Atatiurkas – žmogus, sukūręs modernią Turkiją

Atatiurkas – žmogus, sukūręs modernią Turkiją


Turkų tautos tėvu Mustafa Kemalis, geriau žinomas kaip Atatiurkas, vadinamas neatsitiktinai. Su šiuo žmogumi siejama šiuolaikinės Turkijos istorijos pradžia. Atatiurkas vadovavo revoliucijai, nuvertusiai sultono valdžią ir užvertusiai Osmanų imperijos istorijos knygą, bei inicijavo daugybę reformų, priartinusių Turkiją prie Europos.


Manvydas VITKŪNAS


Pirmasis pasaulinis karas Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos sąjungininkams turkams baigėsi katastrofa. 1918 m. spalio 13 d. tarp Osmanų imperijos ir Antantės valstybių buvo pasirašytos Mudroso paliaubos, faktiškai pavertusios Turkiją priklausoma valstybe – tam tikros jos dalys buvo okupuotos Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos pajėgų. Netrukus čia pasirodė ir Jungtinių Amerikos Valstijų karo laivai.


Buvo atskirtos arabiškos Osmanų imperijos teritorijos, tokios kaip Palestina, Sirija, Irakas. Visgi bene didžiausią turkų visuomenės nepasitenkinimą sukėlė Graikijos pajėgų išsilaipinimas Izmire (graikų vadintame Smirna). Šiame mieste daugiau nei pusę gyventojų sudarė graikų tautybės žmonės. Jie pasitiko Graikijos kariuomenę kaip išvaduotoją. Tačiau graikų pajėgos nusprendė neapsiriboti Izmiro užėmimu ir veržėsi gilyn į Mažosios Azijos teritoriją.

REKLAMA


Visiškai nusilpęs ir tarptautinių įsipareigojimų saistomas sultonas Mechmedas VI nieko negalėjo padaryti. Šalyje kilo stichiškas partizaninis karas, prie jo prisidėjo nemažai Osmanų imperijos kariuomenės karių ir karininkų. Nacionalinio pasipriešinimo judėjimo priešakyje stojo žmogus, kurio vardas aukso raidėmis įrašytas į Turkijos istoriją, – Mustafa Kemalis, pelnęs pagarbų Atatiurko vardą.


Opozicionierius nuo jaunystės


Atatiurkas, vaikystėje vadintas Ali Riza oglu Mustafa, gimė dabartinės Graikijos teritorijoje, Salonikų mieste, 1881 m. (dėl tikslios gimimo datos ginčijamasi). Tėvas Ali Riza Efendis buvo atsargos karininkas, vėliau tarnavo muitinėje, o galiausiai užsiėmė medienos prekybos verslu. Čia patyręs daug nesėkmių, apimtas gilios depresijos, jis mirė sulaukęs vos 49-erių. Su žmona Ziubeide jiedu turėjo penkis vaikus, bet trys iš jų mirė maži. Išgyveno tik Mustafa Kemalis ir jo sesuo Makbulė (vėliau ji parašė dvi atsiminimų knygas apie savo iškilųjį brolį).

REKLAMA


Vaikystėje ir paauglystėje Mustafa Kemalis pasižymėjo itin tvirtu charakteriu. Ginčuose su bendraamžiais, kartais netgi ir su suaugusiaisiais jis aršiai gindavo savo poziciją, nebuvo linkęs į kompromisus, nuosekliai siekdavo tikslo. Vėliau, jau suaugęs, dėl savo charakterio įgijo gausybę priešų. Kita vertus, jis buvo prigimtinis lyderis, visada gebėdavęs apginti savo nuomonę.


Dėl berniuko lavinimo tėvų nuomonės išsiskyrė. Mama, karštai tikinti musulmonė, norėjo, kad sūnus studijuotų Koraną ir stotų į dvasinę mokyklą. Tačiau tėvas laikėsi kitos pozicijos ir išleido sūnų mokytis į pasaulietinę mokyklą. Sulaukęs dvylikos, Mustafa Kemalis įstojo į parengiamąją sukarintą mokyklą gimtajame Salonikų mieste. Ši mokykla buvo tarsi pirmasis laiptelis, daugeliui paauglių siekiant tolesnės karinės karjeros.


1896 m. Mustafa Kemalis jau mokėsi karo mokykloje Manastiro mieste (dab. Bitola Šiaurės Makedonijoje). 1899-aisiais karybos mokslus tęsė tuometėje šalies sostinėje Stambule veikusiame Osmanų kariniame koledže, o 1902 m. įstojo į Generalinio štabo akademiją. Iki tol puikiai besiklosčiusi karinė Mustafos Kemalio karjera kluptelėjo iškart po akademijos baigimo, kai jis buvo keliems mėnesiams suimtas už sultono Abdiulchamido II kritiką.


Opozicinės Mustafos Kemalio nuotaikos po šio įvykio tik sustiprėjo, ir visose savo karo tarnybos vietose (Damaske (dab. Sirijoje), Manastire (dab. Šiaurės Makedonijoje) ir kitur) jis bendradarbiavo su revoliuciniu jaunaturkių judėjimu ir kitomis opozicinėmis organizacijomis, nors tai ir kėlė didelį pavojų jo karinei karjerai ar netgi asmeninei laisvei.



Nuteistas mirties bausme


Ilgą laiką Mustafai Kemaliui sekėsi nepakliūti į karinės kontržvalgybos ar saugumo policijos akiratį, ir jis vis kilo karinės karjeros laiptais. 1910 m. buvo išsiųstas stebėti karinių manevrų Prancūzijoje, o jau po metų gavo pareigas Osmanų imperijos kariuomenės generaliniame štabe. Mustafa Kemalis dalyvavo 1911 m. Italijos–Turkijos kare ir 1912 m. Balkanų kare ir visada pasirodydavo kaip puikus karininkas ir lyderis. 1913-aisiais buvo paskirtas karo atašė Bulgarijoje, o po metų gavo pulkininko leitenanto laipsnį. Pirmojo pasaulinio karo metais Mustafa Kemalis tapo pulkininku, vadovavo vienai iš divizijų garsiosiose Galipolio kautynėse, vėliau ir kituose frontuose. Karą jis baigė dėvėdamas generolo leitenanto antpečius.


Osmanų imperijai ir jos sąjungininkams pralaimėjus karą, imta laipsniškai išformuoti turkų ginkluotąsias pajėgas. Mustafa Kemalis buvo paskirtas vieno iš karinių junginių likvidavimo komisijos pirmininku. Tačiau jis, savo šalies patriotas, tikras kovotojas, niekaip negalėjo taikstytis su tokia padėtimi. Tad atsisakė vykdyti pareigas, parašė raportą, kad palieka karo tarnybą, ir pasitraukė iš ginkluotųjų pajėgų. Jis taip pat paskelbė memorandumą, kad tėvynė yra didžiuliame pavojuje, ir pradėjo telkti Antantės šalims nuolaidžiaujančio sultono priešininkus, ginkluotos Turkijos gynybos nuo okupantų šalininkus bei tapo ryškiu politiniu lyderiu.


Sultono vyriausybė nurodė suimti Mustafą Kemalį, buvo išduotas arešto orderis. Tačiau tai vyrui buvo nė motais. Jį supo gausios šalininkų gretos, o 1919 m. Mustafa Kemalis su bendraminčiais įžengė į Ankarą ir čia buvo pasitiktas džiūgaujančių gyventojų. Vėliau į Ankarą iš Stambulo buvo perkelta Turkijos sostinė. 1920 m. kovą Mustafa Kemalis sušaukė Ankaroje Turkijos didįjį nacionalinį susirinkimą, ir šis sudarė opozicinę šalies vyriausybę bei parlamentą.

REKLAMA


Abiejų šių institucijų vadovu buvo išrinktas Mustafa Kemalis. Sultonas Stambule, okupuotame Antantės šalių pajėgų, tuo metu jau tebuvo užsienio šalių marionetė. Sultono nurodymu Mustafa Kemalis aukščiausiojo teismo buvo už akių nuteistas mirties bausme, o opozicinė vyriausybė paskelbė, kad visi sultono vyriausybės pasirašyti kapituliaciniai dokumentai yra negaliojantys, ir paragino šalies gyventojus priešintis sultono valdžiai bei užsienio šalių okupantams. Visgi pirmoji išorės priešė, su kuria susigrūmė kemalistai, buvo nepriklausoma Armėnija. Iš jos buvo atimta Karso sritis ir kai kurios kitos ginčytinos teritorijos. Likusią dalį Armėnijos netrukus okupavo bolševikinė Rusija, teikusi Atatiurkui nemažą karinę ir finansinę pagalbą.


Vis dėlto kur kas rimtesnė kemalistinės Turkijos priešė buvo Graikija. Mat jos kariuomenė užėmė Izmirą ir veržėsi Ankaros link. Turkai nustūmė graikus atgal prie jūros ir galiausiai atkovojo Izmirą. Buvo surengtos skerdynės – turkų kariai žudė krikščionis, o graikai ir armėnai – turkus. Mustafa Kemalis vėliau kaltino armėnus ir graikus, kad šie padegė miestą. Kad ir kaip ten būtų, sulig Izmiro užėmimu ilgaamžė graikų istorija Mažojoje Azijoje baigėsi: vieni graikai sugebėjo pabėgti laivais į Graikiją, kiti buvo nužudyti, treti (dalis graikų vyrų) atsidūrė priverčiamojo darbo stovyklose Turkijos rajonuose ir daugelis jų žuvo. Galiausiai pagal Lozanos taikos sutartį Graikija ir Turkija apsikeitė likusiais abiejų tautybių gyventojais.


Turkiją vedė į Europą


1923 m. spalio 6 d. Atatiurko kariuomenė užėmė Stambulą. Sultonui likusios ištikimos karinės pajėgos nesugebėjo rimčiau pasipriešinti kemalistams, dalis pajėgų perėjo į opozicionierių pusę. Netrukus sultonatas buvo oficialiai panaikintas ir tų pačių metų spalio 29 d. Atatiurkas tapo pirmuoju Turkijos Respublikos prezidentu. Paskutinis sultonas Mechmedas VI britų karo laivu buvo išplukdytas į Maltą, o paskutinius gyvenimo metus praleido Italijoje.

REKLAMA


Tapęs valstybės vadovu, Atatiurkas ėmėsi radikalių reformų. Jų tikslas buvo paversti Turkiją pasaulietine ir kuo europietiškesne šalimi. Prezidentas, remiamas gausių šalininkų, uždarė musulmoniškus dervišų ordinus, arabų abėcėlę rašytinėje turkų kalboje pakeitė lotyniška ir inicijavo vadinamąjį turkų kalbos valymą (pašalino iš jos arabiškus ir persiškus žodžius), teisinę sistemą pertvarkė pagal Vakarų Europos valstybių pavyzdį (šariato normos buvo uždraustos), įvedė pasaulietinį švietimą ir atskyrė religiją nuo valstybės, visuotinai diegė europietiškų drabužių dėvėjimą, uždraudė vartoti viduramžiškus feodalinius kreipinius, suteikė moterims balsavimo rinkimuose teisę, skatino jų švietimą, nacionalinio verslo plėtrą, įgyvendino efektyvią žemės ūkio reformą.


Dėl šių pertvarkų Atatiurką palaikė didžioji dalis Turkijos visuomenės, išskyrus radikalius islamistus. Taip pat Atatiurku nebuvo patenkinti nacionalinių mažumų atstovai (tarp jų – net penktadalį šalies gyventojų sudarę kurdai), mat buvo diegiamas nacionalizmas, vieningos turkų tautos idėja, skelbianti, kad visi Turkijos gyventojai yra turkai. 1925 m. kilęs kurdų sukilimas buvo numalšintas šalies ginkluotųjų pajėgų, kaip ir keli kiti vėlesni sukilimai.


Tarnaudamas kariuomenėje, kovodamas dėl Turkijos išlikimo, Atatiurkas ilgą laiką nerado laiko asmeniniam gyvenimui. Tik 1923-iaisiais jis vedė teisės mokslus Europoje baigusią Latifę Ušakizadę. Pirmąja šalies ponia ji pabuvo vos dvejus metus – pora išsiskyrė. Savų vaikų Atatiurkas neturėjo, bet įsivaikino aštuonias mergaites ir du berniukus. Visus vaikus jis išmokslino. Viena jo įdukra tapo žymia istorike, kita – pirmąja turkų pilote moterimi. Tai buvo pateikiama kaip puikūs turkų moterų emancipacijos pavyzdžiai.


Atatiurkas mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas, dažnai rengdavo privačius susitikimus su mokslininkais, menininkais, visuomenės veikėjais ir juose aptarinėjo Turkijos ateities klausimus. Jis itin mėgo žaisti nardais ir biliardą, buvo prisiekęs turkų liaudies dainų ir šokių gerbėjas. Taip pat labai mėgo gamtą, dažnai vykdavo į užmiestį.


Didysis turkų tautos lyderis mirė nuo kepenų cirozės Stambule 1938 m. lapkričio 10 d. Turkijoje susiformavo jo asmens kultas. Paminklų Atatiurkui pastatyta visuose šalies miestuose, o jo palaikai ilsisi įspūdingame Ankaros mauzoliejuje „Anitkabir“.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)