Ernestas Hemingvėjus – literatūros genijus, tuokęsis keturis kartus

Ernestas Hemingvėjus – literatūros genijus, tuokęsis keturis kartus


Prieš 120 metų, 1899 m. liepos 21 d., prabangiame Čikagos priemiestyje gydytojo ir operos dainininkės šeimoje gimė berniukas, kuriam buvo lemta tapti vienu žymiausių pasaulio rašytojų. Nobelio premijos laureatas Ernestas Hemingvėjus nugyveno nelabai ilgą, kupiną išbandymų ir prieštaravimų gyvenimą ir iki pat mirties nerado ramybės. Laimės ir iššūkių paieškas liudijo keturios santuokos, o trys karai davė peno kūrybai ir grūdino sielą.


Manvydas VITKŪNAS


Ouk Parkas – Čikagos priemiestis, kuriame nuo seno gyveno turtingi žmonės. Vienas išvaizdus septynių kambarių namas su čia pat įrengtu gydytojo kabinetu ir muzikos studija priklausė E. Hemingvėjaus tėvams – gydytojui Klarensui Edmondsui Hemingvėjui ir muzikantei, dainininkei Greisei Hol Hemingvėj. Ernestas buvo antrasis iš šešių vaikų ir pirmasis sūnus šeimoje. Motina Ernestą vaikystėje ilgokai rengė mergaitiškais drabužiais, o plaukus ėmė kirpti, kai berniukui buvo šešeri.


Šios ankstyvosios biografijos detalės vėliau ne kartą prasprūsdavo rašytojo kūriniuose. Tėvas buvo griežtas, taikė fizines bausmes ir reikalavo, kad jau ūgtelėję vaikai ne tik negertų, nerūkytų, neloštų azartinių žaidimų, bet ir vengtų tokių „beprasmybių“ kaip šokiai. Motina buvo kur kas švelnesnė, platesnių pažiūrų, siekė vaikams suteikti ir muzikinį išsilavinimą. Taip E. Hemingvėjus išmoko groti violončele. Tėvai vertė Ernestą giedoti bažnytiniame chore, bet paaugliui labiau rūpėjo futbolas ir boksas.

REKLAMA


Šeima tikėjosi, kad Ernestas užaugęs taps gydytoju ar biologu. Vaikas greitai išmoko pažinti augalus ir gyvūnus, žvejojo ežeruose netoli tėvų vasarnamio, tačiau daugiausia laiko praleisdavo skaitydamas Čarlzo Darvino veikalus ir istorines knygas. Būdamas dvylikos, gavo iš senelio dovanų šautuvą ir tapo aistringu medžiotoju. Medžioklę ir žvejybą labai mėgo ir tėvas, taip pat mokęs vaikus orientuotis ir išgyventi gamtoje. Mokykloje Ernestas debiutavo kaip gabus literatas, o tapęs absolventu labai nuliūdino tėvus, mat atsisakė stoti į universitetą. Jis pasirinko žurnalisto darbą ir rašė reportažus apie kriminalinius įvykius. Jam teko bendrauti su pareigūnais ir nusikaltėliais, lankytis kalėjimuose ir viešnamiuose, rengti reportažus iš ligoninių ir laidotuvių. Jaunasis literatas, užaugęs turtingoje šeimoje, stengėsi pažinti gyvenimą „iš apačios“.


Nelaiminga meilė


Pirmojo pasaulinio karo metais E. Hemingvėjus tapo kariuomenės savanoriu, tarnavo Europoje sanitarinio automobilio vairuotoju. Nešdamas italų kariams į priešakines tranšėjas cigaretes ir šokoladą, buvo sužeistas austrų minosvaidžio sviedinio skeveldrų ir vos liko gyvas (operacijos metu iš kūno pašalintos 26 skeveldros). Didžiuliu sukrėtimu E. Hemingvėjui tapo gelbėjimo operacija Milane, kai jam teko iš fabriko griuvėsių traukti sprogimo metu žuvusių darbininkų kūnų likučius.

REKLAMA


Karas sudaužė ir rašytojo širdį. Ligoninėje Milane jis susipažino su Raudonojo Kryžiaus medicinos seserimi, vokiečių kilmės amerikiete Agnese fon Kurovski. 1919 m. sausį, prieš išvykdamas į Ameriką, Ernestas gavo Agnesės sutikimą tapti jo žmona. Pora turėjo susituokti po kelių mėnesių, kai tik Agnesė būtų grįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Tačiau rašytojas gavo laišką, kad ji persigalvojo ir ketina tekėti už italų karininko...


Po karo E. Hemingvėjus gyveno JAV, Kanadoje, Prancūzijoje. Rašytojo karjera vis labiau įsibėgėjo – pasirodė romanas „Fiesta“, apysakų rinkiniai, o 1929 m. išleistas romanas „Atsisveikinimas su ginklais“ pelnė pasaulinę šlovę. 1930-aisiais E. Hemingvėjus apsigyveno Floridoje, daug rašė, o visą laisvalaikį skyrė žvejybai atviroje jūroje. 1934–1935 m. jis keliavo po Afriką, dalyvavo safariuose. Įvairios patirtys atsispindėjo rašytojo kūryboje (pavyzdžiui, 1935 m. išleistoje knygoje „Žaliosios Afrikos kalvos“).

1921-aisiais E. Hemingvėjus vedė pianistę Hedlę Ričardson ir su ja susilaukė sūnaus Džeko, vėliau pasukusio tėvo keliu – tapusio žveju ir rašytoju. 1926 m. Ernestas užmezgė romaną su žurnaliste Paulina Pfaifer. Hedlė viską sužinojo ir pareikalavo skyrybų. 1927-aisiais E. Hemingvėjus išsiskyrė su pirmąja žmona ir vedė Pauliną. Ji pagimdė sūnus Patriką ir Gregorį. Antrasis sūnus tapo gydytoju. Visą gyvenimą jis kentėjo dėl lytinės tapatybės, jautėsi esąs labiau moteris nei vyras, dažnai dėvėjo moteriškus drabužius, jam buvo atlikta dalinė lyties keitimo operacija. Kartą iškviesti policininkai jį sulaikė kino teatro moterų tualete.


Antroji E. Hemingvėjaus santuoka taip pat buvo neilga. Jis išsiskyrė su Paulina 1940 m. ir vos po trijų savaičių vedė žinomą žurnalistę ir rašytoją Martą Gelhorn. Ši santuoka truko iki 1945-ųjų. Ketvirtą kartą Ernestas susituokė su rašytoja ir žurnaliste Mere Velš ir gyveno su ja iki pat savo mirties. Trys žmonos pergyveno rašytoją, ir tik P. Pfaifer mirė nuo ligos anksčiau, 1951 m.



Karų sūkuryje


Nuo 1937-ųjų E. Hemingvėjus buvo pasinėręs į patį Ispanijos pilietinio karo sūkurį. Jis palaikė komunistuojančius respublikonus ir rinko jiems aukas Amerikoje. Tačiau stebėti karą per Atlanto vandenyną rašytojui atrodė nepriimtina. Jis norėjo veikti tiesiogiai. Kartu su kitu Ispanijos respublikonų gerbėju ir rėmėju, komunistinių pažiūrų olandų režisieriumi Jorisu Ivensu E. Hemingvėjus išvyko į Ispaniją kurti dokumentinio filmo „Ispanijos žemė“. Bičiuliai bandė įtikinti Amerikos visuomenę Ispanijos respublikonų kovos teisingumu, nors kairieji kovotojai pilietinio karo apimtoje šalyje su savo priešais elgėsi nė kiek ne geriau nei Fransisko Franko šalininkai, o žiaurus komunistų elgesys su dvasininkais ar viešas šaudymas į Kristaus skulptūrą Barselonoje turėjo prablaivyti ir karščiausias galvas.


F. Franko pajėgų atakuojamame Madride E. Hemingvėjus parašė pjesę „Penktoji kolona“ apie karinę kontržvalgybą. Mūšio prie Barselonos metu jis susipažino su kitu garsiu rašytoju ir kairiųjų rėmėju Antuanu de Sent Egziuperi. Kairieji Ispanijoje pralaimėjo, ir E. Hemingvėjui teko grįžti į tėvynę. Karo patirtys padėjo jam sukurti vieną žymiausių romanų – „Kam skambina varpai“.


Antrojo pasaulinio karo metais E. Hemingvėjus iš pradžių organizavo vokiečių povandeninių laivų paiešką Karibų jūroje, į šią veiklą įtraukdamas ir civilius žvejus, vėliau buvo karo korespondentu Europoje. Jis buvo tikras fronto žurnalistas: kartu su amerikiečių lakūnais skrido bombarduoti Vokietijos miestų, vėliau dalyvavo garsiojoje Normandijos desanto operacijoje, prisijungė prie prancūzų partizanų. Rašytojas buvo apdovanotas „Bronzinės žvaigždės“ medaliu.


KGB agentas Argo


1941 m. žiemą sovietų saugumo agentas Niujorke, žydų tautybės imigrantas iš Rusijos Jakobas Golosas, Amerikoje daugiausia dėmesio skyręs įtakingų asmenų verbavimui, sugebėjo užmesti savo tinklą ir ant E. Hemingvėjaus. Šis tuo metu jau buvo gerai žinomas pasaulyje kaip rašytojas ir žurnalistas. Kaip paaiškėjo po SSRS griūties, kai Rusijoje trumpam buvo praverti KGB archyvai, sovietai akylai stebėjo E. Hemingvėjų nuo 1935-ųjų. Jis imponavo Maskvai savo kairuoliškomis, prosovietinėmis pažiūromis ir domino dėl savo įtakos visuomenėje, gausių pažinčių.

REKLAMA


Sovietų saugumo darbuotojai nedėjo daug vilčių, kad E. Hemingvėjus jiems tiesiogiai teiks kokią nors slaptą informaciją (jis nebuvo JAV valstybės pareigūnas, neturėjo prieigos prie slaptų dokumentų ar kitų paslapčių), bet buvo tikimasi, jog žinomas rašytojas taps įtakos agentu. Kaip rodo agento Argo (toks slapyvardis buvo suteiktas E. Hemingvėjui) bylos dokumentai, jis rodė norą aktyviai bendradarbiauti, ne kartą buvo susitikęs su sovietų saugumo atstovais Havanoje ir kitose vietose, tačiau galiausiai didelės naudos Sovietų Sąjungai, atrodo, nesuteikė.


1949-aisiais E. Hemingvėjus apsigyveno Kuboje, kur Havanos priemiestyje dar 1940 m. buvo nusipirkęs vilą. Čia jis parašė bene garsiausią savo kūrinį „Senis ir jūra“, 1953-iaisiais pelniusį rašytojui prestižinę Pulicerio premiją ir nutiesusį kelią link Nobelio literatūros premijos, įteiktos dar po metų.


1959 m. valdžią Kuboje užgrobė revoliucionieriai, vadovaujami Fidelio Kastro. Kairuoliškų pažiūrų amerikiečių rašytojas rado su juo bendrą kalbą, maloniai bendravo ir netgi kartu vykdavo žvejoti. Visgi po revoliucionierių pergalės E. Hemingvėjus saloje teišbuvo pusantrų metų.


Šeimos prakeiksmas?


1960-ųjų vasarą rašytojas nusprendė palikti Kubą ir grįžo į JAV. Jis nusipirko namą Kečumo mieste, Aidaho valstijoje. Atrodė, kad čia E. Hemingvėjus oriai praleis savo senatvę – vyras įžengė į septintąjį gyvenimo dešimtmetį. Tačiau artimieji su nerimu stebėjo, kaip keičiasi rašytojo elgsena. Negana to, kad daug gėrė, jis ėmė elgtis vis keisčiau, pasidarė paranojiškas. Jam atrodė, kad visur yra sekamas, kad klausomasi jo pokalbių telefonu, banko sąskaitos nuolat tikrinamos, o namai kimšte prikimšti klausymosi įrangos.


Kaip vėliau paaiškėjo, Federalinis tyrimų biuras iš tiesų domėjosi rašytoju, bet tikrai ne taip, kaip atrodė pačiam E. Hemingvėjui. Tai, kad jo draugiški santykiai su Ispanijos ir Kubos komunistais domino amerikiečių specialiąsias tarnybas, buvo visiškai suprantama. Rašytojas keitėsi tiesiog akyse – iš itin gyvo, bendraujančio žmogaus tapo labai tyliu bei užsisklendusiu. Jis akivaizdžiai nugrimzdo į depresiją, nors pats nenorėjo to pripažinti, vengė psichologų ar psichiatrų pagalbos. Artimieji sugebėjo jį įkalbėti atsigulti į kliniką esą dėl hipertonijos ir būtinybės atlikti bendrą sveikatos tyrimą, nors iš tiesų juos labiausiai gąsdino jo psichikos būklė.

REKLAMA


1961 m. liepos 2-ąją, praėjus kelioms dienoms po išvykimo iš ligoninės, rašytojas nusišovė savo namuose mėgstamiausiu savo šautuvu „Vincenzo Bernardelli“ (dabar šis modelis vadinamas „Hemingway“). Vyras nepaliko atsisveikinimo laiško. Jam buvo 61-eri. Paradoksas, kad žmogus, kuris išgyveno automobilio ir lėktuvo katastrofas, kuriam buvo lūžusi kaukolė ir stuburas, kuris persirgo ne viena pneumonija, tropine karštlige, atlaikė odos vėžį, cukrinį diabetą, sunkią inkstų traumą ir daugybę kitų ligų bei nelaimių, galiausiai pats sau atėmė gyvybę.


Daugiau įdomių istorijų rasite žurnale „Ar Žinai, Kad?“