LĖKTUVAS NUKRITO Į VANDENYNĄ

2009 m. birželio 1 d. į Atlanto vandenyną netoli Brazilijos krantų nukrito Prancūzijos bendrovės „Air France“ laineris „Airbus A330“, skridęs iš Rio de Žaneiro į Paryžių. Žuvo visi lėktuve buvę žmonės – 216 keleivių ir 12 įgulos narių. Šios nelaimės tyrimas buvo vienas sudėtingiausių pasaulio aviacijos istorijoje. Iš pradžių laineris laikytas dingusiu be žinios, o pirmosios nuolaužos ir dalies keleivių kūnai rasti praėjus kelioms dienoms po nelaimės. Pagrindiniai lėktuvo fragmentai aptikti tik 2011 m. vandenyno dugne, beveik 4 km gylyje. Tyrimo metu paaiškėjo, kad skrendant dideliame aukštyje ledo kristalai užkimšo greičio daviklius ir dėl to buvo automatiškai išjungtas autopilotas. Įgula ėmėsi netinkamų veiksmų, darė vieną klaidą po kitos, ir galiausiai lėktuvas didžiuliu greičiu rėžėsi į vandenyną.

Prieš 90 metų

GIMĖ STASYS KRASAUSKAS

1929 m. birželio 1 d. Kaune gimė grafikas, sportininkas Stasys Krasauskas. Studijas baigė Dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), vėliau tapo jo dėstytoju. Buvo itin talentingas grafikas, iliustravo daug knygų (tarp jų – Viljamo Šekspyro, Justino Marcinkevičiaus, Eduardo Mieželaičio), dalyvavo parodose Sovietų Sąjungoje ir užsienyje (nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Indijos), pelnė tarptautinį pripažinimą ir aukštų apdovanojimų. Yra išleisti keli S. Krasausko darbų albumai. Dailininkas pasižymėjo daugybe talentų, buvo puikus dainininkas (dainavo netgi operoje), taip pat įvairiapusis sportininkas, daugkartinis Lietuvos plaukimo, daugiakovės čempionas, profesionaliai žaidė vandensvydį, tinklinį. S. Krasauskui priklausė 28 Lietuvos sporto rekordai! Mirė nuo gerklų vėžio 1977 m. vasario 10 d. Maskvoje, eidamas 48-uosius metus. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Prieš 220 metų

GIMĖ ALEKSANDRAS PUŠKINAS

1799 m. birželio 6 d. Maskvoje gimė rusų poetas Aleksandras Puškinas. Jo tėvai, neturtingi bajorai, labai mėgo literatūrą, jų namuose dažnai lankydavosi rašytojai. Netrukus atsiskleidė ir Aleksandro literatūriniai gebėjimai. Kurti jis pradėjo Carskoje Selo licėjuje. 1817 m. Sankt Peterburge įsidarbino Užsienio reikalų kolegijoje. Aktyviai dalyvavo to meto Rusijos sostinės kultūriniame gyvenime. 1820-aisiais baigė rašyti poemą „Ruslanas ir Liudmila“. Užsitraukė valdžios nemalonę dėl kandžių epigramų, buvo išsiųstas iš sostinės, gyveno imperijos pietuose – Odesoje, Kišiniove, daug keliavo, sukūrė vadinamąsias Pietų poemas („Bachčisarajaus fontanas“, „Kaukazo belaisvis“).

1823 m. pradėjo kurti eiliuotą romaną „Eugenijus Oneginas“. Kurį laiką gyveno tėvų dvarelyje Michailovskojėje netoli Pskovo. 1831-aisiais vedė Nataliją Gončiarovą, grįžo į Sankt Peterburgą. Kilus konfliktui su karininku Žoržu Dantesu (sklandė paskalos apie jo romaną su poeto žmona), įvyko dvikova – joje 37-erių A. Puškinas buvo mirtinai sužeistas šūviu į pilvą. Mirė Sankt Peterburge 1837 m. vasario 10 d. Su žmona Natalija turėjo dvi dukteris ir du sūnus. Vienas iš jų, generolas Aleksandras Puškinas, susilaukė net trylikos vaikų, o duktė Natalija – šešių. Dabar didžiojo rusų poeto ainiai gyvena įvairiose pasaulio šalyse – nuo Rusijos iki Jungtinių Amerikos Valstijų.

Prieš 30 metų

GELEŽINKELIO KATASTROFA

1989 m. birželio 4 d. Rusijoje, Baškirijoje, netoli Ašos miesto, įvyko siaubinga geležinkelio katastrofa. Prasilenkiant keleiviniams traukiniams, važiavusiems maršrutais Adleris–Novosibirskas ir Novosibirskas–Adleris, sprogo šalia geležinkelio linijos įrengtas vamzdynas „Sibiras–Uralas–Pavolgis“. Iš jo jau kelias valandas iki nelaimės sunkėsi dujos, tačiau vamzdyno operatoriai nekreipė dėmesio į gaunamus pranešimus ir, užuot siuntę remonto brigadą, padidino dujų slėgį vamzdyne. Sprogimas įvyko pačiu blogiausiu momentu – kai dujų nuotėkio vietoje atsidūrė iškart du keleiviniai traukiniai. Po sprogimo kilo didžiulis gaisras, nusiaubęs 250 ha plotą. Keleiviai degė vagonuose. Žuvo 575 žmonės (iš jų – 181 vaikas), 623 patyrė sunkių nudegimų. Tai didžiausia geležinkelio katastrofa buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Prieš 60 metų

MIRĖ PETRAS VAIČIŪNAS

1959 m. birželio 7 d. Vilniuje mirė poetas, dramaturgas ir vertėjas Petras Vaičiūnas. Gimė 1890 m. liepos 11 d. Piliakalnių kaime (Jonavos r., netoli Panoterių). Augo gausioje, septynis vaikus turėjusioje, ūkininkų Vinco ir Marijos Vaičiūnų šeimoje. Petro brolis Viktoras tapo psichiatru, o broliai Juozas ir Stanislovas – kunigais. Petras lankė mokyklą Ukmergėje.

1911 m. išvažiavo į Sankt Peterburgą, lankė bendrojo lavinimo kursus, išlaikė egzaminus brandos atestatui gauti. Studijavo Petrogrado psichoneurologijos institute ir Petrogrado universitete. Įsitraukė į teatro mėgėjų veiklą, vaidindavo spektakliuose, rašė pjeses, įvairius kitus literatūros kūrinius. 1920-aisiais grįžęs į Lietuvą, gyveno Kaune, dirbo Valstybės teatre. 1921 m. susituokė su aktore Teofilija Dragūnaite, susilaukė sūnaus Arno. Tarpukariu parašė dvi dešimtis pjesių (nemažai – istorinių), išleido kelis eilėraščių rinkinius. Bene žymiausias jo eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tarpukariu buvo tapęs kone antruoju tautos himnu.

Į lietuvių kalbą P. Vaičiūnas išvertė dešimtis užsienio autorių (tarp jų – Oskaro Vaildo, Frydricho Šilerio, Henriko Ibseno) kūrinių. Lietuvą okupavus sovietams, skirtingai nei gausus būrys kitų kūrėjų, nepuolė sveikinti okupantų, neskyrė jiems šlovinti eilėraščių. 1941 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktoriumi, juo dirbo ir nacių okupacijos metais. 1945-aisiais sovietų valdžios atleistas iš pareigų. 1946 m. Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime viešai sukritikuota ir pasmerkta P. Vaičiūno poezijos rinktinė. Sovietų valdžia kurį laiką draudė spausdinti ir vaidinti jo sukurtas dramas. Paskutiniais gyvenimo metais P. Vaičiūnas sunkiai sirgo, mirė eidamas 69-uosius metus. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. P. Vaičiūno dukterėčia Judita Vaičiūnaitė (1937–2001) tapo žymia poete.