Pastaruoju metu daugelis žmonių buvo priversti užsidaryti namuose. Vieniems tai nesukėlė pernelyg didelių problemų, o kitiems tapo tikra tragedija. Prancūzų filosofas Blezas Paskalis daugiau nei prieš 300 metų yra taikliai pastebėjęs, jog visos mūsų bėdos kyla dėl to, kad nesugebame ramiai pabūti vieni. Kodėl mums reikalinga vienuma?

Dalia ALEKNIENĖ

Esame socialios būtybės, bendrauti, būti su kitais, juos pažinti ir pajausti, taip pat ir patiems būti pajaustiems yra reikalinga. Tačiau nuolatinis skubėjimas, nepabaigiami darbai ir įsipareigojimai daugelį taip įsuka į gyvenimo karuselę, kad visai nebelieka laiko sau. Psichologė Eglė Šekštelienė sako, kad ramiai pabūti vienumoje, pamąstyti, kas vyksta su manimi, ko noriu ir ką veikiu šiame gyvenime, ar tai man teikia džiaugsmo, svarbu kiekvienam.

Vienuma nelygu vienatvė

Atlikti tyrimai rodo, kad nemažai žmonių buvimą vieniems suvokia kaip neigiamą dalyką – tai jiems asocijuojasi su liūdesiu, vienišumu, net nevykėliškumu. Iš tiesų vienatvės ir vienumos nereikėtų painioti – nors skamba panašiai, tai yra visiškai skirtingos sąvokos. Vienatvei būdingas gilus tuštumos ir izoliacijos jausmas, ši būsena slegia ir neigiamai veikia žmogaus psichiką. Vienuma – priešingai – praturtina, suteikia naujos patirties, leidžia geriau save pažinti, grąžina vidinį pasitenkinimą ir ramybę. Amerikiečių teologas ir filosofas Paulis Tilichas yra pasakęs, kad mūsų kalba išmintingai juto buvimo vienam reikšmes: „Ji sukūrė žodį „vienatvė“, kad perteiktų skausmą, kai esi vienas, ir žodį „vienuma“, kad perteiktų džiaugsmą, kai esi vienas.“

Sveikumo požymis

Pasak psichologės E. Šekštelienės, žmogaus poreikiai būti vieniems ir įsitraukti yra esminiai laimės pojūčiui ir išgyvenimui. „Vienuma tiek vaikams, tiek suaugusiesiems yra būtina vystymuisi ir natūraliai biologijai. Mūsų psichikai to reikia, kad galėtų perdirbti informaciją ir išspręsti problemas. Aplinkiniai mus įkvepia, informacija mes maitinamės, praktika pagerina įgūdžius, o laikas su savimi padeda išspręsti neaiškumus, rasti originalius atsakymus, išgryninti atradimus. Tiek kūrybiškumas, tiek staigi ar lėta įžvalga, smalsumas kyla būnant vienumoje, apmąstymuose. Taigi, laikas su savimi yra puikus mūsų „aš“ saugotojas, padeda jautriau atsižvelgti į savo mintis, jausmus, fizinius pojūčius“, – teigia pašnekovė.

Iš patirties žinome, kad vieni žmonės puikiai jaučiasi būdami vieni, gali išbūti atsiriboję nuo pasaulio ir aplinkinių ilgą laiką, o kitiems valanda ar kelios atsiskyrus jau yra nemenkas išbandymas – nuotaka subjūra, jie tiesiog veržiasi būti kompanijoje. Pasak psichologės, tai lemia prigimtinis asmenybės tipas. „Introvertams smagu būti vieniems, pasigilinti į save, ramiai pagalvoti apie įvykius, santykius, susiklosčiusias aplinkybes. Jie labiau save supranta ir geba nusiraminti. Ekstrovertai mėgsta bendrauti, bet nuolat bėgdami, būdami įvykių sūkuryje, sukdamiesi tarp žmonių, neretai „pameta“ save“, – kalba pašnekovė.

Psichologai atkreipia dėmesį, kad vienumos poreikis kiekvienam yra individualus – jį lemia charakterio savybės, temperamentas, auklėjimas, amžius, net darbo pobūdis. Dažniau pabūti vieni mėgsta vyresnio amžiaus žmonės, taip pat tie, kurių darbas reikalauja nuolatinio bendravimo.
Vis dėlto, E. Šekštelienės žodžiais, nepriklausomai nuo asmenybės tipo, charakterio ar amžiaus, kiekvienas žmogus turėtų skirti laiko pabūti su savimi, ramiai pamąstyti: „Tai – sveikumo požymis, o jeigu buvimas vienumoje kelia įtampą, nerimą, galima įtarti tam tikrą psichikos ligą.“

Laiko sau pranašumai

Pasak psichologės, nuolatinis bėgimas, buvimas tarp žmonių, sukimasis nepabaigiamų darbų ir visokių reikalų verpete ne tik sekina, bet tarsi atima tapatybę – nebežinome, kas esame ir kas mums gyvenime svarbu. Ar mums patinka toks beprotiškas tempas ir užimtumas? Ar galime skirti laiko savo pomėgiams, užsiimti tuo, ko išties trokštame, o ne privalome? „Buvimas vienumoje padeda geriau pajausti save, sureguliuoti emocijas, nusiraminti po stresinių situacijų, taip pat didina pasitikėjimą savimi, – teigia E. Šekštelienė. – Tyrimai rodo, kad pokalbis su savimi padeda augti asmenybei, naudingas įveikiant nuotaikos sutrikimus. Tai gali būt savęs palaikymas, vidinis dialogas ar malda. Tyrimų duomenimis, sergantys žmonės, kurie meldžiasi arba turi, kas už juos meldžiasi, pasveiksta greičiau. Juk melsdamiesi jūs taip pat kalbatės su savimi ir sakote savo vidui tai, ko jums reikia. Tai – nesavanaudiška koncentracija į save.“

Be abejo, žmonėms reikia bendravimo. Tačiau ne paslaptis, kad pradėję dirbti iš namų daugelis pastebėjo, jog padaro kur kas daugiau, nei dirbdami kolektyve. Ir atlikti tyrimai rodo, kad darbo aplinka slopina produktyvumą, blaško ir trukdo susikaupti. Taigi, galime įrašyti dar vieną tašką buvimo vieniems naudai.

„Būdami vieni turime galimybę apgalvoti ir įvertinti santykius, – atkreipia dėmesį E. Šekštelienė. – Ar jie pateisina mūsų lūkesčius? Ar yra tokie, kokių norėtume? Ir ką galėtume padaryti, kad juos pakeistume? Galbūt skamba paradoksaliai, bet pabuvimas vienam padeda pagerinti santykius. Moterys dažnai mano, kad privalo pasirūpinti vaikais, namais, buitimi, o jeigu dar dirba, laiko sau ir savo poreikiams nebelieka. Tačiau niekas nesugrius, jeigu ji išeis trumpam pasivaikščioti, pasėdės ant suoliuko žiūrėdama į debesis – po pertraukėlės sau į šeimą grįš kitokia. Atsitraukimų reikia, kad nuslūgtų įtampa, susireguliuotų emocijos.“

Ką dar gero mums duoda vienuma, anot psichologės, – tai kūrybiškumo skatinimas. „Visi gyvenimo kūrybiški sprendimai reikalauja ramybės, atsiribojimo. Kai niekas mūsų nespaudžia, kai jaučiamės laisvi ir nepriklausomi, gimsta įstabios mintys, kurios virsta netikėčiausiomis idėjomis ir sprendimais, atrandamas kūrybos džiaugsmas“, – kalba pašnekovė. Knygose, kino filmuose rasime daugybę pavyzdžių, kaip atsiribojęs nuo pasaulio šurmulio dailininkas nutapė savo šedevrą, rašytojas sukūrė nepamirštamą poemą, kompozitorius – jį išgarsinusią simfoniją ir pan.

Kada naudinga pabūti vienam?

Nors karantinas kiek pristabdė gyvenimo tempą, dauguma žmonių yra labai užsiėmę, o pasikeitusios aplinkybės kelia didelį stresą. Kaip rasti laiko savo asmeniniams poreikiams? „Pabūti vienam visada naudinga, – pabrėžia psichologė E. Šekštelienė. – Ypač tiems, kurių dienotvarkė labai įtempta, kurie turi aibes reikalų ir pareigų, o laiko sau, partneriui, šeimai nebelieka. Žmogus turi įgimtą gebėjimą sukurti ryšį su jį supančiais artimaisiais. Tačiau taip, kaip mums svarbus buvimas su kitais, santykių kūrimas ir palaikymas, reikalingas ir laikas su savimi. Kad galėtume įsiklausyti į save, pasikalbėti su savimi, geriau save pažinti ir suprasti.“

Beje, verta pripažinti, kad užklupusi koronaviruso neganda daugeliui suteikė galimybę „susirasti“ save, išbarstytą skubant, lekiant, pramogaujant, švenčiant, keliaujant, užsiimant kitais maloniais ar ne itin maloniais dalykais. Ir tai galbūt leido pajusti stabilumą, tvirtumą, išmokti vertinti save ir labiau savimi patikėti.

Kaip atrasti laiko sau?

Psichologė pataria pradėti nuo dienotvarkės: „Nuspręskite, kiek galėsite skirti sau negriežto, nestruktūruoto laiko. Gal iš pradžių pakaks valandos ar dviejų per savaitę? O gal kasdien pusvalandžio po vakarienės? Tą laiką skirkite meditacijai, rašymui, pasivaikščiojimui, žiūrėjimui pro langą ar kitai maloniai veiklai. Nesmerkite savęs, kad nieko neveikiate, – leiskite sau panuobodžiauti. Nebūtina nuolat būti produktyviausiam, geriausiam ir pan. Ir dar – būtinai pašalinkite visus trikdžius: mobilųjį telefoną, kompiuterį, televizorių ir kt. Kai liekate vieni, svarbu, kad niekas neblaškytų, neįsiterptų į jūsų mintis. Tyla – geriausia vienumos draugė. Mokykitės vertinti buvimą savimi“, – teigia pašnekovė. Tačiau, jos žodžiais, jei negalite išbūti vieni, jei tai kelia didžiulį diskomfortą, kančią, neverta savęs laužyti – tuomet geriau kreiptis į pagalbos į psichologijos tarnybas.

Psichologė E. Šekštelienė įspėja, kad buvimo vienam nederėtų painioti su egoizmu: „Kai galvojama vien tik apie save, nerandama laiko pabūti kartu, yra jau kitas kraštutinumas. Vienuma tampa savanaudiška tuomet, kai ji skaudina aplinkinius, o elgesys yra manipuliuojantis ar kitaip žalojantis.“

Verta mokyti ir vaikus

Tėvai dažnai pasakoja, kad dabar vaikai nenori ir nemoka pabūti vieni, neranda kuo užsiimti ir nuolat zyzia: „Ką man veikti?“ Pasak E. Šekštelienės, vaikus reikėtų mokyti pabūti vienus. „Kūdikis iki 6 mėnesių išbūna nereikalavęs dėmesio apie 5 min., dvejų metukų mažylis geba užsiimti savimi nuo pusvalandžio iki valandos. Kuo vaikas didesnis, tuo daugiau jam reikia laiko pabūti vienam, – teigia psichologė. – Tie tėvai, kurie labai daug dirba, nuolat kažką veikia, neretai įsivaizduoja, kad privalo užimti vaiką. Be abejo, reikia su juo kalbėtis, rodyti meilę ir dėmesį, turėti bendros veiklos, tačiau taip pat būtina ir palikti vaikui erdvės, skatinti ir mokyti jį pabūti vieną. Tyrimai rodo, kad tie vaikai, kurie pakankamai išbūna vieni, greičiau išmoksta groti muzikos instrumentais.“

Mokyti vaikus pabūti vienus, nesikišti į tai, kuo jie tuo metu užsiima, psichologė pataria per žaidimą. „Iš pradžių laikas vienam gali būti trumpesnis, bet paskui jį reikėtų pamažu didinti. Tai svarbu vaiko asmenybės augimui, savarankiškumo ugdymui. Neskubėkime visko spręsti už vaiką“, – kalba pašnekovė.

Vietoj epilogo

Kad pajustume tikrąją buvimo vieniems naudą, įsisąmonintume savąjį „aš“, svarbu laiką sau leisti kokybiškai ir daryti tai, kas malonu: medituoti, rašyti dienoraštį, skaityti knygas, spręsti kryžiažodžius, apsilankyti parodoje ar muziejuje, šokti, užsiimti joga, žiūrėti gerus filmus, vaikščioti po mišką ir pan. Tai – puiki proga pamatyti save iš šono, pajusti vienumos grožį ir pasakyti: „Šiandien nuostabi diena!“

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.