Prieš 110 metų

GIMĖ LINDONAS BEINSAS DŽONSONAS

1908 m. rugpjūčio 27 d. Stounvole (Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Teksaso valstijoje) gimė 36-asis JAV prezidentas Lindonas Beinsas Džonsonas. Baigė pedagogikos studijas Teksaso valstijos universitete, dirbo mokytoju Hiustone. Buvo Demokratų partijos narys. 1931 m. tapo kongresmeno padėjėju, nuo 1935-ųjų dirbo JAV Nacionalinėje jaunimo reikalų administracijoje. 1937 m. išrinktas JAV Kongreso nariu. 1941–1942 m. tarnavo karinėse jūrų pajėgose, dalyvavo kovose su Japonija. 1948-aisiais tapo senatoriumi. Kai Džonas Ficdžeraldas Kenedis laimėjo prezidento rinkimus, L. B. Džonsonas tapo viceprezidentu.

Po Dž. F. Kenedžio žūties 1963 m. lapkričio 22 d. L. B. Džonsonas laikinai perėmė prezidento pareigas, o 1964-aisiais laimėjo prezidento rinkimus. Vidaus politikoje jis siekė smurto ir rasinės segregacijos mažinimo, rūpinosi lengvatiniais būsto kreditais neturtingoms šeimoms, švietimo sistemos tobulinimu, kelių eismo saugumu, aplinkosauga. Užsienio politikos akcentais tapo Vietnamo karas, kova su prosovietiniais režimais įvairiose šalyse. L. B. Džonsonas su Sovietų Sąjunga sutarė dėl branduolinių ginklų neplatinimo. Baigęs prezidento kadenciją, rašė memuarus, dėstė universitete. Mirė nuo infarkto gimtajame miestelyje 1973 m. sausio 22 d., sulaukęs 64-erių.

PASIKĖSINTA Į VLADIMIRĄ LENINĄ

1918 m. rugpjūčio 30 d. Michelsono gamykloje Maskvoje buvo sunkiai sužeistas bolševikų lyderis Vladimiras Leninas. Po susitikimo su darbininkais (jį V. Leninas baigė žodžiais „Nugalėsim arba mirsim!“) proletariato vadas išėjo į kiemą ir patraukė prie automobilio. Čia prie V. Lenino priėjo moteris, norėjusi įteikti skundą, kad patruliai stotyse iš žmonių atima duoną. Tuo metu prie jų prisiartino Fani Kaplan (tikr. Feiga Roitblat) ir kelis kartus šovė į V. Leniną. Viena kulka kliudė skundą atnešusią moterį. V. Leninas susmuko be sąmonės – kulkos pataikė jam į kaklą ir ranką. Visgi jis išgyveno. Iškart po pasikėsinimo sulaikyta ir tardoma 28-erių F. Kalpan (žinoma anarchistė, caro laikais rengusi pasikėsinimą į Kijevo gubernatorių) sakė, kad laiko V. Leniną revoliucijos išdaviku, negali jam atleisti, kad bolševikai išvaikė Steigiamąjį susirinkimą. 1918 m. rugsėjo 3 d. F. Kaplan be teismo buvo sušaudyta Maskvos Kremliuje, jos kūnas buvo įkištas į statinę, apipiltas benzinu ir sudegintas.

Prieš 30 metų

LĖKTUVŲ KATASTROFA RAMŠTEINE

1988 m. rugpjūčio 28 d. Jungtinių Amerikos Valstijų karinių oro pajėgų Ramšteino aviacijos bazėje Vokietijoje vykusios aviacijos šventės metu ore susidūrė trys iš dešimties parodomąjį skrydį atlikusių Italijos karinių oro pajėgų akrobatinio skraidymo grupės „Frecce Tricolori“ („Trispalvės strėlės“) reaktyvinių lėktuvų „Aermacchi MB-339“. Į šventę buvo atvykę daugybė žiūrovų. Italų pilotams nepavyko sėkmingai įgyvendinti sudėtingo sumanymo. Jie turėjo iš devynių lėktuvų suformuoti širdies formos grupę, o ją turėjo perverti atskriejusi strėlė – dešimtasis lėktuvas. Deja, šis lėktuvas rėžėsi į vieną iš širdį sudariusių reaktyvinių lėktuvų, tuomet pastarasis kliudė dar vieną. Trys lėktuvai nukrito: vienas – tuščioje laukymėje, antras – ant stovėjusio sraigtasparnio, trečias – ant žiūrovų minios. Katastrofos metu žuvo trys aviatoriai ir 67 žiūrovai, daugiau nei 300 žmonių buvo sužeisti (daugiausia – apdegė).

Prieš 240 metų

PIRMĄKART Įkopta į Triglavo kalną

1778 m. rugpjūčio 26 d. alpinistai pirmą kartą įkopė į Slovėnijos nacionalinį simbolį – Triglavo kalną. Šis kalnas, esantis Julijos Alpių masyve, yra pati svarbiausia ir švenčiausia vieta Slovėnijoje. Neatsitiktinai būtent šis kalnas vaizduojamas šalies herbe. Triglavo viršukalnę (jos aukštis – 2 864 metrai) supa to paties pavadinimo nacionalinis parkas. Kalno pavadinimas Triglav („trigalvis“) siejamas su senovės slavų dievu Triglavu. Slovėnų protėviai tikėjo, kad kalno viršūnėje gyvena šis dievas, valdantis dangų ir žemę. Taip pat gyvavo legenda, kad kalno šlaituose gyvena kalnų ožys Zlatorogas, jo ragai – iš gryno aukso. 1778 m. mokslininko, švietėjo ir mecenato Žigos Zoiso iniciatyva keturi pirmieji slovėnų alpinistai – Štefanas Rožičius, Matevžas Kosas, Luka Korošecas ir Lovrencas Vilomiceris – įkopė į aukščiausią savo šalies (tuo metu priklausiusios Austrijos-Vengrijos imperijai) kalną. 1895-aisiais kalno viršūnėje kunigo Jakobo Aljažo iniciatyva buvo pastatyta metalinė konstrukcija, vadinamasis Aljažo stulpas. Dabar Triglavo kalnas ir nacionalinis parkas yra viena svarbiausių Slovėnijos turizmo įžymybių.

Prieš 40 metų

Mirė Ieva Simonaitytė

1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, sulaukusi 81-erių, mirė rašytoja Ieva Simonaitytė. „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“ – tokie žodžiai iškalti I. Simonaitytės antkapiniame paminkle sostinės Antakalnio kapinėse. Ievą, gimusią Vanaguose (dab. Klaipėdos r.) 1897 m. sausio 23 d., nuo vaikystės lydėjęs luošumas nesukliudė jai tapti žymia rašytoja. Vaikystėje mergaitė dėl kaulų tuberkuliozės negalėjo lankyti mokyklos ir namuose iš motinos išmoko skaityti ir rašyti. Augo be tėvo. Darbo nebijojo – dar būdama maža, pasiramstydama lazdomis, ganė žąsis, vėliau prižiūrėjo kaimynų vaikus, vertėsi siuvėjos amatu. 1921 m. apsigyvenusi Klaipėdoje, baigė mašininkų kursus, dirbo redakcijose, leidyklose, aktyviai įsitraukė į lietuvišką veiklą. 1923-iaisiais

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, pradėjo dirbti mašininke ir vertėja Klaipėdos krašto seimelyje. 1939 m. nacių Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, apsigyveno Kaune, o nuo 1963-iųjų gyveno Vilniuje. Visuotinio pripažinimo sulaukė pasirodžius romanui „Aukštujų Šimonių likimas“. Už jį 1935 m. gavo Lietuvos valstybinę literatūros premiją. Visa rašytojos kūryba (romanai „Pavasarių audroj“, „Be tėvo“, „Vilius Karalius“, apysaka „Pikčiurnienė“ ir kt.) skirta Klaipėdos krašto žmonių likimams. Vaikystėje patyrusi daugybę vargo – betėvė, neturtėlė, luoša, – I. Simonaitytė tapo jautria, gilaus mąstymo kūrėja ir didžia savo krašto mylėtoja, paliko itin ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje.