Neretai didžiulio amžininkų ir ateities kartų istorikų, rašytojų, populiariosios kultūros atstovų, žiūrovų bei skaitytojų dėmesio sulaukia ne tik šviesios, iškilios asmenybės, bet ir itin neigiamą pėdsaką palikusios personos – nusikalstamo pasaulio atstovai. Vienas iš tokių – garsusis mafijos bosas Alfonsas Gabrielius Kaponė, geriau žinomas tiesiog kaip Alas Kaponė.

Manvydas VITKŪNAS

Mafija. Dabar taip dažnai apibūdinamas bet koks organizuotas nusikalstamumas. Tačiau tikroji mafija, dar vadinama Cosa Nostra („Mūsų reikalas“), užgimė Italijoje, tiksliau – Sicilijoje, dar XVIII a. Pasitikėjimo vienas kitu ir paklusnumo vadovams principais, savitu garbės kodeksu, tylėjimo ir nebendradarbiavimo su teisėsauga įžadais besivadovaujantys nusikalstamo pasaulio atstovai apraizgė visą Sicilijos salą ir kitus Italijos regionus.

Išskirtiniu mafijos bruožu tapo jos sąsajos su legaliomis ir svarbiomis institucijomis: aukštais valstybės tarnautojais, teisėsaugos pareigūnais, netgi Bažnyčios atstovais. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje su gausiai į Vakarų pusrutulį plūstelėjusiais italų emigrantais per Atlantą persikėlė ir mafijos principais grįstas nusikalstamumo modelis ir itin palankią dirvą rado Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Čia XX a. antrajame ketvirtyje į krūvą susidėjo keli veiksniai, šalies ekonomiką ėmė kaustyti depresija (tai reiškė, kad bus daug laisvų darbo rankų, papildysiančių nusikaltėlių gretas), ir atsirado puiki niša klestėti įvairaus plauko nusikaltėliams – kontrabandininkams, nelegaliems alkoholio platintojams ir prekeiviams, nes 1920–1933 m. šalyje galiojo įvesta prohibicija, arba sausasis įstatymas.

Šalia alkoholio kontrabandos ir nelegalaus jo platinimo klestėjo ir kiti nelegalūs verslai. Italų mafija, Amerikoje veikusi nepriklausomai nuo tėvynėje likusių klanų, turėjo išsikariauti vietą po saule konkurencinėje kovoje su vietinių amerikiečių nusikaltėlių sindikatais, taip pat kitų imigrantų tautinėmis kriminalinėmis grupuotėmis.

Sumušė mokytoją

Garsiausiu italų kilmės mafiozu ir gangsteriu Amerikoje tapo A. Kaponė. Jis gimė Niujorke imigrantų iš Italijos šeimoje 1899 m. sausio 17 d. Jo tėvas Gabrielė Kaponė tespėjo išvysti kylančią savo sūnaus, kaip nusikaltėlio, žvaigždę, mat mirė 1920-aisiais, o štai mama Teresa Kaponė pergyveno ne tik savo vyrą, bet ir liūdnai išgarsėjusį sūnų. Ji mirė 1952 m., sulaukusi 85-erių. Batsiuvio Gabrielės ir siuvėjos Teresos šeimoje iš viso gimė devyni vaikai – septyni sūnūs ir dvi dukterys. Mažylė Ermina mirė vos vienerių, o visi kiti vaikai užaugo.

Alas nuo mažens buvo tikras galvos skausmas. Ūmus, akiplėšiškas, linkęs į muštynes, nesidomėjęs mokslais berniūkštis mėgo vagiliauti, o keturiolikos metų klasėje per pamoką susimušė su mokytoju, metė katalikišką mokyklą ir prisidėjo prie Niujorko Bruklino rajoną šiurpinusios James Street nusikaltėlių gaujos. Tiesa, Alo gyvenime buvo ir labai epizodiškas bandymas pelnytis duoną dorai – jis pradėjo dirbti konditerijos parduotuvėje, tačiau netrukus kaimynystėje veikusio biliardo baro savininkas gana nedidelio ūgio (170 cm), bet labai tvirtą vaikiną pakvietė dirbti barmenu ir apsaugininku. Šio baro darbuotojai taip pat vertėsi nelegalių lošimų organizavimu, reketavo aplinkinių kvartalų verslininkus, tad A. Kaponė čia baigė tikrą nusikalstamo pasaulio mokyklą. Alas visą laisvą laiką skyrė biliardui, tapo tikru šio žaidimo virtuozu, laimėjo gausybę turnyrų.

Būtent prie biliardo stalo įvyko ir incidentas, paženklinęs A. Kaponę visam gyvenimui: Alas nesuvaldė liežuvio ir garsiai bei vulgariai išreiškė savo nuomonę apie vieną į barą užėjusią merginą. Čia pat buvęs jos brolis, garsus Niujorko nusikaltėlis, kitas italų kilmės banditas Frankas Galučas, stojo ginti merginos ir brūkštelėjo Alui peiliu per veidą. Nuo to laiko A. Kaponė įgijo Randuotveidžio (Scarface) pravardę. Vėliau mafiozas dažnai įžūliai meluodavo, kad šis randas – priminimas apie jo kovas Pirmojo pasaulinio karo fronte Prancūzijoje, nors iš tiesų jis nedalyvavo kare ir apskritai niekada netarnavo kariuomenėje.

Gaujų karai

1917 m. Niujorko policija apie A. Kaponę jau buvo surinkusi nemenką dosjė. Jis buvo įtariamas mažiausiai dviem žmogžudystėmis ir kitais nusikaltimais. Atėjo laikas dėti į kojas. Kartu su vienu iš Niujorko italų mafijos vadeivų Džoniu Torijumi, banditų pramintu Tėčiu Džoniu, ir būreliu jo parankinių Alas persikėlė į kitą Amerikos didmiestį – Čikagą.

Čia Tėtis Džonis ir jo vaikinai suvienijo pajėgas su kitu garsiu italų nusikaltėlių vadeiva, viešnamių ir lošimo namų savininku ir reketininku Džeimsu (iš tiesų – Vinčencu) Kolozimu, vadinamu Didžiuoju ar Briliantiniu Džimu, mat šis labai mėgo puikuotis prabanga ir vaikščioti pasidabinęs baltu kostiumu ir prašmatniais žiedais bei sąsagomis su deimantais.

Alas Čikagoje buvo įdarbintas garsaus viešnamio ir baro, įsikūrusio Pietų Vobašo aveniu 2222, žinomo „Four Deuces“ pavadinimu, apsaugininku. Tačiau iš tiesų Alui patikėtų darbų spektras buvo kur kas platesnis. Be jau įprato reketo ir kitų nešvarių darbelių, jis užsiėmė kontrabandinių svaigalų platinimu, mat įvedus prohibiciją tai tapo tikra šešėlinio verslo aukso gysla. Italijos mafijos pavyzdžiu bendrininkai Čikagoje įkūrė galingiausią Amerikoje banditų gaują, turėjusią apie tūkstantį narių.

Alas su tvirtų vyrukų brigada ne kartą dalyvavo susišaudymuose – šalino konkurentus, vykdė užsakomąsias žmogžudystes. Nuo 1924 iki 1929 m. gaujų karas Čikagoje nusinešė daugiau kaip pusę tūkstančio gyvybių. Pats A. Kaponė kelis kartus vos išvengė žūties.

1920 m., sulaukęs vos 42-ejų, buvo nušautas Didysis Džimas. Manoma, kad Tėčio Džonio nurodymu tai padarė A. Kaponė: abu vyriausieji nusikaltėlių sindikato vadai ėmė nesutarti, o Alas buvo ištikimiausias Tėčio Džonio parankinis. Tėčiui Džoniui ir jo dešiniajai rankai Alui pavyko perimti centrinės ir pietinės Čikagos dalių kontrolę, tačiau dar reikėjo užkariauti tikrąjį deimantą – Aukso Krantu pramintą prestižinę miesto dalį Mičigano ežero krante, kur buvo airių banditų gaujos „North Side Gang“, vadovaujamos Dino OʼBaniono, valdos. Prasidėjo kruvinas gaujų karas.

Šalia čikagiečiams jau įprastų pistoletų ir revolverių šūvių pasigirdo ir automatų bei kulkosvaidžių kalenimas, granatų ir užminuotų automobilių sprogimai. 1925-aisiais Tėtis Džonis buvo sunkiai sužeistas. Jis išgyveno, bet labai išsigando ir perdavė nusikaltėlių klano valdymą A. Kaponei.

Dovana šeimai – sifilis

Baisiausios Čikagos nusikaltėlių gaujos vadeiva tapęs Alas tuo metu jau buvo spėjęs sukurti šeimą. 1918 m. jis vedė airių kilmės merginą Mėją Džozefiną Koulin. Pora susilaukė sūnaus Alfonso. Jam tėtis padovanojo įgimtą sifilį. Alas gyveno audringą gyvenimą, buvo užsikrėtęs keliomis venerinėmis ligomis, jas perdavė ir šeimai. Mažasis Alfonsas buvo ilgai ir sunkiai gydomas, liko beveik kurčias. Ūgtelėjęs berniukas bandė sekti tėvo pėdomis, bet jau po pirmosios vagystės buvo sučiuptas policijos ir lygtinai nuteistas kalėti dvejus metus. Nuo to laiko niekada nebenusižengė įstatymams, užaugęs tapo pavyzdingu vyru ir keturių dukterų tėvu. Tiesa, pavardę Alfonsas pasikeitė – tapo Braunu. Tėvo „šlovės“ našta jam pasirodė pernelyg didelė.

Įdomus A. Kaponės gyvenimo faktas tas, kad jis įkūrė baldų prekybos įmonę, tačiau ji buvo tik nusikalstamos veiklos priedanga. Daugiausia laiko Alas praleisdavo vadovaudamas savo įkurtam gangsterių tinklui, tačiau jo vizitinėje kortelėje puikavosi užrašas „Alfonsas Kaponė, dėvėtų baldų prekiautojas“.

1929 m. vasario 14 d. Čikagą sukrėtė žudynės: garaže, kuris iš tiesų buvo naudojamas kaip nelegalių svaigalų skirstymo punktas, rasti septyni nušauti vyrai. Visi jie buvo airių kilmės nusikaltėlių gaujos nariai. A. Kaponės gaujos vyrukai įsiveržė į sandėlį persirengę policininkais. Airiai, išvydę „pareigūnus“, klusniai išsirikiavo prie sienos ir netikėtai buvo sušaudyti. Tačiau ir šį kartą teisėsaugininkams nepasisekė prigriebti paties A. Kaponės, nors visos nusikaltimo gijos vedė jo gaujos link – kaip visada, nusikaltėlių vadeiva turėjo alibi.

Prabanga už grotų

Už atvirą banditizmą ir kitus nusikaltimus teisėsaugininkams nepavyko A. Kaponės pasodinti į kalėjimą. Tačiau pagaliau atsirado žmogus, kuris surengė Alui ekskursiją už grotų. Finansų ministerijoje dirbęs agentas Eliotas Nesas 1931 m. surinko pakankamai duomenų, kad A. Kaponė nuslėpė nuo valstybės 338 tūkst. dolerių mokesčių. Jis išsiaiškino, kad mafiozas per antrines įmones, apeidamas įstatymus ir nuslėpdamas mokesčius, nusipirko ištaigingą vilą Majamyje. Drąsusis agentas, rizikuodamas gauti kulką į kaktą, netgi sugebėjo gauti dalį A. Kaponės įmonių buhalterinių dokumentų, o prasidėjus teismo procesui prabilo ir mafiozui dirbę finansininkai.

A. Kaponė buvo nuteistas kalėti vienuolika metų. Pirmuosius trejus metus jis praleido Filadelfijos kalėjime, kur gyveno ištaigingai. Veikiausiai ne be mafijos pinigų kalėjimo administracija sudarė jam išskirtines sąlygas. A. Kaponės kameroje buvo prabangūs baldai, puiki patalynė, sienas puošė paveikslai. Dabar šis kalėjimas paverstas muziejumi. Tiesa, sienos jau gerokai apsilaupiusios, bet išlikę baldai leidžia pamatyti, kaip ištaigingai galima gyventi netgi už grotų.

1934 m. A. Kaponės gyvenimas labai pablogėjo. Jis buvo perkeltas į garsųjį Alkatrazo kalėjimą, veikusį saloje, esančioje San Fransisko įlankoje. Kamera čia buvo daug mažesnė, gultas – kietas, jokių išskirtinių sąlygų. Be to, sveikatą ėdė deramai neišgydytas, įsisenėjęs sifilis.

Išėjęs į laisvę, mafiozas gyveno Floridoje, mėgo žvejoti. Tačiau jo sveikata buvo visiškai prasta. 1947 m. sausio 21 d. jį ištiko insultas. Po kelių dienų gulinčiam ligos patale Alui buvo diagnozuota pneumonija, o sausio 25 d. vos 48-erių vyrą pribaigė infarktas.