Leopoldas – kaučiuko karalius

Leopoldas – kaučiuko karalius


Sunku būtų rasti kitą naujųjų amžių Europos valdovą, kuriam būtų skirta tiek pravardžių ir epitetų, kaip Belgijos karaliui Leopoldui II, valdžiusiam ne tik nedidelę šalį Europos vakaruose, bet ir milžinišką koloniją – Kongo laisvąją valstybę – pačioje Afrikos širdyje: kaučiuko karalius, karalius vertelga, karūnuotas pinigų maišas, Kongo budelis ir netgi arklidininkės vyras...


Manvydas VITKŪNAS


Prieš 110 metų, 1909 m. gruodžio 17 d., Briuselyje, sulaukęs 74-erių, miręs Leopoldas II Belgiją valdė ilgai – 44 metus. Kongui jo tiesioginio valdymo „laimės“ teko kur kas mažiau, bet per tą laiką belgų kolonijinė administracija sugebėjo pražudyti, apytiksliais duomenimis, kelis milijonus afrikiečių. Belgijos valdovo elgesiu Afrikoje piktinosi netgi jo kolegos – kitų Europos šalių monarchai.


Devynerių – jau karininkas


1835 m. balandžio 9 d. Briuselyje Belgijos karaliaus Leopoldo I ir karalienės Luizos Marijos Orleanietės šeimoje gimė antrasis vaikas. Jis buvo pakrikštytas Leopoldu. Pirmoji monarchų atžala Liudvikas Pilypas (taip pavadintas savo senelio, karalienės tėvo, Prancūzijos valdovo Liudviko Pilypo I, garbei) mirė nesulaukęs nė metų, todėl Leopoldas nuo pat gimimo buvo laikomas sosto įpėdiniu. Penkerių jis gavo oficialų Brabanto hercogo titulą, o vos devynerių buvo priimtas į kariuomenę. Berniukui buvo iškart suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Karalaičio karinė karjera buvo pavyzdinga, ir savo įžengimo į sostą dieną jis jau buvo generolas leitenantas.

REKLAMA


Tėvas, karalius Leopoldas I, visas jėgas skyrė šalies karinei galiai stiprinti, modernių tvirtovių statybai, o sūnų auklėjo labai griežtai, dažnai veždavosi į dalinius, kartu stebėdavo pratybas ir jose dalyvaudavo. Leopoldas II nuo mažumės buvo pratinamas valdyti šalį ir, esant reikalui, vadovauti jos gynybai. Tėvas buvo geras valstybininkas, šalį valdė liberaliai, siekė etniškai margos valstybės (joje gyveno ir olandiškai kalbantys flamandai, ir prancūzakalbiai valonai) vienybės, rūpinosi ekonomikos augimu. Sūnus turėjo iš ko mokytis.


1848-aisiais revoliucija supurtė kaimyninę Prancūziją. Nuverstas karalius Liudvikas Pilypas I pabėgo į Angliją, kur po dvejų metų mirė. Tai labai sukrėtė jo dukrą, Belgijos karalienę Luizą Mariją Orleanietę. Ir taip silpnos sveikatos tuberkulioze sirgusi moteris buvo visiškai palaužta ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Ji mirė 1850 m., sulaukusi vos 38-erių. Našlaičiai liko trys vaikai – penkiolikmetis Leopoldas, trylikametis Pilypas ir dešimtmetė Šarlotė.


Šeimos tragedija


Vos tik Leopoldui sukako aštuoniolika, tėvas nusprendė jį sutuokti. Savo marčia Leopoldas I norėjo matyti Austrijos erchercogo, Vengrijos valdytojo Juozapo dukterį Mariją Henrietą Austrę. Vestuvių dieną jai tebuvo šešiolika. Mergina buvo daili, aukšta, malonaus veido, gerai išsilavinusi, puikiai grojo, neblogai tapė, ypač mėgo žirgus ir jodinėti. Vėliau, jau gyvenant Belgijoje, jai prilipo arklidininkės pravardė – pasak karalienės aplinkos žmonių, monarchė daugiau laiko praleisdavo manieže, arklidėse, jodinėdama po Briuselio apylinkes nei rūmuose.

REKLAMA


Vestuvės vyko Vienoje, o netrukus jaunavedžiai leidosi į povestuvinę kelionę ir aplankė Egiptą. Vėliau Leopoldas, tiesa, be žmonos aplankė daug kitų šalių, netgi Indiją ir Kiniją. Jau tada jis brandino svajonę įtraukti Belgiją į varžybas dėl kolonijų. Progą įgyvendinti šią svajonę Leopoldas gavo 1865 m., po tėvo mirties karūnuotas Belgijos karaliumi kaip Leopoldas II. Sostą jis paveldėjo būdamas trisdešimties.


Su Marija Henrieta karalius susilaukė keturių vaikų – Luizos Marijos Amelijos, Leopoldo Ferdinando, Stefanijos Klotildos ir Klementinos Albertinos. Sostą galėjo paveldėti tik sūnus, bet šeimą ištiko tragedija – 1868-aisiais nestiprios sveikatos Leopoldas Ferdinandas, irstydamasis valtimi, įkrito į tvenkinį. Berniukas nenuskendo – jį staigiai ištraukė, bet peršalęs vaikas susirgo pneumonija ir vos po kelių dienų mirė. Devynmečio vienintelio sūnaus, sosto paveldėtojo, netektis tapo tragedija. Karališkoji pora po patirto sukrėtimo niekada taip ir neatsigavo. Sutuoktiniai nutolo vienas nuo kito, karalienė daug laiko praleisdavo ne Briuselyje, o įvairiose provincijos pilyse, karalius pasinėrė į valstybės reikalus. Marija Henrieta mirė Spa kurorte 1902 m.


Belgija nuo pat įkūrimo 1830 m. buvo konstitucinė monarchija, todėl karaliui teko tenkintis ribotomis galiomis ir valstybę valdyti paisant parlamento ir vyriausybės nuomonės. Leopoldo II valdymo laikais Belgijos vidaus politikoje buvo žengta daug svarbių žingsnių, ypač užtikrinant darbininkų teises. Pavyzdžiui, jaunesniems nei 12 metų vaikams uždrausta dirbti fabrikuose, o jaunesniems nei 16 metų – darbuotis naktinėse pamainose. Šachtose nebegalėjo dirbti jaunesnės nei 21 metų moterys. Buvo įtvirtinta teisė darbininkui ar jo šeimai gauti piniginę kompensaciją, darbo metu nutikus nelaimingam atsitikimui. Taip pat visiems užtikrinta viena laisva diena per savaitę – sekmadienis. Svarbiais prioritetais laikytas švietimas ir kariuomenės stiprinimas.



Buvo baigtas formuoti stiprus tvirtovių ir lauko įtvirtinimų tinklas, vadinamasis nacionalinis redutas, itin pravertęs Belgijai ginantis per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Leopoldo II valdymo laikais šaliai pavyko išsaugoti neutralitetą. Tai ypač sunku buvo padaryti 1870–1871 m., kilus kruvinam karui tarp dviejų galingų kaimynių – Prūsijos ir Prancūzijos. Šis karas baigėsi Prūsijos pergale ir Vokietijos imperijos paskelbimu. Tik po keturių dešimtmečių Vokietija ėmė kelti didžiulę grėsmę mažytei Belgijai, o tuo metu karaliui ir politikams Briuselyje pavyko laviruoti tarptautinėje arenoje.


Į Afriką!


Leopoldo II svajonė buvo paversti Belgiją stipria kolonijine valstybe. Tuo metu Europos šalys jau buvo bebaigiančios pasidalyti pasaulį, ir Belgijai reikėjo labai skubėti prisijungti prie planetos žemėlapio raikymo. Leopoldas II bandė įtikinti belgų politikus, parlamentarus, vyriausybę, kad būtina skirti pinigų šiam strateginiam tikslui, rengti ekspedicijas, kurti faktorijas, bet daugeliui atrodė, kad karaliaus vizijos – nerealios. Tada Leopoldas II nusprendė rizikuoti ir skirti sumanymui įgyvendinti asmeninių lėšų. Beje, jų turėjo nemažai – apie 3,3 mln. auksinių frankų. Jis bandė perimti iš Ispanijos Filipinus ar bent dalį šios kolonijos, tačiau patyrė nesėkmę. Nepavyko ir planai įkurti kolonijų Kinijoje ar Borneo saloje. Tuomet Belgijos karaliaus žvilgsnis nukrypo į Afriką.


1876 m. Briuselyje buvo surengta Tarptautinė Afrikos konferencija, į ją buvo pakviesti tyrinėtojai, misionieriai, verslininkai. Buvo įkurta Leopoldo II vadovaujama Tarptautinė Afrikos tyrinėjimų ir civilizavimo asociacija ir pagrindiniais jos tikslais paskelbta kova su Juodajame žemyne tuomet klestėjusia vergove, afrikiečių civilizavimas, krikščionybės sklaida, tolesni Afrikos tyrimai. Leopoldas II ėmė siųsti savo agentus į milžinišką Kongo upės baseiną. Tarp žmonių, dirbusių Belgijos karaliui, buvo ir žymus britų keliautojas Henris Mortonas Stenlis. Konge buvo kuriami belgų forpostai, o vietos genčių vadai įvairiais būdais palenkiami sudaryti sutartis, pripažinti Leopoldo II valdžią. Tuo pat metu prieš neklusniuosius naudota jėga, kai kurie vietos valdovai nužudyti. 1885 m. vasario 5 d. Afrikoje, dabartinės Kongo Demokratinės Respublikos teritorijoje, buvo įkurta Kongo laisvoji valstybė, plotu net 76 kartus didesnė už Belgiją. Ji tapo ne Belgijos valstybės, o asmenine karaliaus Leopoldo II valda. Jo teises į Kongą 1884–1885 m. vykusioje Berlyno konferencijoje pripažino daugelis kitų Europos šalių ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

REKLAMA


Žiaurus civilizavimas


Konge buvo įvestas griežtas kolonijinis režimas. Jį užtikrino iš vietos gyventojų sudarytos ir europiečių karininkų vadovaujamos karinės pajėgos. Iš Kongo palaipsniui buvo išstumti arabų vergų pirkliai, sparčiai steigtos krikščionių misijos, mokyklos, ligoninės. Tačiau atėję europiečiai juodaodžius ne tik civilizavo. Daugybė žmonių (įskaitant moteris ir vaikus) prievarta buvo verčiami dirbti plantacijose, kasyklose, kirto atogrąžų miškus. Konge buvo rasta aukso, deimantų, spalvotųjų metalų, bet labiausiai Leopoldo II kišenes papildė lėšos, gautos už kaučiuką. Tuo metu pasaulyje prasidėjo automobilių era, o kaučiukas naudotas padangų gamybai bei kitais tikslais. Kongo išteklių eksploatavimas pavertė Leopoldą II vienu turtingiausių savo epochos žmonių. Beje, karalius buvo aistringas vairuotojas, mėgęs maksimalų greitį. Jis sukaupė įspūdingą automobilių parką.


Belgų kolonizatoriai Konge elgėsi žiauriai. Čiabuviams buvo taikomos fizinės bausmės (pavyzdžiui, plakimas, luošinimas – nosių pjaustymas, rankų kirtimas). Plaštakos buvo kertamos ne tik už nusižengimus, bet ir atskaitomybės tikslais – policija turėjo pateikti vadovybei nukirstas nužudytų kongiečių plaštakas ir taip atsiskaityti už tarnybą, vykdytas baudžiamąsias akcijas. Neretai patys vietos gyventojai kirsdavo rankas, pavyzdžiui, sučiuptiems kitų kaimų gyventojams ir atiduodavo jas pareigūnams, negalėdami pateikti numatyto kiekio kaučiuko. Dėl prievartos, ligų, priverčiamojo darbo, sunkių gyvenimo sąlygų Kongo gyventojų skaičius sumažėjo nuo 30 mln. (1884 m.) iki 15 mln. (1914 m.).


Galiausiai triukšmą dėl žiaurumų Afrikoje ėmė kelti dalis misionierių, taip pat žinomi visuomenės, kultūros veikėjai, tokie kaip rašytojai Artūras Konanas Doilis, Markas Tvenas, Džozefas Konradas. Pastarojo romanas „Tamsos širdis“, atskleidęs tikrąją padėtį Konge, sukrėtė pažangią Vakarų šalių visuomenę. Negana to, laikraščiuose ėmė mirgėti suluošintų kongiečių nuotraukos. Belgijos karalius Leopoldas II, skelbęsis Afrikos civilizatoriumi, daugelio akyse tapo blogio įsikūnijimu. 1908-aisiais pasenęs karalius perdavė valdą Belgijos vyriausybei. Buvo oficialiai įkurta Belgijos Kongo kolonija. 1960 m. šalis tapo nepriklausoma (dabar – Kongo Demokratinė Respublika), bet tuoj pat paniro į pilietinio karo chaosą.


Daugiau įdomių straipsnių ir istorijų rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“