Kone pačiame Sirijos centre esantis Palmyros miestas – vienas įspūdingiausių kultūros paminklų, dar 1980 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiandien jis šluojamas nuo žemės paviršiaus. Palmyrą užėmę „Islamo valstybės“ teroristai užsimojo sunaikinti esą musulmoniškam pasauliui nederantį „stabų garbintojų“ miestą.

Manvydas VITKŪNAS

Rašytiniuose šaltiniuose, molio lentelėse, Palmyra pirmą kartą paminėta II tūkstantmetyje prieš Kristų. Jos pavadinimą taip pat ne kartą galime rasti Senajame Testamente. Dykumoje esanti gyvenvietė buvo svarbi karavanų kelių sankryža tarp Viduržemio jūros, Mesopotamijos, Mažosios Azijos ir Egipto. Ilgainiui miesto, kuris aramėjų kalba buvo vadinamas Tadmoru, o graikų – Palmyra, reikšmė tik augo. Jį griovė asirai, babiloniečiai, kiti užkariautojai. Po daugelio nelaimių šis svarbus prekybos centras atsigavo ir suklestėjo. Palmyra tapo vienu iš pietinės garsiojo Šilko kelio atšakos taškų.

Užkariavo romėnai

Palmyra ilgą laiką buvo savarankiškas miestas-valstybė, periodiškai tai patenkantis į kitų valstybių kontrolę, tai pats labai išplečiantis savo valdas. Istorijoje buvo laikotarpių, kai iš Palmyros buvo valdoma didžiulė dalis Artimųjų Rytų. Palmyra turėjo savo valdovą, senatą, atstovų susirinkimą.

I a. Palmyrą kontroliavo Partų karalystė, o ją užkariauti siekė romėnai. Valdant imperatoriui Trajanui, romėnai sugriovė Palmyrą, tačiau imperatorius Adrianas miestą atstatė, o jo valdytojams suteikė didelę autonomiją. Apie 212 m. romėnai galutinai įsitvirtino šiose žemėse. Romos imperijai pradėjus silpti, Palmyros valdytojai tapo savarankiškais valdovais ir per trumpą laiką labai smarkiai išplėtė savo valdas. Garsiausi valdovai buvo Odenatas ir po jo nužudymo 267 m. sostą užėmusi Zenobija, garsėjusi mokslingumu bei išmintimi.

Grandinės karalienei

Zenobijos valdymo laikais Palmyros valstybė itin išsiplėtė ir suklestėjo. Iš Palmyros buvo valdoma Sirija, Palestina, Egiptas, didelė dalis Mažosios Azijos. Palmyra tapo svarbiu mokslo ir meno centru, čia buvo pakviesta gyventi bei dirbti nemažai to meto šviesuolių.

Tačiau Palmyra klestėjo neilgai: naujasis Romos imperatorius Aurelianas nusprendė žūtbūt atkurti imperijos teritorinį vientisumą ir prieš maištingąją Palmyros valdovę pasiuntė savo legionus. Jie keliose kautynėse sutriuškino Zenobijos pajėgas. Įsiveržę į miestą, romėnų legionieriai suėmė karalienę. Ji Aureliano nurodymu buvo sukaustyta auksinėmis grandinėmis ir išvežta į tolimąją Romą. Imperatoriaus triumfo maršo metu Zenobija buvo vedama per imperijos sostinę. Po to ji buvo uždaryta „auksiniame narvelyje“ – viloje šalia Romos, kur baigė savo dienas.

Per kovas gerokai apgriautą Palmyrą buvo bandoma atstatyti valdant imperatoriams Diokletianui ir Justinianui, taip pat Bizantijos imperijos laikais, tačiau miestas jau niekada nebeatgavo savo didybės. Labai rimtą smūgį Palmyrai sudavė arabai, užkariavę šiuos kraštus VIII a. Galiausiai iš senovės miesto liko tik įspūdingi griuvėsiai, o šalimais išaugo nedidelis arabų kaimas. XVI a. Libano emyras Fachras ad Dinas ant kalvos greta Palmyros pastatė tvirtovę.

Vaisingi tyrimai

Nepaisant to, kad laikas pasiglemžė didžiąją dalį senovės Palmyros didybės, netgi griuvėsiai kiekvienam čia apsilankiusiam žmogui palikdavo didžiulį įspūdį. XVII a. dykumos viduryje stūksančią tolimąją Palmyrą pasiekė keli europiečiai – italų keliautojas Pjetras dela Valė, prancūzas Žanas Batistas Tavernjė, anglų pirklys Halifaksas. Kiek vėliau ekspediciją į Palmyrą surengė Švedijos karalius Karolis XII, o šios kelionės ataskaita iki šiol saugoma Upsalos universiteto bibliotekoje.

1751–1753 m. britų keliautojas ir rašytojas Robertas Vudas kartu su kompanionu Džeimsu Dokinsu pradėjo kasinėti Palmyrą, o rezultatus aprašė knygoje „Palmyros griuvėsiai“. Ilgainiui Palmyroje pradėjo dirbti ir profesionalių archeologų grupės. Ypač daug nuveikė vokiečių mokslininkas Teodoras Vygandas, tyrinėjęs senovinio miesto griuvėsius nuo 1902 iki 1917 m. Jis rado daugelio pastatų likučius, sudarė tikslų miesto rekonstrukcijos planą.

Tarpukariu Palmyrą daugiausia tyrinėjo prancūzų archeologai. Čia įvairiais laikotarpiais taip pat darbavosi tyrinėtojai iš Danijos, Italijos, Šveicarijos ir kitų šalių. Įdomu, kad nuo 1959-ųjų kelis dešimtmečius nuodugnius Palmyros tyrimus vykdė ir mūsų kaimynai lenkai. Ilgainiui greta užsienio mokslininkų tyrimuose vis didesnis vaidmuo teko vietiniams Sirijos archeologams. Gausūs, gana nuoseklūs archeologiniai tyrinėjimai leido atskleisti Palmyros istorinę raidą, pasauliui atvėrė unikalius šios vietos kultūrinius klodus.

Kultūrų samplaika

Palmyra – vienas svarbiausių pasaulio archeologinių kompleksų. Jo plotas – daugiau nei 50 ha. Archeologinių tyrimų metu buvo atidengta tai, kas ilgus šimtmečius slūgsojo po smėlio klodais: gatvių tinklas, daugelio gyvenamųjų, visuomeninių (agoros, teatro, pirčių) pastatų, šventyklų, akvedukų, gynybinių sienų ir vartų, mauzoliejų, požeminių kapaviečių likučiai. Dalis pastatų, įspūdingos kolonados, kai kurie kilmingiems mirusiesiems laidoti skirti mauzoliejai išliko labai gerai. Pagrindinės miesto gatvės, iš abiejų pusių puoštos įspūdingomis kolonadomis, ilgis – daugiau nei kilometras.

Palmyra unikali savo kultūrine sinteze: čia organiškai persipina Rytų ir Vakarų kultūros. Pavyzdžiui, vienos iš garsiausių miesto Belo šventyklos, baigtos statyti 32 m., architektūra atspindi aiškius kultūrų samplaikos ženklus: šventovės planas būdingas Artimųjų Rytų šventykloms, tačiau išorė byloja apie antikinės graikų ir romėnų architektūros tradicijas. Kitos garsios Palmyros šventyklos, skirtos dievui Baalšaminui ir pastatytos 131 m., proporcijos būdingos romėnų šventykloms, tačiau puošyboje ryškūs rytietiški motyvai. Krašte paplitus krikščionybei, V a. ši šventykla buvo paversta krikščionių bažnyčia. Išlikusią įspūdingos šventyklos dalį, ilgus amžius glūdėjusią po smėliu, 1954–1956 m. atkasė šveicarų archeologai. Ji buvo viena svarbiausių Palmyros turistinių įžymybių. Deja, šiemet iš šios šventyklos, kaip ir iš daugelio kitų turtingo bei gražaus senovinio miesto statinių, beveik nieko nebeliko.

Pirmoji auka – Alato liūtas

2015-ieji Palmyros istorijoje – itin tragiški. Daugybę užkariautojų matęs ir istorinių išbandymų atlaikęs miestas, nugrimzdęs į amžių miglą ir sugrąžintas iš jos daugelio tyrinėtojų pastangomis, tapo XXI a. barbarų taikiniu. Šių metų gegužės 20 d. Palmyrą užėmė teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ kovotojai. Kaip ir kitose senovės paveldo turtingose Irako bei Sirijos vietose, Palmyroje jie pradėjo naikinti, jų supratimu, stabus. Fanatikų manymu, jie žalingi musulmonams ir nesuderinami su islamo religija.

Nors dauguma nuosaikių musulmonų smerkia senovės paminklų niokojimą ir naikinimą, „Islamo valstybės“ radikalams tai nė motais. Birželio 27-ąją jie sudaužė vieną iš Palmyros simbolių – Alato liūto skulptūrą. Šio įstabaus meno kūrinio, sukurto I a., likučius 1977 m. aptiko lenkų archeologai. Skulptūra buvo restauruota, pagaminti trūkstami jos elementai. Artinantis karo veiksmams, muziejininkai pabandė apsaugoti skulptūrą smėlio maišais ir metalinėmis plokštėmis. Nuo tiesioginių kovos veiksmų skulptūra nenukentėjo, tačiau tai nepadėjo jos apsaugoti nuo fanatiškų „Islamo valstybės“ kovotojų.

Po Alato liūto atėjo šventyklų eilė. Rugpjūčio 23 d. buvo susprogdinta Belo, rugpjūčio 30-ąją – Baalšamino šventyklos, taip pat nuversta daugybė kolonų, sudaužyta skulptūrų, bareljefų. Rugsėjo pradžioje islamistai pradėjo sprogdinti mauzoliejus, kuriuose du tūkstančius metų ilsėjosi Palmyros gyventojų palaikai.

Nukirsdino archeologą

Baisiausia, kad nuo neapykantos viskam, kas atrodo priešiška jų pačių susikurtam fundamentalistiniam pasauliui, apkvaitę „Islamo valstybės“ radikalai beatodairiškai kovoja ne tik su mirusiaisiais ir jų palikimu, bet ir su gyvaisiais. Vos įžengę į Palmyrą, islamistai senovės statinių fone surengė kraupias į nelaisvę paimtų Sirijos kariuomenės karių žudynes. Ant kelių suklupdytus belaisvius buvo pavesta nužudyti į kovotojų gretas įtrauktiems paaugliams.

Pasaulį sukrėtė ir dar viena žinia iš Palmyros: rugpjūčio 18 d. buvo viešai nukirsdintas 82-ejų ilgametis Palmyros muziejaus direktorius, pasaulinio garso sirų archeologas Chaledas al Asadas. Jo kūnas kojomis į viršų buvo pakabintas ant kolonos, o galva padėta apačioje. Teroristai išplatino šio kraupaus nusikaltimo nuotraukas. Ch. al Asadas, gimęs ir užaugęs Palmyroje, buvo dvidešimties knygų autorius, archeologinių tyrinėjimų, daugelio tarptautinių mokslinių konferencijų dalyvis. Jis nebėgo iš Palmyros, kurios tyrinėjimas bei paminklų apsaugai paskyrė visą savo gyvenimą. Iki paskutinės minutės jis stengėsi išsaugoti tai, ką visas civilizuotas pasaulis laiko neįkainojama vertybe, rūpinosi smulkesnių eksponatų evakavimu, tačiau visko išgelbėti nebuvo įmanoma.

Sužvėrėjusiems radikalams nei tūkstantmetis kultūros paveldas, nei žmonių gyvybės nėra jokia vertybė. Manoma, kad archeologas prieš mirtį buvo ilgai kankinamas reikalaujant išduoti, kur saugomos Palmyros vertybės („Islamo valstybės“ teroristai dalį kultūros vertybių sunaikina, o tai, ką galima išgabenti į užsienį ir parduoti juodojoje rinkoje, paverčia nelegalios senienų prekybos objektais). Ant kankinio, kuris žuvo gindamas kultūros paveldą, kūno buvo pakabintas kartoninis užrašas, kuriuo žudikai išdėstė Ch. al Asadui mestus kaltinimus: ryšiai su valdančiuoju Sirijos režimu ir „netikėliais“ (suprask – vakariečiais) bei Palmyros „stabų“ gynimas.

XXI a. barbarai

Šiuolaikinių barbarų, „Islamo valstybės“ kovotojų, aukomis tapo ir daugybė kitų kultūros paveldo vertybių. Šių metų kovą Irake buldozeriais nulygintas senovės asirų statytas Nimrudo miestas, taip pat Hatra, Dur Šarukinas ir daug kitų senovės Mesopotamijos paveldo objektų. Mosule islamistai išgrobstė turtingą archeologijos muziejų, o beveik visą miesto biblioteką, kurioje buvo saugomi ir vertingi rankraščiai, sudegino.

„Islamo valstybės“ smogikai (dauguma jų – sunitai) griauna ir kultūrinę vertę turinčias savo priešininkų šiitų mečetes. Netgi sunitų mečetėse, esančiose užimtuose miestuose, radikalai naikina vitražus, freskas, nes tai esą prieštarauja tikrajam islamui. XXI a. barbarai Artimuosius Rytus bando nugramzdinti į neperregimą tamsą.