PRISTATYTAS ALKOHOLIO MATUOKLIS

1938 m. gruodžio 31 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose viešai pristatytas pirmasis alkoholio matuoklis. Girtometru (angl. drunkometer) pavadintą prietaisą išrado Indianos universiteto profesorius Rola Neilas Hargeris.

Pirmasis matuoklis buvo gremėzdiškas įrenginys, naudojamas tik stacionariai. Asmuo turėjo pūsti oro balioną, vėliau jis buvo užmaunamas ant tam tikros galvutės ir taip nustatomas iškvėptame ore esantis alkoholio garų kiekis. Tačiau pats įrenginys buvo labai jautrus – vos pajudinus iš vietos, jį vėl reikėdavo kalibruoti. Alkoholio matuoklis buvo tobulinamas, ir 1954 m. buvo pristatytas patobulintas nešiojamasis prietaisas. Jį sukonstravo kitas Indianos universiteto profesorius Robertas Frankas Borkenšteinas.

Alkoholio matuoklio kūrimo darbai vyko ir Europoje. Čia 1953 m. vokiečių įmonė „Drager“ pristatė savo sukonstruotą matuoklį. Iš pradžių jis buvo labai netobulas ir nerodė promilių, tik leisdavo apskritai nustatyti, ar žmogus vartojo alkoholio. Dabar alkoholio matuoklius naudoja viso pasaulio policijos pareigūnai, o stacionarieji alkoholio matuokliai – dažni barų ir naktinių klubų atributai.

Prieš 210 metų

GIMĖ LUI BRAILIS

1809 m. sausio 4 d. Kuvrė (netoli Paryžiaus) batsiuvio šeimoje gimė prancūzų tiflopedagogas, aklųjų reljefinio taškinio rašto kūrėjas Lui Brailis. Kai berniukui buvo treji, jis smarkiai susižeidė akis ir palaipsniui apako. Tėvai mokė Lui amatų, samdė muzikos mokytoją, vėliau išsiuntė į Paryžiaus aklųjų institutą.

Jame L. Brailis buvo vienas gabiausių mokinių, išmoko puikiai groti pianinu, vargonais. Baigęs institutą, jame dirbo jaunesniuoju mokytoju repetitoriumi. Institute buvo naudojama primityvi akliesiems skirto reljefinio rašto sistema. Ją Lui bandė patobulinti. Rašto sistemą kūrė ne vienus metus, paskui daug metų kentė pašaipas, esą ji – nevykusi.

Kai kuriuos elementus perėmė iš prancūzų artilerijos karininko Šarlio Barbjė sukurtos „naktinės abėcėlės“ (darant skylutes kartone), naudotos perduoti informacijai tamsoje. Pirmoji knyga, išleista Brailio raštu, buvo „Prancūzijos istorija“ (1837 m.). Ilgainiui Brailio raštas buvo pripažintas tobuliausia aklųjų rašto sistema pasaulyje ir yra naudojamas iki mūsų dienų.

L. Brailis mirė Paryžiuje 1852 m. sausio 6 d., būdamas vos 43-ejų. Iš pradžių palaidotas tėviškėje, vėliau palaikai perlaidoti Paryžiaus Panteone.

Prieš 50 metų

IFNIS GRĄŽINTAS MAROKUI

1969 m. sausio 4 d. po daug metų trukusių derybų Ispanija ir Marokas galutinai išsprendė teritorinį ginčą dėl Ifnio – buvusios Ispanijos valdos pietinėje Maroko dalyje, Atlanto vandenyno pakrantėje. Tuo metu ši teritorija buvo 1 502 kv. km ploto, čia gyveno 51,5 tūkst. žmonių.

Ispanai šiame pakrantės ruože savo forpostą įkūrė dar 1476 m., vėliau buvo kelis kartus praradę, bet vis susigrąžindavo. Tai buvo svarbus uostas, kurį Ispanija naudojo susisiekimo su Kanarų salomis ir kitomis savo valdomis tikslais. 1956-aisiais nepriklausoma valstybe tapęs Marokas ėmė reikalauti perduoti jam Ifnį, bet Ispanija nesutiko.

Nuo 1957 m. spalio iki 1958 m. birželio dėl Ifnio vyko oficialiai nepaskelbtas karas, žuvo apie 400 Ispanijos karių ir apie 8 tūkst. Maroko kovotojų. Galiausiai Ispanija nusileido ir sutiko perduoti Ifnį.

Prieš 100 metų

GIMĖ DŽEROMAS DEIVIDAS SELINDŽERIS

1919 m. sausio 1 d. Niujorke gimė amerikiečių rašytojas Džeromas Deividas Selindžeris. Tėvas buvo iš Lietuvos kilęs žydas, mama turėjo airių, škotų ir vokiečių kraujo, bet perėjo į judaizmą. Berniukas pirmuosius literatūros kūrinius parašė dar mokydamasis mokykloje.

Mokėsi keliuose universitetuose, bet nė vieno nebaigė, dirbo prekybos atstovybėje Austrijoje, vis daugiau laiko skyrė rašymui. Draugavo su dramaturgo Judžino OʼNilo dukterimi aktore Una O’Nil, bet romantiška meilės istorija nutrūko, Una ištekėjo už aktoriaus Čarlio Čaplino. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Dž. D. Selindžerio nenorėjo imti į kariuomenę dėl prastokos sveikatos.

1943 m. jis visgi išreikalavo, kad būtų paimtas savanoriu, atsidūrė fronte, dalyvavo išsilaipinant Normandijoje, Ardėnų operacijoje, tapo kontržvalgybos seržantu. Vėliau karo metų išgyvenimai atsispindėjo jo kūryboje. Dž. D. Selindžeris daugiausia rašė noveles, bet labiausiai jį išgarsino 1951 m. pasirodęs romanas „Rugiuose prie bedugnės“, kur nagrinėjamos sudėtingos paauglių problemos.

Rašytojas buvo tris kartus vedęs, antroje santuokoje susilaukė dukters ir sūnaus. Žavėjosi budizmu, hinduizmu, joga. Buvo keisto būdo: jo antroji žmona buvo pabėgusi kartu su dukra, nepakėlusi vyro elgesio (pavyzdžiui, sergant vaikams, jis dažnai dėl tik jam suprantamų priežasčių neleisdavo jų apžiūrėti gydytojui).

Paskutinius gyvenimo dešimtmečius Dž. D. Selindžeris gyveno uždarai. Mirė savo namuose Korniše (Naujojo Hampšyro valstijoje) 2010 m. sausio 27 d., sulaukęs 91-erių.

Prieš 50 metų

„NA, PALAUK!“ PREMJERA

1969 m. sausio 1 d. per Sovietų Sąjungos televiziją pirmą kartą parodytas animacinis filmukas „Na, palauk!“. Tai buvo ne iki šiol labai gerai žinomo filmo pirmoji serija (ji parodyta tų pačių metų birželio 14 d.), o vadinamoji nulinė serija – animacinio žurnalo „Linksmoji karuselė“ dalis. Šioje serijoje filmuko herojai buvo nupiešti kiek kitaip nei pagrindinėse šešiolikoje serijų, sukurtų 1969–1986 m.

Vėliau, 1993–2012 m., Rusijoje buvo sukurtos penkios papildomos serijos. Vilkas, vis bandantis pagauti ir suėsti Zuikį, bet dėl įvairių priežasčių to nepadarantis, ir mielas Zuikis, gebantis išsisukti iš bet kokios situacijos, užkariavo žiūrovų širdis. Daugelį serijų režisavo Viačeslavas Kotionočkinas.

Vilką pagrindinėse serijose įgarsino aktorius Anatolijus Papanovas, nors iš pradžių buvo planuojama, kad tai darys aktorius ir dainininkas Vladimiras Vysockis. Zuikį įgarsino aktorė Klara Rumianova. Pagal šį animacinį serialą išleista nemažai knygų vaikams, sukurta kompiuterinių žaidimų.