Albertas Einšteinas: „Sunkumuose visada slypi galimybės“

Albertas Einšteinas: „Sunkumuose visada slypi galimybės“


Prieš 140 metų, 1879 m. kovo 14 d., Vokietijos Ulmo mieste gimė garsusis fizikas, Nobelio premijos laureatas Albertas Einšteinas. Šis mokslininkas išsiskyrė daugybe nuostabių savybių – genialiu protu, puikiu humoro jausmu, draugiškumu – ir, nors sulaukė pasaulinės šlovės, netapo arogantiškas.


Manvydas VITKŪNAS


„Diena be mokslo – tuščiai praleista diena. Tiek daug yra ko mokytis ir tiek mažai turime tam laiko“, – jau suaugęs sakė A. Einšteinas. Tačiau kai dar buvo paauglys, mokytojai laikė jį tingiu, pernelyg lėtu, linkusiu ginčytis ir garsiai dalijosi abejonėmis, ar iš šito berniuko išaugs „kas nors doro“.


Albertas gimė neturtingoje žydų šeimoje. Tėvas, smulkusis verslininkas Hermanas Einšteinas, turėjęs pūkinių patalynės užpildų gamybos įmonėlę, nuolat balansavo ant bankroto ribos. Mama Paulinė Koch-Einštein buvo kukurūzų ir kitų grūdų prekiautojo duktė. Kai berniukui tebuvo vieni, šeima persikėlė į Miuncheną. Čia gimė jaunesnioji Alberto sesuo Marija, dažniau vadinta Maja. Tėvai sūnų išleido į katalikišką mokyklą. Iki dvylikos metų buvęs labai religingas, berniukas vėliau ėmė vis labiau abejoti visais autoritetais iš eilės – nuo Dievo ir Biblijos iki savo mokytojų. Jis veldavosi į nuolatinius disputus, ginčijosi, o kai kuriuos dalykus galiausiai pradėjo mokytis atmestinai (išimtis buvo tik matematika, lotynų kalba ir muzika – šiais dalykais berniukas labai domėjosi).

Mokyklos nemėgo

REKLAMA


Šeimai gyvenant Miunchene, tėvas kartu su savo broliu buvo įkūrę prekybos elektros prietaisais įmonę. Verslas sekėsi sunkiai, tad galiausiai Einšteinai nusprendė persikelti į kitą šalį ir pasirinko Italiją, Pavijos miestą. Albertas kurį laiką dar liko Vokietijoje, gyveno pas giminaičius, bet galiausiai metė mokyklą (jos, kaip vėliau sakė, tiesiog nekentė, nes ugdymo procese svarbiausia buvo faktų kalimas, o ne mąstymo ir kūrybiškumo lavinimas) ir, net negavęs atestato, išvyko pas saviškius į Italiją. Tėvus įtikino, kad ir be atestato gali tinkamai pasiruošti stojamiesiems egzaminams į Ciuricho (Šveicarijoje) politechnikos mokyklą.


Jam beveik pavyko (pavyzdžiui, jis itin puikiai išlaikė matematikos egzaminą), bet koją pakišo botanika ir prancūzų kalba. Visgi mokyklos direktorius pastebėjo, kad vaikinas – išties talentingas, ir pasiūlė A. Einšteinui įstoti į Arau miesto Šveicarijoje mokyklos baigiamąją klasę, pagaliau gauti brandos atestatą ir stoti į politechnikos mokyklą dar kartą. Albertas paklausė ir neapsiriko – jis ne tik sėkmingai baigė bendrojo lavinimo mokyklą, bet ir rado laiko abiturientui itin rimtam užsiėmimui – Džeimso Maksvelo elektromagnetinio lauko teorijos studijoms.


1896 m. A. Einšteinas galiausiai įstojo į Ciuricho politechnikos mokyklą. Ten jis susipažino su būsimąja žmona – ketveriais metais vyresne serbe Mileva Marič (1875–1948). Po kurio laiko atsisakė Vokietijos pilietybės ir tapo Šveicarijos piliečiu. O štai tėvų verslas per tą laiką dar kartą žlugo. Einšteinai persikraustė į Milaną ir darsyk pabandė viską pradėti iš naujo. Ko jau ko, bet atkaklumo tėvams kuriant verslą, o sūnui siekiant mokslo niekada netrūko. Vėliau A. Einšteinas mėgo sakyti, kad sunkumuose visada slypi galimybės.

REKLAMA


Dėstytojas – kaunietis


Alberto džiaugsmui, studijos politechnikos mokykloje kardinaliai skyrėsi nuo tos mokymosi sistemos, su kuria jis buvo susidūręs anksčiau. Čia jis sutiko daug itin iškilių pedagogų, o vienas iš didžiausią įtaką mokslininkui padariusių pedagogų buvo geometriją dėstęs Hermanas Minkovskis, kilęs iš Kauno. Vėliau A. Einšteinas jį minėjo tarp iškiliausių savo dėstytojų ir nuoširdžiai gailėjosi, kad nemažą dalį jo paskaitų praleido, nes labiau mėgo sėdėti kavinėje ir skaityti mokslo žurnalus.


1900 m. A. Einšteinas baigė studijas ir gavo matematikos ir fizikos dėstytojo diplomą. Atrodė, kad gabiam studentui turėjo iškart atsiverti durys į mokslo pasaulį, bet buvo kitaip. Kaip vėliau prisiminė pats A. Einšteinas, „daugelis profesorių nemėgo manęs dėl mano laisvo būdo ir faktiškai uždarė man kelią į mokslą“. Kurį laiką jam nepavyko susirasti net mokytojo darbo. A. Einšteinas kartais būdavo kelias dienas nevalgęs, bet vis tiek rado jėgų mokslinei veiklai ir 1901-aisiais Berlyne leidžiamame mokslo žurnale „Annalen der Physik“ paskelbė pirmąjį mokslinį straipsnį. Dar po metų juodasis periodas baigėsi – buvęs bendrakursis parūpino Albertui gerai apmokamą eksperto vietą Šveicarijos federaciniame patentų biure Berne. Šis darbas leido vyrui užsiimti ir moksliniais fizikos tyrimais.


1902 m. spalį Albertas sulaukė laiško iš Italijos – tėvo sveikata buvo labai silpna. H. Einšteinas sulaukė, kol atvažiuos sūnus, ir netrukus mirė. Prieš pat mirtį tėvas kartu su motina palaimino Alberto ir Milevos santuoką, nors iki tol kiek galėdami jai priešinosi. 1903-iaisiais Albertas vedė M. Marič. Pora susilaukė trijų vaikų – vos metukus išgyvenusios dukrelės Lyzerlės (1902–1903), sūnų Hanso Alberto (1904–1973) ir Eduardo (1910–1965). Hansas Albertas taip pat tapo žymiu mokslininku, Kalifornijos universiteto profesoriumi, dėstė hidraulikos inžineriją. Eduardas buvo be galo gabus muzikai ir literatūrai, rašė puikius eilėraščius, tačiau vos 21-erių jam buvo diagnozuota šizofrenija, ir visą likusį gyvenimą jis praleido psichoneurologijos pensionate Ciuriche.



Albertas Einšteinas: „Sunkumuose visada slypi galimybės“


Vedė pusseserę


Didžiojo proveržio laikotarpiu jaunam mokslininkui tapo 1905-ieji, kai jis paskelbė iškart kelis itin svarbius savo darbus, padėjusius pagrindus garsiajai reliatyvumo teorijai. A. Einšteinas pabandė susieti elektromagnetizmo ir mechanikos dėsnius, taip pat atskleidė, koks didžiulis kiekis energijos gali išsiskirti, suskaldžius atomo branduolį. Jo darbai buvo itin reikšmingi tiriant branduolinę energiją.


Vėliau, paklaustas apie savo išradimus, A. Einšteinas aiškino: „Kodėl būtent aš sukūriau bendrąją reliatyvumo teoriją? Kai aš sau užduodu tokį klausimą, man atrodo, priežastis štai kokia: normalus suaugęs žmogus apskritai negalvoja apie erdvės ir laiko problemas. Jis mano, kad apie tokius dalykus jau galvojo vaikystėje. Aš gi intelektualiai vysčiausi taip lėtai, kad erdvė ir laikas užvaldė mano mintis, man jau užaugus. Savaime suprantama, kad į šiuos dalykus aš galiu pasinerti giliau nei normalus vaikas.“


Originalus, nestandartinis mąstymas buvo A. Einšteino genialumo raktas. Jo požiūrį atspindi dar viena citata: „Jeigu idėja iš pirmo žvilgsnio neatrodo absurdiška, ji yra beviltiška.“ O štai į fantastiką, labai išpopuliarėjusią XX a., mokslininkas žvelgė gana neigiamai. Pasak jo, nereikia žmonėms formuoti klaidingos iliuzijos – geriau leisti vadovautis mokslo, o ne fantazijos pasiekimais, nes „ateitis ir taip labai greitai ateis“. Dar viena iš daugelio A. Einšteino sparnuotų frazių – „Yra tik du begaliniai dalykai: visata ir žmogaus kvailumas.“


Pelnęs tarptautinį pripažinimą, A. Einšteinas gavo vis daugiau pasiūlymų atvykdyti dėstyti universitetuose ar dirbti mokslo institutuose. Jis kartu su visa šeima gyveno tai Prahoje, tai Ciuriche, tai Berlyne. Mileva buvo ne tik Alberto žmona, vaikų motina, bet ir ištikima bendražygė, labai padėjusi jam siekti mokslo aukštumų. Visgi po vienuolikos bendro gyvenimo metų santuoka subyrėjo. 1917-aisiais mokslininkas buvo labai apsirgęs. Berlyne juo ėmė rūpintis trečios eilės pusseserė Elza Lėvental (1876–1936). Su ja Albertas šiltai bendravo nuo vaikystės. Ir štai tarp jų užsimezgė kur kas artimesnis ryšys.


Albertas Einšteinas: „Sunkumuose visada slypi galimybės“


Albertas ėmė reikalauti skyrybų su Mileva ir viename laiške jai parašė: „Pažadu, kad kai tik gausiu Nobelio premiją, iškart atiduosiu tau visus pinigus. Tu turi sutikti skirtis, antraip negausi nieko.“ A. Einšteinas akivaizdžiai pasitikėjo savimi ir neapsiriko: 1921 m. jis tikrai gavo Nobelio premiją ir pervedė lėšas buvusiai žmonai. 1919-aisiais Albertas jau buvo nutraukęs pirmąją santuoką ir vedęs Elzą. Su šia moterimi jis bendrų vaikų nesusilaukė, bet Elza atsinešė į naują šeimą „kraitį“ – dvi dukras iš pirmosios santuokos. A. Einšteinas podukroms suteikė savo pavardę ir jas labai mylėjo iki gyvenimo pabaigos.


Kuklios laidotuvės


Nobelio premijos laureatas A. Einšteinas nemažai keliavo po pasaulį, lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Palestinoje, kitose šalyse, bet labiausiai mėgo savo vilą šalia Potsdamo ir ten laisvalaikiu prižiūrėjo puikų rožyną. Viloje jis priėmė svečius, tarp jų buvo ir Rabindranathas Tagorė, Čarlis Čaplinas. Tačiau mokslininkas norėdavo pabūti ir vienas, o Elza darė viską, kad šią ramybę užtikrintų.

REKLAMA


Vokietijoje į valdžią veržiantis naciams, sustiprėjus antisemitinėms nuotaikoms, įvairių išpuolių taikiniu vis dažniau tapdavo ir pats A. Einšteinas. Netgi pasirodė knyga „Šimtas autorių prieš Einšteiną“. 1933 m. Albertas su Elza ir įdukromis paliko Vokietiją ir išvyko į JAV. Jis gavo darbą Perspektyvinių tyrimų institute Prinstone, Naujojo Džersio valstijoje. JAV mokslininkas buvo labai gerbiamas ir populiarus, 1934 m. Baltuosiuose rūmuose jį priėmė prezidentas Franklinas Ruzveltas. Amerikoje A. Einšteinas dalyvaudavo labdaros koncertuose, skirtuose lėšoms rinkti pabėgėliams iš nacių Vokietijos, pats grojo smuiku. Jis buvo nuoseklus taikos šalininkas ir viena didžiausių savo gyvenimo nesėkmių laikė tai, kad jo atradimai prisidėjo prie branduolinio ginklo sukūrimo.


Laisvalaikiu A. Einšteinas muzikavo, plaukiojo jachta (netgi parašė buriavimo vadovėlį), kolekcionavo pašto ženklus. Nemėgo pozuoti dailininkams, tačiau kai vienas iš jų prasitarė, kad, pardavęs mokslininko portretą, gaus gerą honorarą ir išbris iš skurdo, A. Einšteinas sutiko pozuoti ir ilgas valandas kantriai sėdėjo kėdėje. 76-erių mokslininkas mirė Prinstone 1955 m. balandžio 18 d. nuo aortos aneurizmos. Velionis prieš mirtį buvo leidęs tyrimams paimti jo smegenis, kas ir buvo atlikta. Vykdant priešmirtinę valią, laidotuvės buvo labai kuklios, dalyvavo tik dvylika artimiausių žmonių. Palaikai buvo kremuoti ir išbarstyti pavėjui.