjo valstiečių sukilimas. Jį nuslopino Kambodžos vyriausybinės pajėgos. Tai tapo pilietinio karo, apėmusio visą šalį, pradžia. Raudonieji khmerai, remiami Kinijos, tarp neturtingų ir beraščių valstiečių skleidė populiarias „socialinio teisingumo“ idėjas, kurstė neapykantą „nuo turto išpampusiems“ žemvaldžiams, miestų gyventojams, valdininkams.
Į raudonųjų khmerų gretas noriai stojo paaugliai iš valstiečių šeimų. Tuo pat metu labai svarbūs tapo išorės veiksniai – per Kambodžos ir kaimyninio Laoso teritoriją į Pietų Vietnamą traukė Šiaurės Vietnamo kariuomenės kariai ir partizanai, kovoję su Pietų Vietnamo ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pajėgomis, buvo gabenami ginklai, amunicija. JAV karo aviacija bombardavo Kambodžos teritoriją. Žuvo ne tik tiesioginiai taikiniai – vietnamiečių kovotojai, bet ir tūkstančiai civilių gyventojų.
1970-aisiais šalyje įvyko perversmas: vyriausybės vadovas princas Sihanukas Norodomas buvo nušalintas nuo valdžios, monarchija – panaikinta, Kambodža – paskelbta respublika. Faktiniu šalies lyderiu tapo dešiniųjų pažiūrų generolas Lon Nolas. Jis uždraudė komunistinėms Šiaurės Vietnamo pajėgoms ir partizanams veikti Kambodžos teritorijoje. Tačiau komunistinės Vietnamo pajėgos ir raudonieji khmerai tik suintensyvino kovą su Kambodžos pajėgomis. Padėtį blogino provakarietiško Pietų Vietnamo pralaimėjimas komunistiniam Šiaurės Vietnamui, amerikiečių pajėgų išvedimas iš Vietnamo. Lon Nolo režimas Kambodžoje taip pat nebuvo populiarus dėl korupcijos.
1975 m. pradžioje raudonieji khmerai pradėjo puolimą visoje šalies teritorijoje. Šalies valdžia jie paskelbė sudarytą Angkarą – vyriausiąją tarybą. Šiai tarybai vadovavo Pol Potas, Nuon Čea, Jeng Saris ir kiti raudonųjų khmerų lyderiai, vadinti pirmuoju broliu, antruoju broliu ir t. t. Balandžio mėnesį raudonieji khmerai pradėjo sostinės Pnom Penio puolimą. JAV kariuomenė lėktuvais ir sraigtasparniais evakavo daugelį Kambodžoje buvusių užsienio šalių piliečių, šiek tiek su Vakarų žiniasklaida, įvairiomis organizacijomis bendradarbiavusių vietos gyventojų ir jų šeimų. Iš šalies pabėgo ir generolas Lon Nolas (mirė JAV 1985 m.).
Paradoksalu, bet nemažai Pnom Penio gyventojų pasitiko raudonuosius khmerus džiaugsmingai, ir ne dėl to, kad troško komunistų valdžios. Jie norėjo, kad pagaliau baigtųsi šalį alinęs karas. Kaip jie klydo! „Taikaus“ raudonųjų khmerų valdymo metais žuvo nepalyginti daugiau žmonių nei per pilietinį karą. Tai, ko griebėsi valdžią užgrobę raudonieji khmerai, pranoko bet kokio siaubo filmo scenarijų.
Masinius susidorojimus su senojo režimo valdininkais, karininkais ir seržantais, policijos ir saugumo tarnybų pareigūnais (dažniausiai – ir jų šeimų nariais) dar buvo galima prognozuoti. Tačiau raudonieji khmerai norėjo daugiau. Šalyje, kurią pervadino Kampučija, jie siekė sukurti naują visuomenę, „kuri bus pagrįsta lygybės ir demokratijos principais, kur neliks eksploatatorių ir eksploatuojamųjų, turtingų ir vargšų, kur visi dirbs“.
Visi taps valstiečiais!
Didžiausio blogio įsikūnijimu raudonieji khmerai laikė miestus ir teigė: „Galima pakeisti žmones, bet ne miestus. Iki prakaito raudamas džiungles ir augindamas ryžius, žmogus galiausiai supras tikrąją gyvenimo esmę. Reikia, kad jis atsimintų, jog kilo iš ryžio grūdo. Visi Kampučijos žmonės turi tapti valstiečiais.“ Įgyvendinti naująją politiką pradėta nedelsiant. Žmones iš miestų imta varyti į kaimo vietoves. Iš Pnom Penio vos per dvi paras išvaryta 2,5 mln. gyventojų. Jie milžiniškomis kolonomis, konvojuojami ginkluotų raudonųjų khmerų, buvo varomi į įvairius šalies rajonus.
REKLAMA
Daugybė šeimų šioje maišatyje buvo išblaškytos, pamesti maži vaikai klykė pakelėse, o seni žmonės, ligoniai vos vilko kojas. Net ligoninių pacientai buvo išvaryti, negalinčius eiti gyventojus kiti nešė neštuvais, bet beveik visi šie nelaimėliai mirė. Už menkiausią nepaklusnumą žmonės buvo mušami lazdomis, automatų buožėmis ar tiesiog sušaudomi. Miestu vaiduokliu tapusiame Pnom Penyje liko tik 20 tūkst. žmonių – valdančioji raudonųjų khmerų viršūnėlė, kariniai štabai ir daliniai, naujojo režimo administracinės įstaigos.
Daugelis jų susitelkė sostinės stoties rajone, apjuostame net keliais apsaugos žiedais. Šalies švietimo, sveikatos apsaugos sistemos buvo sunaikintos. Fanatiški raudonieji khmerai negailėjo net savo artimųjų. Pakeliui iš Pnom Penio žuvo Pol Poto brolis, o sūnėnas mirė darbo stovykloje.
Iš gimtųjų vietų išvaryti gyventojai buvo verčiami kirsti džiungles, dirbti žemę, kasyklose, karjeruose. Kasdien jiems buvo plaunamos smegenys, skaitomos paskaitos, per garsiakalbius transliuojama propaganda. Darbo kolonijoms ir brigadoms vadovavo raudonieji khmerai, į pagalbininkų gretas masiškai įtraukę paauglius, vaikus. Bambukinėmis lazdomis ir automatais ginkluoti vaikiščiai galėjo sumušti, o gavę vadų nurodymą – vietoje sušaudyti bet kurį žmogų. Susirinkimų metu žmonėms buvo leidžiama viešai išpažinti savo „nusikaltimus“ ir skelbiama, kad Angkaras jiems atleis ir galbūt perkels gyventi į geresnę vietą.
Patikėjęs pažadais žmogus išpažindavo „kaltes“ (pavyzdžiui, kad mokėsi universitete, moka užsienio kalbą, turi giminių kitose šalyse, tiki Dievą, kažkada palaikė karaliaus ar generolo Lon Nolo režimą, buvo įmonių ar įstaigų, padalinių vadovas, turėjo samdomųjų darbuotojų, mėgo užsienietišką muziką ir t. t.). Netrukus tokie žmonės išvykdavo į „geresnę“ vietą – atsidurdavo masinėse kapavietėse. Jos nusėjo visą šalį. Koncentracijos stovyklos ir kalėjimai tapo masinių prievartavimų, kankinimų, žmonių naikinimo vietomis.
REKLAMA
Išskirtinis žiaurumas
Represijų aukomis tapo ne tik išsilavinę asmenys, buvę verslininkai, miestiečiai ar kiti „blogio skleidėjai“. Kaimo žmonės buvo varomi į kitus regionus. Buvo uždraustos visos religijos, ypač persekioti šalyje negausiai gyvenę musulmonai ir krikščionys, mečetės ir bažnyčios – sprogdinamos, griaunamos buldozeriais, deginamos arba paverčiamos kiaulidėmis. Musulmonai buvo verčiami auginti kiaules ir valgyti kiaulieną, o nepaklusę – sušaudomi. Tautinių mažumų atstovai privalėjo atsisakyti savo kultūros, gimtosios kalbos, jų vardai buvo keičiami khmeriškais. Tautinių ir religinių mažumų atstovai buvo nuožmiai naikinami.
Bet koks bandymas priešintis baigdavosi siaubingomis represijomis. 1975 m. vienoje iš provincijų pamėginę protestuoti kaimų gyventojai, įskaitant vaikus, buvo užkapoti kauptukais, o jų namai – sudeginti. „Liaudies priešų“ vaikus mėtydavo į orą ir šaudydavo, maudavo ant durtuvų, kūdikius trenkdavo į medžius. Pnom Penyje nepasitenkinimą išreiškę vieno dalinio karininkai buvo suimti ir gyvi sudeginti stadione.
Visgi 1977-aisiais vakarinėje Kaoh Kongo provincijoje prasidėjo partizanų karas prieš raudonuosius khmerus. Dar labiau jų padėtį pablogino prasidėjęs konfliktas su komunistiniu Vietnamu. Khmerus rėmė Kinija, o Vietnamą – Sovietų Sąjunga. Vietnamą pirmiausia įsiutino raudonųjų khmerų represijos prieš Kambodžoje gausiai gyvenusius vietnamiečius. Pol Potas pareiškė, kad Vietnamui, „dar didesniam priešui nei JAV“, neteisėtai priklauso dalis istorinių Kambodžos žemių, ir raudonieji khmerai ėmė veržtis į jas, užimtose Vietnamo gyvenvietėse rengė masines skerdynes, o ant pastatų kėlė plakatus „Čia – mūsų žemė“.
Pol Potas paskelbė, kad jei kiekvienas khmeras nužudys po 30 vietnamiečių, Vietnamo neliks, o pačiai Kampučijai esą nėra ko baimintis, nes ją palaiko Kinija. Galiausiai 1979 m. gruodžio 25 d. Vietnamo kantrybė trūko – 14 vietnamiečių divizijų įsiveržė į Kambodžą. Po dviejų savaičių vietnamiečiai ir vietos sukilėliai užėmė Pnom Penį. Raudonieji khmerai traukėsi į džiungles ir dar ilgai kariavo, gaudami dosnią paramą iš Kinijos. Paskutiniai kovotojai pasidavė tik 1998-aisiais, kai džiunglėmis apaugusiuose Dangreko kalnuose prie Tailando sienos mirė jų lyderis Pol Potas, sulaukęs 72 metų.
Apie genocidą Kambodžoje pasakoja ne vienas dokumentinis ir vaidybinis filmas. Ypač įtaigiai raudonųjų khmerų sukurto košmaro atmosferą perteikia britų režisieriaus Rolano Žofė 1984 m. pagal tikrus faktus sukurtas vaidybinis filmas „Mirties laukai“. Jame pasakojama Kambodžos žurnalisto Dit Prano, patekusio į koncentracijos stovyklą ir sugebėjusio iš jos pabėgti, istorija.
-
-
Paskutiniai numeriai
-
-
Savaitė - Nr.: 44 (2024)
-
Anekdotas
– Nusipirkau butą naujame name, nebrangiai, bet garso izoliacija tokia, kad girdžiu, kaip kaimynas telefonu kalba!
– Tai tau dar pasisekė: pas mus girdisi, ką kaimynui pašnekovas telefonu atsako. -
-