Meilė sovietams niujorkiečių porą atvedė į elektros kėdę

Meilė sovietams niujorkiečių porą atvedė į elektros kėdę


1951 m. kovo 6 d. Niujorke prasidėjo vienas garsiausių teismo procesų Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) istorijoje, sulaukęs ir didelio tarptautinės visuomenės dėmesio. Į teisiamųjų suolą sėdo Julijus Rozenbergas ir jo sutuoktinė Etelė Gringlas-Rozenberg. Šie amerikiečių komunistai padarė didžiulę žalą savo šaliai, labai prisidėjo, kad Sovietų Sąjunga kuo greičiau pasigamintų branduolinį ginklą, ir tapo vieninteliais civiliais, Šaltojo karo metais JAV nuteistais mirties bausme už šnipinėjimą.


Manvydas VITKŪNAS


Etelė ir Julijus Rozenbergai buvo kilę iš Niujorko žydų šeimų. Jų abiejų tėvai buvo atvykę iš Rusijos imperijos. Etelė gimė 1915 m., jos sutuoktinis buvo trejais metais jaunesnis. Julijus studijavo koledže, įgijo inžinieriaus elektromechaniko specialybę. Etelė dirbo sekretore-mašininke didelėje įmonėje. Jiedu dalyvavo kairiųjų pažiūrų jaunimo akcijose, ten ir susipažino. Vienijami bendrų idėjų, įsitraukė į kraštutinių kairiųjų organizaciją – Komunistinio jaunimo lygą, o 1939 m. susituokė. Pora susilaukė dviejų vaikų: 1943-iaisiais gimė sūnus Maiklas, o 1947 m. – jaunėlis Robertas.

REKLAMA


Įtikėję komunistai


1942 m., pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, kai JAV valdžios požiūris į komunistus buvo kiek sušvelnėjęs dėl tuomečių sąjunginių ryšių su Sovietų Sąjunga bendroje kovoje prieš nacių Vokietiją, Rozenbergai įstojo į komunistų partiją. Julijus karo pradžioje gavo šaukimą į kariuomenę, bet dėl savo specialybės buvo paskirtas tarnauti civiliu inžinieriumi kariniame ryšių dalinyje.


Pokario metais amerikiečių valdžios ir didžiosios dalies visuomenės požiūris į SSRS ir komunizmą tapo aiškiai neigiamas. Sovietų Sąjunga, dar neseniai buvusi sąjungininkė ką tik pasibaigusiame kare, pradėta vertinti kaip priešiška šalis, o amerikiečių komunistai – kaip Maskvos penktoji kolona JAV viduje. Tačiau Rozenbergai liko ištikimi komunistinėms idėjoms, o Sovietų Sąjunga jiems atrodė esanti gėrio ir tiesos šalis. Jie šią šalį laikė savo antrąja tėvyne, didžia kovotoja su nacizmu, o su Trečiuoju reichu kariavusias JAV – „neteisybės šalimi ir imperializmo židiniu“.

REKLAMA


Visgi būti komunistu pagal įsitikinimus ir dirbti Sovietų Sąjungos žvalgybai – toli gražu ne tas pats. J. Rozenbergas ėmė bendradarbiauti su SSRS žvalgyba praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Kaip savo atsiminimuose jau žlugus Sovietų Sąjungai teigė garsus sovietų žvalgybininkas, generolas Pavelas Sudoplatovas, J. Rozenbergą dar 1938-aisiais (kitais duomenimis, 1942 m.) užverbavo du JAV dirbę sovietų žvalgybinikai – Gaikas Ovakimianas ir Semionas Semionovas (tikroji pavardė – Taubmanas). S. Semionovas, kaip ir J. Rozenbergas, buvo žydas. Tai, tikėtina, padėjo jam lengviau rasti ryšį su būsimuoju svarbiu sovietų karinės žvalgybos agentu. Kai 1944 m. S. Semionovas išvyko į Maskvą, J. Rozenbergo kuratoriumi tapo Aleksandras Feklisovas (1996 m. tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas suteikė jam aukščiausią šalies – Rusijos Federacijos didvyrio – apdovanojimą).


Meilė sovietams niujorkiečių porą atvedė į elektros kėdę


Kontržvalgybos smūgis šnipams


J. Rozenbergas dirbo labai aktyviai. Pirmiausia jis užverbavo savo žmoną Etelę, jos brolį Deividą Gringlasą bei jo žmoną Rut. D. Gringlasas buvo JAV kariuomenės seržantas ir tarnavo strateginėje karinėje branduolinių tyrimų bazėje Los Alamose (Naujosios Meksikos valstijoje). Julijus savo svainiui įrodė, kad duomenų apie JAV branduolinio ginklo programą reikia „vienai draugiškai šaliai“. D. Gringlasas perdavė viską, ką tik sugebėjo gauti. Ypač vertingas trofėjus buvo amerikiečių branduolinės bombos, 1945 m. numestos ant Japonijos Nagasakio miesto, darbiniai brėžiniai. Tarpininkais perduodant informaciją tapo ne tik sutuoktiniai Rozenbergai, bet ir sovietų karinės žvalgybos agentas, komunistas, JAV gimęs išeivių iš Ukrainos sūnus Haris Goldas (tikr. Henrikas Golodnickis). Negana to, per Rozenbergus ėjo ir kitos gijos. Sovietams informaciją rinko net aštuoni užverbuoti asmenys.


1950 m. vasarį Sovietų Sąjungos žvalgybininkai patyrė skaudų smūgį. JAV ginkluotųjų pajėgų kontržvalgybos pareigūnai susekė sovietų šnipų ir agentų tinklą. Didžiojoje Britanijoje buvo suimtas sovietų „branduolinis žvalgas“, fizikas teoretikas Emilis Julijus Klausas Fuksas. Tardymo metu jis išdavė H. Goldą. Šis taip pat buvo suimtas ir papasakojo tyrėjams apie žmogų, iš kurio gaudavo slaptą informaciją apie branduolinės programos darbus, vykdomus Los Alamose, – D. Gringlasą. Ant šio amerikiečių kariškio rankų irgi skambtelėjo antrankiai. JAV kontržvalgybininkai tęsė tyrimą, prie jo netrukus prisidėjo ir Federalinis tyrimų biuras bei šalies prokuratūra.



D. Gringlasas, suprasdamas, kad jam gali grėsti mirties nuosprendis, greitai palūžo ir išdavė itin svarbią šnipų tinklo dalį – savo svainį J. Rozenbergą ir jo sutuoktinę, savo seserį E. Rozenberg. Netrukus į teisiamųjų suolą sėdo dar vienas kaltinamasis – Federalinio tyrimų biuro pareigūnų Meksikoje sulaikytas sovietams dirbęs kompanijos „General Motors“ inžinierius Mortonas Sobelas.


„Antisemitinė akcija“


Teisme suimtieji elgėsi labai skirtingai. Daugelis kaltinamųjų pripažino savo kaltę ir bendradarbiavo su tyrėjais. M. Sobelas buvo nuteistas kalėti 30 metų, atsidūrė garsiajame Alkatrazo kalėjime, esančiame saloje greta San Fransisko, tačiau po kiek daugiau nei 17 metų buvo paleistas į laisvę. H. Goldas taip pat bendradarbiavo su tyrėjais, išklojo viską, ką žinojo apie sutuoktinių Rozenbergų veiklą, ir gavo tokią pat laisvės atėmimo bausmę, kaip M. Sobelas, bet išėjo į laisvę po 15 metų. E. J. K. Fuksas buvo nuteistas kalėti 14 metų. D. Gringlasas, liudijęs prieš savo artimuosius ir įdavęs, kad jį užverbavo sesuo ir jos vyras, atliko visą jam skirtą laisvės atėmimo bausmę – kalėjo 10 metų. Jo žmonai Rut, taip pat liudijusiai prieš Rozenbergus, jokie kaltinimai nebuvo pateikti.


Visiškai priešingai elgėsi patys Rozenbergai. Jiems buvo pateikti kaltinimai veikus prieš JAV, šnipinėjus Sovietų Sąjungos naudai, perdavus informaciją apie branduolinį ginklą ir taip padėjus sovietams paspartinti savo branduolinio ginklo kūrimo programą. Rozenbergai tvirtino jokio nusikaltimo nepadarę ir jokių savo bendrininkų bei kuratorių nesiteikė įvardyti. Negana to, jie aiškino, kad visas šis teismas – „JAV valdžios antikomunistinė ir antisemitinė akcija“. Kitų šalių žydų bendruomenėse būta įvairių nuomonių apie neva antisemitinįׅ šio proceso pobūdį, bet pačiose JAV nė viena bent kiek įtakinga žydų organizacija nesiėmė ginti Rozenbergų, juolab kad ir teisėjas Irvingas Kaufmanas, ir prokuroras Rojus Konas patys buvo žydai.

REKLAMA


1951 m. kovo 6 d. savo kaltės taip ir nepripažinusiems Rozenbergams buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Teismo išvadoje buvo teigiama, jog kaltinamųjų veikla – šnipinėjimas – yra niekingas ir purvinas darbas, kad ir kokie idealistai juo užsiimtų. Rozenbergų padarytas nusikaltimas – kur kas didesnis negu žmogžudystė. Jie perdavė Sovietų Sąjungai informaciją apie branduolinį ginklą ir taip labai paspartino sovietų branduolinio ginklo kūrimo programos eigą bei prisidėjo prie SSRS įsitraukimo į karą Korėjoje.


Meilė sovietams niujorkiečių porą atvedė į elektros kėdę


Popiežius prašė pasigailėti


Rozenbergai, teismui paskelbus sprendimą, savo liūdno galo laukė garsiajame Niujorko valstijos Sing Singo kalėjime. Advokatai nuo pat teismo proceso pradžios ragino sutuoktinius pripažinti kaltę ir prašyti pasigailėti. Sulaukti pasigailėjimo buvo labai realu, ypač Etelei, mat ji buvo dviejų mažamečių vaikų motina. Tačiau Rozenbergai, veikiausiai dėl nuoširdžių komunistinių įsitikinimų, nusprendė eiti iki galo ir kaltės nepripažino, malonės prašymų nerašė.


Mirties nuosprendį turėjo patvirtinti JAV prezidentas, bet tuo metu kadenciją bebaigiantis Haris Trumenas nusprendė, kad tegul šį klausimą sprendžia naujasis šalies vadovas. Juolab į JAV prezidentą, ragindami pasigailėti nuteistųjų, kreipėsi tokie žymus asmenys kaip Šarlis de Golis, Albertas Einšteinas, Tomas Manas, daug kitų gerbiamų politikos, mokslo ir meno pasaulio žmonių, netgi pats Romos popiežius Pijus XII. Be to, Sovietų Sąjunga nepripažino, kad Rozenbergai buvo jos agentai.


Naujuoju Baltųjų rūmų šeimininku tapo atsargos generolas Dvaitas Deividas Eizenhaueris. Jis pareiškė: „Mirties bausmė dviem žmonėms – liūdnas ir sunkus reikalas, bet dar baisesnė ir liūdnesnė yra mintis apie galimus milijonus žuvusiųjų. Tai visiškai realu dėl to, ką šie žmonės padarė. Todėl aš nesikišiu į šį reikalą.“ Tapo aišku, kad mirties bausmė bus įvykdyta. Tai buvo padaryta Sing Singo kalėjime 1953 m. liepos 19 d. Pirmasis mirė Julijus. Po jo atėjo Etelės eilė. Gavusi pirmąjį elektros impulsą ji nemirė, todėl procedūrą teko kartoti. Kūnai buvo grąžinti artimiesiems ir palaidoti Velvudo žydų kapinėse.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.