Prieš 220 metų, 1798 m. vasario 12 d., Sankt Peterburge mirė paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis. Tuo metu Abiejų Tautų Respublika jau buvo išnykusi iš Europos politinio žemėlapio. Apie tai, kaip reikėtų vertinti šį istorinį asmenį, ginčai verda daugiau nei du amžius. Vieniems jis – silpnavalis valdovas ar netgi išdavikas, kitiems – veikiau šviesi asmenybė, reformatorius, meno ir mokslo globėjas.

Manvydas VITKŪNAS

Stanislovas Augustas Poniatovskis gimė 1732 m. sausio 17 d. Volčyne (dab. Baltarusijoje, Bresto sr.). Jis – aristokratų šeimos ainis – Krokuvos kašteliono Stanislovo Poniatovskio ir jo žmonos Konstancijos Zofijos Čartoriskaitės-Poniatovskos sūnus, šeštasis iš devynių poros vaikų. Iš pradžių buvo lavinamas namuose privačių mokytojų, vėliau atiduotas į prestižinę vienuolių teatinų mokyklą Varšuvoje.

Į šią mokyklą atakdavo dėstyti netgi universitetų profesoriai iš Lenkijos, Prūsijos, Austrijos, kitų šalių. Stanislovas Augustas, be gimtosios lenkų, gerai mokėjo prancūzų, vokiečių ir lotynų, prasčiau – anglų ir italų kalbas. 1748 m., palieptas tėvo, išvyko į kelionę po Europą, kur daugiausia dėmesio buvo skirta jaunajam aristokratui supažindinti su įvairių šalių karybos laimėjimais. Tačiau pačiam Stanislovui Augustui kur kas labiau rūpėjo menai.

Jekaterinos meilužis

Būsimasis monarchas daug keliavo po Europą, buvo savas Berlyno, Vienos, Paryžiaus, Londono aukštuomenės salonuose. Paryžiuje Stanislovas Augustas, niekada nemokėjęs tvarkyti savo biudžeto, už skolas pakliuvo į kalėjimą, bet jį išpirko vieno aukštuomenės salono savininkė. Susidraugavęs su Anglijos diplomatu Čarlzu Hanberiu Viljamsu, netgi tapo jo asmeniniu sekretoriumi. Periodiškai vis grįždavo į Abiejų Tautų Respubliką, dalyvavo politiniame gyvenime. 1755 m. pavasarį lankėsi Vilniuje. Netrukus kartu su Č. H. Viljamsu išvyko į Sankt Peterburgą kaip anglų diplomato padėjėjas ir kompanionas.

Čia Stanislovas Augustas susipažino su būsimojo Rusijos imperatoriaus (valdžiusio labai trumpai) Petro III žmona, didžiąja kunigaikštiene Jekaterina Aleksejevna. Ji vos po kelerių metų, 1762-aisiais, tapo visavalde Rusijos imperatore Jekaterina II. Jos santykiai su sutuoktiniu buvo labai šalti. Tačiau Jekaterina nestokojo meilužių (istorikai netgi yra sudarę jų sąrašą, kuriame randame 21 pavardę – ir čia tik tie, dėl kurių ryšių su Jekaterina neabejojama!).

Tuo metu, kai Stanislovas Augustas atvyko į Sankt Peterburgą, Jekaterina kaip tik buvo išsiskyrusi su meilužiu rusų diplomatu Sergejumi Saltykovu. Stanislovas Augustas krito Jekaterinai į akį, ir jau netrukus tarp jos ir trejais metais jaunesnio atvykėlio iš Lenkijos užvirė audringas romanas. Tiesa, kilus triukšmui ir Peterburge įvykus kai kuriems politiniams pokyčiams, Stanislovui Augustui teko skubiai išvykti iš Rusijos, tačiau greitai jis grįžo į Sankt Peterburgą kaip Saksonijos pasiuntinys. Audringas romanas su Jekaterina atsinaujino.

Netrukus moteris ėmė lauktis trečiojo vaiko, o jos vyras, būsimasis imperatorius Petras III, garsiai abejojo: „Vienas Dievas težino, nuo ko mano žmona tampa nėščia. Aš net nežinau, ar tai mano vaikas ir ar turėčiau jį pripažinti savu...“ Visgi gimusiai dukrelei Anai buvo suteiktas Petrovnos tėvavardis, nors beveik neabejojama, kad tikrasis mergaitės tėvas buvo Stanislovas Augustas. Deja, Ana mirė, kai jai tebuvo dveji. O štai Stanislovui Augustui santykiai su būsimąja Rusijos imperatore tapo lemtingi.

Familijos kandidatas

XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valstybė jau buvo labai nusilpusi, renkamų valdovų galios – ribotos, o vis dar gyvavusi liberum veto teisė trukdė priimti valstybės raidai svarbius sprendimus. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės buvo itin negausios. Į Abiejų Tautų Respublikos gyvenimą nuolat kišosi kaimyninės valstybės – Rusija, Prūsija, Austrija. Prasidėjo šalies saulėlydis.

1763 m. mirė Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Saksonijos kurfiurstas Augustas III. Familija vadinama didikų grupuotė, kurios branduolį sudarė Čartoriskių ir Poniatovskių giminių atstovai, iškėlė į naujojo valdovo vietą Stanislovo Augusto kandidatūrą. 1764-aisiais jis buvo išrinktas Lenkijos ir Lietuvos valdovu. Paramą Familijos kandidatui suteikė Jekaterina II, 1762 m. tapusi Rusijos imperatore.

Valdovas ėmė vykdyti valstybės valdymo, ūkio reformas, bandė stiprinti monarcho valdžią, 1765 m. Varšuvoje įkūrė Kadetų korpusą, rengusį karininkus Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms. Gana sparčiai gerėjo ekonominė padėtis, gausėjo gyventojų skaičius. Tačiau Sankt Peterburge, Berlyne ir Vienoje buvo atidžiai stebima, kas dedasi Abiejų Tautų Respublikoje. Stipresnės kaimynės, vos tik išvydusios prasidedantį Lenkijos ir Lietuvos atsigavimą, nusprendė nelaukti.

Kaimyninės šalys, ypač Rusija, ėmė labai aktyviai remti prieš reformas nusiteikusias jėgas. 1767 m. pradėjo veikti Rusijos tiesiogiai remiama Radomo konfederacija – buvo siekiama atšaukti reformas. Galiausiai ir pats valdovas perėjo į konfederatų (kartu ir Rusijos) pusę. Lyg atsvara 1768-aisiais Podolėje (dab. vakarinėje Ukrainos dalyje) buvo įkurta antirusiška Baro konfederacija, tačiau jos nariams stigo vienybės.

„Triušidės“ klientas

Asmeninis valdovo gyvenimas taip pat buvo itin audringas. Tapęs karaliumi, Stanislovas Augustas taip ir nevedė. To padaryti jam neleido visų pirma Jekaterina II. Be abejo, tai nebuvo tik moteriškas pavydas – Rusija nieku gyvu negalėjo leisti, kad Lenkijos ir Lietuvos valdovas sudarytų sėkmingą santuoką ir dinastinėmis vedybomis įgytų sąjungininkų Europoje. Tačiau Stanislovas Augustas turėjo aibę meilužių.

Tvariausi, net du dešimtmečius trukę, santykiai Stanislovą Augustą siejo su generolo Jono Jurgio Grabovskio žmona Elžbieta Grabovska. Ši moteris pagimdė penkis vaikus. Mykolas ir Stanislovas buvo oficialiai pripažinti Stanislovo Augusto vaikais.

Italų šokėja Katerina Tomatis kurį laiką buvo karaliaus meilužė, o jos vyras, teatro vadovas Karlas Alesandras Tomatisas, parūpindavo valdovui ir kitų damų. Visa Varšuva ošė, kad Tomatisų vila, vadinama Królikarnia („Trušidė“), tapo paties valdovo pamėgtu aukščiausios klasės viešnamiu.

Atsisakė sosto

1772 m. įvyko pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. Trečdalis šalies teritorijos (ir gyventojų) buvo atsiriekta Rusijos, Austrijos ir Prūsijos. Tačiau valstybė dar nežlugo. Buvo įkurta Nuolatinė Taryba, imtasi reformuoti šalies administracinę valdymo sistemą, kariuomenę. 1773-iaisiais įsteigus Edukacinę komisiją, buvo pradėta labai efektyvi švietimo sistemos reforma. Klestėjo klasicizmo architektūra. Pavyzdžiui, Vilniaus rotušė ir katedra būtent XVIII a. pabaigoje įgavo dabartinį pavidalą. Stanislovas Augustas buvo dailininkų, muzikų, kitų menininkų mecenatas. Sukaupė įspūdingą meno dirbinių kolekciją, biblioteką. Valdovas pats daug rašė, kūrė eiles, susirašinėjo su šviesiais Europos žmonėmis (pavyzdžiui, Volteru).

Reikšmingas reformas tęsė ir 1788–1792 m. veikęs Ketverių metų seimas. Tačiau kultūros ir švietimo suklestėjimas, ekonominė pažanga nepadėjo apsaugoti valstybės nuo tolesnio geopolitinio silpnėjimo. Varšuvoje vieni įtakingiausių žmonių, turėjusių didelę įtaką politiniams procesams, buvo Rusijos pasiuntiniai.

Stanislovas Augustas palaikė unitarinės valstybės plėtros idėją. Ji aiškiai kirtosi su Lietuvos valstybingumo išsaugojimu. Lietuva būtų tapusi integralia Lenkijos dalimi. Daugumai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų tokia idėja nebuvo patraukli.

1791 m. gegužės 3 d. buvo priimta Konstitucija, netrukus sulaukusi smarkaus Rusijos paskatinto opozicijos pasipriešinimo. Buvo sudaryta Targovicos konfederacija. Jos nariai siekė grąžinti senąją tvarką. Į Lietuvą įžengė Rusijos kariuomenė. 1793-iaisiais įvyko antrasis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas (jame dalyvavo Rusija ir Prūsija). Abiejų Tautų Respublikai teliko trečdalis kadaise turėtos teritorijos ir gyventojų.

Žlungančią valstybę 1794 m. ėmėsi ginti sukilėliai, vadovaujami Tado Kosciuškos. Jiems pralaimint, 1795-aisiais įvyko trečiasis padalijimas. Stanislovas Augustas iš Varšuvos, lydint 120 rusų dragūnų konvojui, atvyko į Gardiną ir gyveno prižiūrimas rusų atstovo. Lapkričio 25 d. jis raštiškai atsisakė sosto. Lenkijos ir Lietuvos valstybė liovėsi egzistavusi.

Palaikų klajonės

Stanislovas Augustas liko be sosto, tačiau gavo iš Jekaterinos II pensiją. Milijonines buvusio karaliaus skolas prisiėmė Rusija, Austrija ir Prūsija.

1796 m. Jekaterina II mirė. Naujuoju Rusijos imperatoriumi tapo jos sūnus Pavelas I. Jis palankiai žiūrėjo į Stanislovą Augustą, tuo metu gyvenusį Sankt Peterburge, vadinamuosiuose Marmuro rūmuose. Gyvenimą praskaidrindavo aukštuomenės pobūviai. Buvęs valdovas mirė gana netikėtai ištiktas apopleksijos. Prieš tai jis išgėrė stiklinę kažkokio gėrimo, todėl buvo spėliojama, ar priepuolio negalėjo sukelti kokie nors nuodai.

Buvęs karalius iš pradžių buvo iškilmingai palaidotas Šv. Kotrynos bažnyčioje Sankt Peterburge. 1938 m. Lenkijos vyriausybė oficialiai kreipėsi į Sovietų Sąjungą, prašydama perduoti Stanislovo Augusto palaikus. Josifas Stalinas sutiko. Karaliaus palaikai buvo ekshumuoti ir perduoti lenkams. Šie juos palaidojo ne Vavelio katedroje Krokuvoje, o gimtinėje – Volčyno Švč. Trejybės bažnyčioje.

Tačiau – likimo ironija – jau po metų, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, šis miestelis, Adolfui Hitleriui ir J. Stalinui pasidalijus Lenkiją, tapo Sovietų Sąjungos dalimi. Bažnyčia buvo uždaryta, paversta sandėliu, kapavietė – išniekinta, sarkofagas – sudaužytas. Tik 1988-aisiais Baltarusijos archeologai ir antropologai, gavę Maskvos leidimą, surinko menkus karaliaus palaikų, karsto, aprangos fragmentus ir perdavė Lenkijai. Jie buvo laikomi buvusioje karališkojoje vasaros rezidencijoje Lazenkose, vėliau – Vavelyje, galiausiai, tik 1995 m., buvo palaidoti Šv. Jono katedroje Varšuvoje.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ