VI a. iškilęs Šv. Sofijos soboras tapo Bizantijos imperijos galybės simboliu.

Šv. Sofijos soboras – viena įstabiausių pasaulyje krikščioniškų bažnyčių, prieš daug amžių paversta musulmonų mečete, o XX a. tapusi muziejumi, – iki šiol yra viena svarbiausių senojo Konstantinopolio (dabartinio Stambulo) turistinių įžymybių. Šis soboras buvo iškilmingai pašventintas prieš 1 480 metų, 537 m. gruodžio 27 d., imperatoriaus Justiniano I. Jo valdymo laikais iki tol stovėjusi bazilika tapo tikru bizantinės architektūros šedevru.

Manvydas VITKŪNAS

Pirmoji nedidelė bazilika Šv. Sofijos soboro vietoje iškilo dar 324–337 m. imperatoriaus Konstantino Didžiojo valdymo laikais. Jo sūnus Konstancijus II išplėtė šventovę, tačiau 404 m. ji sudegė, Konstantinopolyje kilus neramumams. Liko tik apdegusios sienos. Imperatorius Teodosijus II atstatė šventovę ir dar labiau išpuoselėjo. Tačiau sukilimas ir gaisras ją vėl pavertė griuvėsiais ir pelenais.

Tai įvyko 532 m. sausį per garsųjį Nikos sukilimą, kai Bizantijos gyventojai sukilo prieš imperatorių Justinianą I. Neramumų metu buvo nusiaubta didžioji dalis miesto, žuvo mažiausiai 30 tūkst. žmonių. Tačiau imperatorius ir jo šalininkai išlaikė valdžią, su maištininkais buvo susidorota. Justinianas valdė didžiulę šalį dar 33 metus. Iškiliausiu jo valdymo epochos architektūros šedevru tapo Šv. Sofijos soboras.

Įspūdingas kupolas – vienas sudėtingiausių šventovės architektūrinių elementų.

Statė visa imperija

Ten, kur 532 m. sausio 13 d. sudegė senoji bazilika, vos po 40 dienų, vasario 23-iąją, imperatorius pats padėjo pirmąjį simbolinį naujos šventovės akmenį. Statyti Šv. Sofijos soborą buvo pavesta dviem graikų kilmės architektams – Antemijui Traliečiui ir Izidoriui Miletiečiui. Jiedu jau buvo dirbę kartu. Iki to laiko pats puikiausias šių dviejų garbių architektų projektuotas statinys buvo Šv. Sergijaus ir Bakcho bažnyčia, iškilusi Konstantinopolyje penkeriais metais anksčiau ir iki šiol dažnai vadinama Mažąja Sofija. Ši bažnyčia veikiausiai pasufleravo mintį pastatyti panašų, tik nepalyginamai didingesnį, statinį. Šv. Sergijaus ir Bakcho bažnyčia, 1506 m. paversta mečete, stovi Stambule iki šiol. Ji įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Vyriausiesiems architektams Antemijui ir Izidoriui talkino daugmaž šimtas žemesnės grandies architektų ir darbų vykdytojų, o šie savo ruožtu vadovavo visai armijai darbininkų – daugmaž 10 tūkst. žmonių. Imperatorius kone kasdien domėjosi statybos eiga, kartais lankydavosi ir statybvietėje. Visos imperijos gyventojai penkerius metus mokėjo specialų mokestį, skirtą šventovės statybai, o vėliau kai kurie gyventojai (pavyzdžiui, tam tikrų specialybių amatininkai) turėjo mokėti mokestį soborui išlaikyti.

1453 m. Konstantinopolį užėmus turkų sultono Mechmedo II pajėgoms, Bizantijos imperija žlugo. Dail. Žanas Žozefas Benžaminas-Konstanas, 1876 m.

Apdailai – ir gintaras

Minios akmentašių dirbo skaldyklose. Įvairių spalvų marmuras buvo gabenamas iš įvairių imperijos vietovių, o kupolui įrengti reikalingas tvirtas, bet lengvas molis plukdytas iš Rodo salos. Statytojai nevengė eksperimentų, kūrė įvairius naujus skiedinius, į juos pridėdavo kiek netikėtų priedų (pavyzdžiui, alyvuogių aliejaus). Kai kurios architektūrinės detalės buvo panaudotos nugriovus senovines šventyklas ir kitus pastatus. Pavyzdžiui, aštuonios žalsvos spalvos porfyro kolonos buvo atgabentos iš antikos deivės Artemidės šventyklos Efese (dab. Vakarų Turkijoje).

Apdailai buvo naudojamas auksas, sidabras, varis, dramblių kaulai, brangieji ir pusbrangiai akmenys, gintaras. Buvo sukurtos puikios freskos, dalis jų išliko iki mūsų dienų.

Jau amžininkai praminė Šv. Sofijos soborą didinguoju. VI a. istorikas Prokopijus iš Cezarėjos rašė: „Ši šventykla palieka nuostabų įspūdį tiems, kas ją matė, ir tiesiog neįtikėtiną įspūdį tiems, kas apie ją tik girdėjo. Į aukštį ji kyla tarsi ligi dangaus ir kaip laivas aukštose jūros bangose išsiskiria iš daugybės kitų pastatų, tarsi rymodama virš likusios miesto dalies, jį puošdama ir pati puošdamasi miestu. Nuo šventyklos visą miestą galima matyti kaip ant delno.“ Konstantinopolis tuo metu buvo vienas didingiausių, o gal ir pats didingiausias pasaulio miestas.

Mečete paverstas Šv. Sofijos soboras – viena svarbiausių Stambulo architektūrinių dominančių.

Sobore – 525 tarnautojai

Per rekordiškai trumpą laiką – kiek mažiau nei šešerius metus – iškilo išties milžiniška – 75,6 m ilgio, 68,4 m pločio ir 55,6 m aukščio – šventykla. Daugiau nei tūkstantį metų, kol Vatikane iškilo Šv. Petro bazilika, Šv. Sofijos soboras Konstantinopolyje buvo didžiausia krikščionių šventykla pasaulyje. Išties ne veltui imperatorius Justinianas, atvykęs į soboro šventinimo iškilmes, sušuko: „Saliamonai, aš aplenkiau tave!“, turėdamas galvoje senovės Izraelio karalių Saliamoną, pastačiusį garsiąją Jeruzalės šventyklą. Didingas soboras tapo visos Bizantijos imperijos galybės ir turtingumo simboliu. Čia vykdavo iškilmingiausios bažnytinės ceremonijos, buvo vainikuojami imperatoriai. Įspūdį palieka vien soboro tarnautojų skaičius – Justiniano laikais sudarytame etatų sąraše yra 525 pozicijos.

Ypač sudėtingas statinio elementas buvo 31 m skersmens kupolas su švieslangiais, sukuriantis fantastišką šventyklos lengvumo ir beribiškumo pojūtį. Menininkai soboro interjerą išpuošė daugybe kūrinių. Daugelis jų taip pat yra tikri šedevrai. Išskirtinėmis laikomos freskos ir mozaikos, ypač – Dievo Motinos su Kūdikiu ir Arkangelo Gabrieliaus. Šios mozaikos sukurtos praėjus keliams šimtmečiams po šventyklos pastatymo, datuojamos X a.

Mihrabas – vienas iš svarbiausių mečetės interjero elementų.

Išbandymų amžiai

Šv. Sofijos soboras per ilgą savo istoriją patyrė ne vieną sunkų išbandymą, tapo daugybės svarbių istorinių įvykių vieta. Šventykla kelis kartus buvo apgriauta žemės drebėjimų metu, bet vėl atstatyta. Ypač daug žalos padarė 989 m. žemės drebėjimas – suskaldė pastato sienas ir sugriovė kupolą. Išskirtinai sunkus kupolo atstatymo darbas buvo patikėtas armėnų architektui Trdatui. Jis padarė kupolą dar aukštesnį, nei buvo anksčiau.
1054 m. liepos 16 d. atvykusi Romos popiežiaus legatų delegacija, vadovaujama kardinolo Humberto, sobore įteikė Konstantinopolio patriarchui Michailui Kerularijui popiežiaus bulę, kuria patriarchas buvo atskirtas nuo Bažnyčios. Po keturių dienų patriarchas paskelbė atskiriantis nuo Bažnyčios popiežiaus legatus. Tai buvo vienas iš lemtingų Krikščionių Bažnyčios skilimo į Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčias momentų.

Didžiausių ir baisiausių išbandymų metas Konstantinopoliui atėjo 1453-iaisiais. Kadaise klestėjusi Bizantijos imperija, gyvavusi tūkstantį metų, XV a. pradžioje išgyveno visišką nuosmukį. Imperatoriai tekontroliavo sostinę Konstantinopolį su apylinkėmis ir kelias valdas Graikijoje. Mažojoje Azijoje įsitvirtino turkai. 1453 m. jie priartėjo prie Konstantinopolio. Turkų pajėgas sudarė apie 100 tūkst. karių ir daugiau nei šimtas karo laivų. Iš miesto pasitraukus didelei daliai gyventojų, jo ginti teliko apie 7 tūkst. Bizantijos ir sąjungininkų (Genujos ir Venecijos) karių bei 26 laivai. Konstantinopolį saugojo galingos sienos, tačiau trūko karių, kurie jas gintų. Miesto šturmas prasidėjo balandžio 2 d. ir truko beveik du mėnesius. Gegužės pabaigoje turkų pajėgos, vadovaujamos sultono Mechmedo II, užėmė Konstantinopolį. Beveik visi gynėjai, įskaitant paskutinį Bizantijos imperatorių Konstantiną XI, žuvo. Bizantijos imperija žlugo. Vakarų pasaulis prarado strategiškai svarbų miestą, daug amžių buvusį vartais iš Europos į Aziją ir iš Viduržemio jūros į Juodąją. Konstantinopolis, vėliau pavadintas Stambulu, nuo 1453 iki 1923 m. buvo Osmanų imperijos sostinė.

Imperatorius Justinianas soboro statyba įamžino savo vardą ir imperijos didybę.

Paskutinės mišios Šv. Sofijos sobore vyko naktį iš 1453 m. gegužės 28-osios į 29-ąją. Kaip rašė graikų istorikas Dukas, artėjančios žūties akivaizdoje besimeldžiantys tikintieji buvo užrėmę soboro duris, bet turkų kariai jas išlaužė, laikydami rankose kardus įsiveržė į vidų ir ėmė plėšti šventovę bei žudyti žmones. „Akimirksniu jie suskaldė šventas ikonas ir nuplėšė nuo jų brangias apdailas, taip pat mišioms skirtus šventikų drabužius. Brangiausius ir šventus indus, auksinius, sidabrinius ir iš kitų medžiagų pagamintus, – viską akimirksniu išnešė.“ Soboro grindys buvo gausiai užlietos žuvusiųjų krauju.

Mečetė tapo muziejumi

Sultonas Mechmedas II nurodė paversti krikščionių šventovę musulmonų mečete. Tačiau Sofijos vardas išliko – turkai statinį iki šiol vadina Ayasofya. Šalia mečetės buvo pastatyti keturi minaretai. Buvo smarkiai pakeista šventovės vidaus apdaila, neliko altoriaus, buvo įrengtas minbaras. Freskos ir mozaikos buvo užtinkuotos, uždažytos. Daugybė krikščioniškosios šventovės elementų nebuvo išsaugota. XVI a. antrojoje pusėje mečetės sienos buvo sustiprintos galingais kontraforsais (dėl jų šventyklos išorė gerokai pasikeitė). 1847 m. sultonas Abdiulmedžidas I pavedė italų architektams broliams Gasparui ir Džuzepei Fosačiams atlikti pirmąją šventovės restauraciją. Darbai truko dvejus metus. Jų metu buvo įrengtas ir naujas mihrabas – mečetės vieta, rodanti, kurioje pusėje yra Meka. Čia yra ir maldai vadovaujančio imamo vieta.

Mečete tapusi Ayasofya XIX a. antrojoje pusėje.

1935 m. tuomečio Turkijos Respublikos vadovo Mustafos Kemalio Atatiurko dekretu mečetė buvo uždaryta, Ayasofya tapo muziejumi. Prasidėjo dešimtmečius trukę restauravimo darbai. Jų metu buvo ne tik atidengtos iš dalies išlikusios krikščioniškos freskos, mozaikos, bet ir aptikti įvairių laikų užrašai, grafičiai. Paaiškėjo, kad savo pėdsaką šventykloje paliko ir skandinavų vikingai – jų būriai ne kartą buvo parsisamdę Bizantijos imperatoriams. Keliose šventovės vietose yra išlikusios IX a. datuojamos skandinaviškos runos. Neabejotina, kad mokslininkų ir restauratorių šioje šventovėje laukia dar daug įdomių atradimų.

Daugiau publikacijų istorinėmis temomis rasite žurnale "Savaitė"