Ir žirgams reikia odontologų

Ir žirgams reikia odontologų


Klausydamasi Juliaus Staškevičiaus, vos spėjau įsidėmėti miestų ir miestelių pavadinimus, kuriuose jis trumpiau ar ilgiau gyveno. Jų būta daug ir įvairių, kol galiausiai apsistojo Kipštuose (Joniškio r.) – iš pirmo žvilgsnio nuošaliame ir daug kam negirdėtame kaime. Vienu geriausiu žirgų odontologu Lietuvoje, kalviu, prižiūrinčiu eikliųjų ristūnų kanopas, jaunas vyras, taip pat netapo per vieną dieną.


Jurga SAJENKIENĖ



Aplinkkeliais į svajonių sodybą


Ketvirtą dešimtį užkabinęs Julius kilęs nuo Kauno pusės. Žeimiuose, Jonavos rajone, gimė ir augo, čia ėmė kurti tolesnius gyvenimo planus. Pradėjęs studijuoti Veterinarijos akademijoje, apsistojo Kaune, paskui Prienuose. ,,Nuomotis namą užmiestyje atsiėjo pigiau negu butą Kaune. Be to, visada turėjau žirgų, todėl daugiabutis netenkino“, – prisiminė pašnekovas. Kasdien įveikdamas po kelias dešimtis kilometrų nuo namų iki darbo, gyveno ir likimo bei aplinkybių perkeltas Šiaulių link. Iš Baisogalos į Saulės miestą važinėjo net ketverius metus, tačiau laisvu laiku galėjo mėgautis nevaržoma laisve sodyboje miške. Ten turėjo pirtelę, buvo ir ežeras. Tiesa, vėliau J. Staškevičius su žmona ir dviem sūnumis dienas leido vieno kambario bute Šiauliuose, o savo augintinius laikė žirgyne, todėl nenuostabu, kad vis dairėsi sodybos.

REKLAMA


Ją surado prieš šešerius metus Joniškio ir Šiaulių pusiaukelėje iki tol negirdėtame Kipštų kaime. Pirmasis įspūdis gąsdino: kur tik akys kliuvo, visur plytėjo šabakštynai, gyvenamasis namas buvo labai žemomis lubomis ir gana apleistas, nors kažkada bandytas tvarkyti. Kol nusipirko, net ir tie menki remonto pėdsakai išnyko. Mat neprašyti svečiai šėlo iki soties – plėšė ir nešė lentas, lupo sienų, lubų apšiltinimus. Naujieji šeimininkai neberado paliktų kelių autentiškų senovinių baldų ir paveikslų, o ūkiniame pastate – malkų. Tačiau niūri realybė neatbaidė nuo noro čia įsikurti. Viliojo didelė – 1,5 hektaro – teritorija, nuošalumas. Sodyba nėra vienkiemyje, tačiau kaimynai ne visai ranka pasiekiami. Gera ir infrastruktūra. Iki darželio ir mokyklos Meškuičiuose – 6 kilometrai, iki miesto, kuris važiuojant neskubant pasiekiamas per pusvalandį, – 25.

Pasirinkimu nei karto nesuabejota


Nagingas ir remonto bei statybos darbus išmanantis Julius aptriušusį namą ketino tik šiek tiek paremontuoti ir paversti svečių nameliu., o gyvenamąjį būstą ruošėsi statyti iš draugo padovanotų pjuvenų betono blokelių. ,,Visą fūrą jų man dovanojo. Tik reikėjo nukakti į Vokietiją ir dovaną pasiimti. Nuvažiavau su tuomet besilaukiančia žmona, susipakavau ir parsivežiau“, – lyg anekdotą pasakojo J. Staškevičius, po akimirkos patikslinęs, jog planus ilgainiui pakoregavo. Prie didelio tvenkinio, kurį išsikasė pirmaisiais metais, pastatė pirtį, o turėjusiame būti svečių namelyje apsigyveno pats su šeima, prieš tai jį rekonstravęs. Laisvu nuo darbo metu Julius per tris savaites sutvarkė 1927 metais statytą molinį tvartą: grindis išklojo trinkelėmis, suvirino metalines žirgų aptvarų konstrukcijas.

REKLAMA


Nors planai kito, sprendimu apsigyventi Kipštuose nė karto nesuabejojo ir net trumpam nepasigailėjo. Atvirkščiai. Kaskart džiaugiasi begaline laisve, erdve, grynu oru.
Pranašumą gyventi toliau nuo miesto dar labiau pajuto ir įvertino prasidėjus pandemijai. Karantino metu apribojus judėjimą, valdoje galėjo vaikščioti nevaržomi ir kiek tik panorėję, žvejoti tvenkinyje ir ant kranto virti žuvienę, kepti ką tik sugautą žuvį. Jų vandenyje knibždėte knibžda – įveisė daug ir įvairių rūšių.


Kipštuose lankytis labai mėgsta draugai ir bičiuliai, giminaičiai. Retą savaitgalį nebūna, jie užsuka ir paprastą dieną, net jei Julius su žmona Laura būna išvykę. ,,Beveik visi gyvena butuose, todėl jiems pas mus – tikras rojus, – sakė J. ir L. Staškevičiai. – Esam davę raktus, kad galėtų kada panorėję atvažiuoti ir pabūti gamtoje, pasimaudyti ar suteikti vaikams pramogų.“


Apie pigiausią auklę ir idilę


Du judrius ir energingus sūnus – šešerių Arijų ir ketverių Julių – auginantys sutuoktiniai puikiai žino: atžaloms būtina iki valios išsidūkti, pašėlti. Didžiausią džiaugsmą ir iškrovą suteikia fizinis aktyvumas, tad savo berniukams nupirko dviračius, keturračius. Jais be jokio sustojimo, net jei oras ne pats palankiausias, galėtų važinėtis nuo ryto iki vakaro. Dažnai į lenktynes įsitraukia pusbrolis Ignas, tuomet klegesys padidėja keliskart. ,,Geriausia auklė yra keturratis, turėdami jį, vaikai ramūs bus visą parą“, – kvatojosi Julius. Ideali pramogų priemonė, vaikams nusižengus ir sulaužius elgesio taisykles, kaipmat atsiduria garaže. Jauni tėvai atžaloms yra nubrėžę aiškias ribas, kurias peržengus, visuomet laukia bausmė – be jokių išlygų ir nuolaidžiavimų.



Keturratis panaudojamas ir ūkio reikmėms – prikabinę priekabą, iš tvarto išgabena mėšlą, parsiveža šieno ritinį, apdirba daržą. Žvilgsniu mestelėję jo pusėn, neslėpė pasididžiavimo ir nuostabos – šiemet 1,5 aro žemės rėželis dovanojo apie toną bulvių.


Juliaus ir Lauros kaimo idilė niekaip neįsivaizduojama be žirgų. 1,5 hektaro valdos teritorijoje ganosi Oldenburgo veislės žirgas Don Otello, Baltijos Hanoverio, Žemaitukų veislės žirgai, Anglų grynakraujė lenktyninė kumelė ir du poniai. Tad neatsitiktinai Staškevičių sodybą Kipštų kaime atranda žirginio sporto entuziastai, labai vertinantys geros formos augintinius bei patyrusių trenerių pamokas ir patarimus. Julius ketverius metus besidarbuodamas Vokietijos žirgynuose yra išjodinėjęs daugiau kaip 500 žirgų. Žmona irgi turi kuo didžiuotis – įvairiuose Lietuvos žirgynuose prajoti žirgai varžybose visuomet užimdavo prizines vietas. Ji pasižymėjo ir kaip nepralenkiama raitelė, mokanti žirgą užburti laimėjimui. Laura net su ,,žemaituku“ sugebėdavo atjoti pirma.


Žirgas – ne mopedas


Pastaruoju metu Laura, daug laiko ir jėgų skirianti vaikų ir nuosavo ūkio priežiūrai, ankstesnės veiklos atsisakė. Išvažiuoti visai dienai, turint dvi nedideles atžalas ir šešis žirgus, pernelyg sudėtinga, o ir neapsimoka. Tačiau be užsiėmimo ilgai nežada būti, į eilę jau rikiuoja idėjas ir planuojamus įgyvendinti sumanymus. Netolimoje ateityje sodyboje žada organizuoti vasaros poilsio su žirgais stovyklas, vaikų edukacijas, fotosesijas. ,,Mums tai bus geriausia išeitis. Vienas aktyviai suksis namuose, kitas, kol sveikata dar leidžia, – savoje stichijoje“, – sakė J. Staškevičius.

REKLAMA


Apie sveikatą 33-ejų vyras užsiminė ne be pagrindo. Žirgų odontologas be fizinės ištvermės ir jėgos išrauti žirgo danties tiesiog neįstengtų. Žirgo dantys negydomi, iškart raunami, kadangi jie į žandikaulinį kaulą įaugę 10–12 cm, o paskutinis krūminis dantis yra tiesiai po žirgo akimi. Krūminio danties, kurio nervas glūdi 26–28 mm gylyje, šalinimas užtrunka 4–5 valandas, tad pareikalauja daug odontologo pastangų.


Juliaus žodžiais, 80 procentų žirgo sveikatos priklauso nuo jo kojų ir dantų. Atsiradus kanopų problemoms, kenčia sąnariai, sutrinka visas judėjimo aparatas ir raumenys, dantų negalavimai susargdina žarnyną, pažeidžia virškinamąjį traktą. ,,Į šiuos dalykus kai kurie žmonės vis dar atsainiai žiūri. Įsivaizduoja, kad žirgui, kaip kokiam mopedui, užtenka pakeisti detalę ir jis toliau važiuos. Ne. Žirgas labai jautrus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, jo didumas tolygus jautrumui“, – kalbėjo vienas geriausių Lietuvoje operuojantis odontologas, Tarptautinės žirgų odontologų asociacijos tikrasis narys.


J. Staškauskas yra ir puikus žirgų kalvis. Tvarkyti eikliųjų ristūnų kanopas į šalies žirgynus važiuoja kone kasdien ir įveikia po kelis šimtus kilometrų. Neretai suka ir į Kauno zoologijos sodą, kuriame rūpinasi kanopiniais gyvūnais: asilais, lamomis, zebrais ir, žinoma, žirgais bei poniais.


Pripažinimas atėjo ne per dieną


Julius kasdien sulaukia begalės pagalbos prašančiųjų skambučių. Telefonas ne kartą suskamba ir savaitgaliais, ir per šventes. Žirgų odontologas ir kalvis pripažinimo, vertinimo šiandien nestokoja ir yra gerai žinomas, tačiau dėl vietos po saule reikėjo pakovoti.


Žirgų odontologijos paslapčių J. Staškevičius mokėsi iš geriausio šios profesijos atstovų Vokietijoje. Ne vienus metus šios šalies žirgynuose triūsęs vyras sulaukė pasiūlymų pasilikti, bet tokia galimybe nepasinaudojo. ,,Esu patriotas, man Lietuva brangi, – grindė apsisprendimą. – Kita vertus, Vokietijoje būčiau vienas iš daugelio specialistų, gimtinėje – kone vienintelis.“ Tai pasitvirtino jau pirmąją savaitę grįžus į gimtinę. Naisiuose teko operuoti žirgą, susilaužiusį viršutinį žandikaulį. Susiuvo, darė kabes dantims ir galiausiai pasidžiaugė geru rezultatu.

REKLAMA


Per darbo praktiką pasitaikė pačių įvairiausių situacijų, sutikta labai skirtingų žmonių. Julius iki šiol prisimena vyriškį, niekaip nepripažinusį, kad jo augintinio negalavimų priežastis slypi dantyse. Sutvarkius juos, suprato klydęs. Žirgas šeimininkui nebesipriešino, valdyti jį buvo galima dviem pirštais. Pasak patyrusio odontologo, jei žirgas jaučia skausmą, jis visuomet bėgs.


Lemtinga pažintis


Apie žirgus Julius ir Laura galėtų pasakoti nesustodami, nes jie – dalis gyvenimo. Pažintis ir draugystė prasidėjo vaikystėje. Abu sutuoktiniai augo šeimose, kurios augino arklius, juos mylėjo ir atsakingai prižiūrėjo. Juliaus tėvai dirbo veterinarijos gydytojais, tėvas Vidmantas dar garsėjo ir kaip veislinių žirgų augintojas. Lauros tėvas taip pat negalėjo be arklių, nors buvo miesto vaikas, nesibodėjo kaimo ir ūkiškų darbų. Nors abu – ne vienturčiai, Julius turi dvi seseris ir brolį, Laurą seserį, meile žirgams užsikrėtė tik jie.


Šis jausmas atvedė dešimties metų mergaičiukę į žirginio sporto treniruotes Šiaulių jaunųjų gamtininkų stotyje, vėliau – Naisių žirgyne. Čia ji susipažino su Juliumi, žirginio sporto treneriu, kuris prireikus neatsisakydavo sutvarkyti žirgams kanopas. Patirties bagažą abiejose srityje jau turėjo nemenką – nuo 14 metų važiuodavo į Vokietiją pas ten žirgynuose dirbantį tėvą.


Septyneriais metais jaunesnė, smulkutė simpatinga mergina iš karto atkreipė dėmesį gebėjimu sutramdyti bei pažaboti net aikštingiausius žirgus. ,,Buvo net baisu žiūrėti“, – lemtingą pažintį prisiminė vyras. Ji treneriui įsiminė ir noru mokytis. Visas pamokas Laura puikiai išmokdavo, įsidėmėdavo net detales ir smulkmenas. Tiesa, tik tol, kol dviejų jaunų žmonių nesiejo šilti jausmai. Pradėjus draugauti, mergina ,,mokytojo“ nebeklausė – pati ėjo atradimų ir nusivylimų keliu.


Žirgas tapo meilės įrodymu


Naisių žirgyne užsimezgusi pažintis, greitai virto meile, kurios patvirtinimu tapo žirgas Don Otello. Oldenburgo veislės eiklųjį ristūną Julius nusipirko dvejus metus Vokietijoje padirbėjęs žirgų išjodinėtoju, o po šešerių metų be jokio gailesčio padovanojo savo išrinktajai. Laura tokios dovanos iš karto nenorėjo net priimti. ,,Pati viena aš nebūčiau sugebėjusi jo išlaikyti. Juk žirgas – ne šuniukas, į butą jo nepasiimsi, o ir kitam neatiduosi“, – tuomet kilusias abejones įvardijo moteris. Be to, mylimasis savo brangiausią žirgą dovanojo ne juokais – su pasu, nuosavybę įrodančiais ir patvirtinančiais dokumentais, sutartyje įvardijęs sąlygą, jog Don Otello nebus parduodamas. Dovaną mergina galiausiai priėmė, gavusi sužadėtuvių žiedą ir išgirdusi Julių turint kitą – bendros šeimos – svajonę. ,,Visai kaip pasakoje – aš pas mylimąją atjojau ant juodo žirgo, – šelmiškai šypsojosi dabar jau dviejų sūnų tėvas. – Kadangi esu kalvis, galvojau nusikalti ir šarvus, kad būtų dar įspūdingiau, bet nespėjau.“


Laiką skirs sportui


Julius sako, kas sodyboje viską susitvarkys iki savo 35-mečio – per pusantrų metų. Tuomet tiek daug nebedirbs, savo laiką skirs poilsiui ir sportui. Be jojimo, žirgų odontologas, kalvis, domisi jėgos trikove. Ja susižavėjo dar mokyklos laikais, pradėjęs kilnoti svarsčius, ir nemažai pasiekė. Studijų metais J. Staškevičius tapo tarptautinių SEEL studentų žaidynių Tartu (Estija) antros vietos laimėtoju, Lietuvos jėgos trikovės vicečempionu svorio kategorijoje iki 90 kg, o aukštojoje mokykloje net porą metų iš eilės buvo išrinktas geriausiu metų sportininku.


Atlikęs nuo šiuo metu nesibaigiančių ir įtemptų darbų, į sportą kreips ir savo atžalas. Šešiametis Arijus šiemet jau dalyvavo varžybose su nuosavo poniu. Anksti? Ne visai. Tėtis ant žirgo užsėdo būdamas aštuonerių.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)