Už augintinį moka tūkstančius, bet į sveikatą neinvestuoja: su kokiais klaidingais įsitikinimais susiduria veterinarai?

Už augintinį moka tūkstančius, bet į sveikatą neinvestuoja: su kokiais klaidingais įsitikinimais susiduria veterinarai?


Namuose atsiradus augintiniui dažniausiai užplūsta didelis džiaugsmas: juk maži jaunikliai tokie mieli, kad norisi jais džiaugtis kone kiekvieną minutę. Visgi tuo pat metu šeimininkams atsiranda itin daug atsakomybių, apie kurias, deja, kai kurie žmonės nė nepagalvoja. Veterinarijos gydytojai iš savo kasdienės praktikos pastebi, jog pasitaiko tokių šeimininkų, kurie išleidę tūkstančius už mažylį neskiria pakankamai dėmesio ir lėšų gyvūno sveikatai, taip pat neretai užmiršta ir dresūros svarbą, taip sukeldami sau, aplinkiniams ir pačiam gyvūnui pavojų.


Veterinarijos profesionalai dalinasi įžvalgomis, kodėl šeiminkas turėtų atsakingiau žiūrėti į gyvūno auginimą.


Šeimininkų ir gydytojų komunikacija – svarbi dalis gydymo procese


Šeimininkas yra grandis tarp veterinaro ir augintinio, kuris negali pasakyti, kur tiksliai jam skauda, kokius simptomus jaučia. Veterinaras deda dideles pastangas bandydamas suprasti esamą augintinio būklę: atlieka klinikinius tyrimus bei aiškinasi anamnezę, kuri yra gaunama vieninteliu būdu – iš šeimininko lūpų. Tačiau šiame etape veterinarams dažnai tenka išgirsti daug subjektyvumo ir jau iš anksto nustatytų diagnozių, rastų internete bei įvairiuose socialinių tinklų grupėse.

REKLAMA


Veterinaro kabinete pasitaiko ir melagysčių, susijusių su augintinio sveikata. Tai, deja, apsunkina darbą ir gyvūno kančias. Gydytojai klausia šeimininkų, kaip pacientas tuštinasi, šlapinasi ar laka vandenį, ėda? Tačiau neretai sulaukia atsakymo: „nežinau“ arba blefavimo, jog viskas yra puiku. Sergantis augintinis žiūri blizgančiomis akimis ir prašo pagalbos, bet veterinarijos gydytojas yra bejėgis ją suteikti, kuomet šeimininkas nebendradarbiauja.


Sudėtinga efektyviai gydyti gyvūną, kuomet simptomai nėra tiksliai žinomi, todėl šeimininkai turėtų kuo tikslingiau pateikti informaciją apie augintinio būklę gydytojams specialistams – tik taip bus galima užtikrinti greitą ir pilnavertišką augintinio sveikimą.


Labai svarbu stebėti ir pateikti šią informaciją:


* Ar nepakitęs augintinio šlapinimasis, tuštinimasis;
* Ar augintinis ėda, laka;
* Kuo augintinis šeriamas;
* Ar yra neįprastų simptomų: dusulys, kosulys, traukuliai ir kt.;
* Kaip ilgai tęsiasi simptomai, koks jų dažnis;
* Kokios ankstesnės ligos bei jų gydymas, jeigu buvo lankomasi kitoje klinikoje.
* Pavojingi ir neišauklėti šunys neretai kelia pavojų veterinarijos gydytojams

REKLAMA


Dar viena problema, kurią įžvelgia veterinarijos gydytojai, tai tinkamos dresūros, auklėjimo stoka. Gydytojai kasdien susiduria su neišauklėtais, pavojingais pacientais, kurių šeimininkai naiviai tikisi, kad per kelias minutes veterinarai sugebės juos „užkalbėti“ ir atliks visas reikalingas procedūras.


Žmonės neretai pamiršta, kad nusipirkus keturkojį, auklėjimui taip pat privalu skirti laiko bei lėšų. Galiausiai nutinka taip, kad šeimininkai patys pradeda bijoti savo agresyvių augintinių. Dresūra – tai kompleksinis, itin daug laiko, pastangų ir kantrybės reikalaujantis procesas. Tačiau jis yra esminis norint užtikrinti pilnavertį augintinio ir su juo kontaktuojančių aplinkinių gyvenimą. Tinkamas šuns elgesys, socialumas, reakcija į įvairiausius dirgiklius yra tiesioginė šeimininko atsakomybė.


Išleidžiami tūkstančiai perkant šunį, o gydymui pinigų nėra


Galėtume įvardinti daugelį keturkojų veislių, kurios dabar yra sparčiai išpopuliarėjusios: už šuniuką žmonės moka ne po vieną ir ne du tūkstančius, skraidinasi juos net iš užsienio valstybių. O kur dar sąrašas tokių keturkojų, kurie neturi dokumentų, ar yra dviejų itin populiarių veislių mišrūnai? Žmonėms neretai reikia šuniuko čia ir dabar, už bet kokią kainą, tiesa, dauginimo sąlygos, veisėjo statusas, dokumentai, sveikata neretai tampa antraeiliais dalykais.



Be to, įsitikinimas, kad brangūs, patikimuose veislynuose gimę augintiniai niekada nesirgs ir nebus alergiški, yra klaidingas. O kartais iš šeimininkų lūpų, ligos ar nelaimės atveju, netgi pasigirsta svarstymų neinvestuoti į gydymą ir migdyti augintinį, nors gydytojų nuomone, jis tikrai turi šansų pasveikti. Tokiais momentais veterinarai save graužia ir jaučia vidinę kaltę, kad jų siūlomi tyrimai, vaistai, procedūros kainuoja pinigus, kurių šeimininkas nesutinka mokėti.


Egzistuoja ir situacijų, kuomet žmonės su kritinės būklės pacientais atvyksta neužsiregistravę. Klinikų darbuotojai jų maloniai prašo palaukti ir iškart atsilaisvinus palatai yra pasiryžę gelbėti sergantį gyvūną. Tačiau išgirdę, jog už skubų vizitą papildomai reikės sumokėti 10 eurų (kadangi pacientas nebuvo užregistruotas iš anksto), šeimininkai su kritinės būklės augintiniu kliniką palieka. Rodos, kad gyvūno sveikatos problemos jiems nebeatrodo tokios didelės.


Skubaus vizito metu pacientą priimantys darbuotojai skiria jam savo asmeninį pertraukų laiką, taip pat yra koreguojamas bendras klinikos tvarkaraštis, todėl yra taikomas papildomas mokestis.


Tad prieš įsigyjant augintinį tikrai verta apsvarstyti savo finansines galimybes: pilnavertė mityba, įvairūs prevenciniai medikamentai, gydymas susirgus, profilaktinė priežiūra, tyrimai ir kita – viso to nusipelnė kiekvienas gyvūnas, nepaisant galimų išlaidų sumos.


Šeimininkai nenori dalyvauti paskutinėmis gyvūno akimirkomis


Tiesa, dar viena itin jautri situacija pasitaiko tuomet, kai šeimininkai atsisako būti su savo augintiniu paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis. Leisti šeimininkui būti pačios eutanazijos procedūros metu ar ne, yra nustatoma kiekvienos veterinarijos klinikos politikoje. Tačiau veterinarai rekomenduoja praleisti su augintiniu kuo daugiau laiko iki pačios procedūros.

REKLAMA


Pateiksime citatą iš 2020 m. kanadiečių atlikto mokslinio tyrimo, kuriame buvo apklausiami veterinarai. Vieno jų žodžiai įprasmina tą jausmą, kokį jaučia bene kiekvienas gyvūnų gydytojas, kuomet šeimininkas tiesiog palieka savo augintinį ir išeina:


„Pasaulyje nėra nieko baisiau nei tie momentai, kuomet šeimininkai savo augintinius palieka mirti visiškai vienus. Jie tiesiog juos numeta ir palieka mus veterinarus verkti... Žinote, kas mums skaudu? Gyvūnas daugiau nei dešimtmetį buvo kartu su jumis, atidavė viską... Didelio skausmo ir nežinios akivaizdoje jis yra išsigandęs. Jis nori vienintelio: kad būtumėte šalia. O jūs to negalite padaryti, nes bijote? Nes jums per sunku? Tokiais momentais esame liūdni, pikti, bet nieko negalime pasakyti.“


Kita vertus, gyvūnu privalu rūpintis visą gyvenimą: nuo tos dienos, kuomet dviejų mėnesių jis įlekia pro jūsų namų duris, iki tada, kai senučiuką jį tenka nunešti laiptais. Augintiniui juk nerūpi jo šeimininko amžius, sveikata, įvairūs trūkumai ar ydos, tad skatiname niekada to nepamiršti.