Stevija kur kas sveikiau pasaldina gyvenimą

Stevija kur kas sveikiau pasaldina gyvenimą

Stevijos galima užsiauginti ir namuose. Kad cukrus ir įvairūs saldikliai kenkia sveikatai, žino kiekvienas, tačiau ne kiekvienas yra girdėjęs apie augalus, kurie gali juos puikiai pakeisti. Tai – stevijos.


Senų senovėje, kai žmonės dar nežinojo cukraus, o Amerikos dar nebuvo atradęs Kristupas Kolumbas, gvaranių genties indėnai vartojo nuostabias žoles. Pakakdavo į puodelį įmesti porą jų lapelių, ir gėrimas tapdavo kuo saldžiausias. Šiuos augalus gvaraniai vadino „saldžiosiomis žolėmis“ ar „medaus lapais“.


Mokslinis jų pavadinimas – saldžiosios stevijos (lot. Stevia rebaudiana). Stevijų tėvynė – Pietų Amerika. Indėnai skrupulingai saugojo saldžiųjų augalų paslaptį, todėl tik 1887 m. Pietų Amerikos gamtininko Antonijo Bertonio dėka stevijos tapo žinomos visam pasauliui.


Saldumo paslaptis


Paaiškėjo, kad Amerikoje auga beveik 300 rūšių stevijų, tačiau tik Stevia rebaudiana pasižymi saldžiu skoniu. Šių stevijų lapai 10–15 kartų saldesni nei cukrus. Buvo atskleista ir šio saldumo paslaptis. 1931 m. prancūzų chemikai M. Bridelis ir R. Lavielis iš stevijų lapų ekstrakto išskyrė baltą kristalinę medžiagą, kurią pavadino steviozidu. Jos sudėtyje yra gliukozės, sacharozės, steviolio ir kitų medžiagų. Iki šiol stevijų savybes tyrinėja viso pasaulio mokslininkai. Vien Japonijoje tuo užsiima 60 laboratorijų.


Kol kas dar nerasta jokios kitos natūralios medžiagos, kuri būtų saldesnė už minėtą gamtinį produktą. Manoma, kad ateityje steviozidas bus vartojamas kaip naujo tipo saldiklis – nepavojingas ir naudingas organizmui. Stevijų lapuose daugiausia steviozido susikaupia, kai augalai pražysta.

REKLAMA


Steviozidas yra 300 kartų saldesnis už cukrų, tačiau, skirtingai nei šis, turi labai nedaug kalorijų, nedidina gliukozės kiekio kraujyje, pasižymi antibakterinėmis ypatybėmis, todėl yra laikomas idealiu cukraus pakaitalu tiek sveikiems, tiek sergantiems diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, ateroskleroze, varginamiems nutukimo ir kitų medžiagų apykaitos ligų žmonėms.


Mokslininkai, atlikdami bandymus su gyvūnais, nepastebėjo jokio steviozido šalutinio poveikio, net jei dozę padidindavo 50 kartų. Taip pat ištirta, kad nuolat vartojant ne cukrų, o iš stevijų išgaunamą steviozidą organizme sumažėja cukraus, radionuklidų, cholesterolio kiekis, pagerėja ląstelių regeneracija, sutvirtėja kraujagyslės.


Europos maisto saugos tarnyba 2010 m. paskelbė, kad šis saldiklis nėra kancerogeniškas, genotoksiškas, buvo nustatyta leidžiama jo paros dozė – 4 mg kilogramui kūno masės. Iš stevijų gaunamą priedą šiuo metu galima naudoti maisto produktuose, įskaitant nealkoholinius gėrimus, desertus, konditerijos gaminius ir saldiklius, skirtus maistui pasaldinti valgant.


Kai kuriose Azijos šalyse – Kinijoje, Japonijoje – stevijos auginamos jau daugiau kaip trisdešimt metų. Beje, nuo 1997-ųjų Pentagonas šiuos augalus kaip papildą įtraukė į savo armijos valgiaraštį, o buvusioje Sovietų Sąjungoje juos augindavo politinio biuro stalui. Namų sąlygomis steviozidas naudojamas kompotams, arbatoms, kepiniams saldinti.

REKLAMA


Stevija kur kas sveikiau pasaldina gyvenimą

Kol kas dar nerasta jokios kitos natūralios medžiagos, kuri būtų saldesnė už steviją.


Stevijos auga namuose


Stevijų sėklų galima nusipirkti ir Lietuvoje bei užsiauginti šių stebuklingų augalų namuose.


Dekoratyvumas. Išskirtinėmis dekoratyvinėmis ypatybėmis šie augalai nepasižymi. Iš pirmo žvilgsnio stevijos primena mėtas ir chrizantemas, nors pagal mokslinę klasifikaciją priklauso visai kitai augalų šeimai. Rudenį stevijoms prasideda ramybės metas, jos numeta lapus, šakelės nuvysta, todėl augalai tampa neišvaizdūs. Tik pavasarį, vasarą ir rudens pradžioje garbanoti stevijų lapeliai džiugina kiekvieno akį. Šie augalai užauga 70–100 cm aukščio, jų lapeliai – 2–3 cm ilgio. Žydi smulkiais baltais žiedeliais.


Vieta. Stevijos – šiltųjų kraštų atstovės, todėl joms auginti reikėtų parinkti šiltą (22–28 oC) ir saulėtą, nuo skersvėjų apsaugotą vietą. Dirvožemiui šie augalai nereiklūs, bet geriau auga lengvesnėje, silpnai rūgščioje (pH 5,5–6) žemėje, priemolį reikėtų pagerinti smėliu ar kompostu. Nenaudokite durpių. Durpių mišiniuose stevijos skurs. Nerekomenduojama ir kalkinti dirvos.


Sėja. Stevijos dauginamos sėklomis, tačiau galima dauginti kerų dalimis ir auginiais. Mūsų sąlygomis stevijas geriausia sėti kovą–balandį į dėžutes. Substratas neturi būti rūgštus, todėl, kaip jau minėta, reikėtų vengti durpių. Sėklų nereikia užžerti žemėmis – pakanka pridengti polietileno plėvele ar stikliniu dangčiu. Beje, sėklos dygsta labai sunkiai – iš dešimties sėklų kartais pasirodo tik kokie keturi ar penki daugeliai. Dygstančias sėklas reikia ne laistyti, o purkšti vandeniu. Sėkloms sudygus gaubtus reikia nuimti ir daigelius įkurdinti šilčiausioje (ne mažesnės nei 15 oC temperatūros) ir labiausiai saulėtoje kambario vietoje. Paaugusius daigus reikia persodinti į numatytą vietą lauke ar šiltnamyje. Atvirame grunte stevijos sodinamos, kai išnyksta šalnų pavojus, o oro temperatūra pakyla iki 15–20 oC. Augalus derėtų sodinti 25–30 cm atstumu.


Priežiūra. Stevijos jautriai reaguoja tiek į sausą, tiek į užmirkusią žemę, todėl reikėtų jas nuolat, bet saikingai laistyti, kas 10–15 dienų tręšti kompleksinėmis trąšomis. Pirmąjį sezoną stevijos auga lėtai. Mūsų klimato sąlygomis šie augalai dirvoje nežiemoja. Iki pirmųjų šalnų juos perkėlus į šiltesnę patalpą, jų gyvenimas „pailginamas“, esant palankioms augimo sąlygoms, šviežiais lapeliais mėgausitės iki gruodžio. Vėliau augalus reikia ruošti ramybės periodui – mažiau laistyti ir pernešti į vėsią patalpą.



Taip pat galima prieš šalnas stiebus nupjauti paliekant tik 5 cm, o pačius augalus persodinti į vazonus. Ramybės periodu juos laikykite vėsiai – 5–10 oC temperatūros patalpoje (šiltesnėje aplinkoje augalai gali pradėti sprogti), geriausia rūsyje ar sandėlyje. Jeigu tokių patalpų neturite, tinka ir apatinė šaldytuvo lentyna ar apšiltintas įstiklintas balkonas. Peržiemojusios stevijos pavasarį ir vasarą augs sparčiau nei pirmaisiais metais. Jas galima įšaknydinti. Tereikia 5 cm ilgio pažastinius ūglius su bent viena pora lapų pamerkti į vandenį, pasirodžius šaknelėms augalus galima sodinti į lengvą substratą.


Naudojimas. Saldžius šių augalų lapus ir stiebus galima skinti visą vasarą. Tačiau geriausia tai daryti stevijoms pražydus. Savo tėvynėje – Paragvajuje – stevijos žydi sausį–kovą, o mūsų kraštuose – nuo liepos iki rugsėjo. Paprastai šie augalai pradeda žydėti po sėjos praėjus 16–18 savaičių. Tada jie būna sukaupę daugiausia steviozido. Įdomu, kad šviesiojo paros meto trukmė turi įtakos augalų augimui: trumpos dienos skatina žydėjimą ir sėklų brandinimą (tačiau jos nebūna daigios), ilgos – naujų šakų ir lapų augimą bei atitinkamai padidina steviozido kiekį lapuose.


Optimaliomis augimo sąlygomis iš 1 kv. m ploto, užsėto stevijomis, galima surinkti derlių, kuris pakeis 7 kg cukraus. Teigiama, kad vienas šaukštelis maltų džiovintų stevijų lapų atstoja stiklinę cukraus. Džiovinti žaliavą geriausia natūraliomis sąlygomis ant sietų ar pakabinus surištą į nedideles šluoteles.
Tad gyvenkime saldžiai ir saugiai.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ