Emigracija Lietuvoje nemažėja: 2015 metais iš šalies išvyko 43 tūkst. gyventojų, pernai – dar daugiau. Kol žiniasklaida konstatuoja šiuos skaudžius faktus, politinės valios, galinčios sustabdyti emigraciją, vis dar pasigendama.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Tas begalinis noras taupyti

Nors politikai giriasi, kad mūsų šalies gyvenimas gerėja, ir toliau tūkstančiai lietuvių palieka tėvynę ir ieško laimės svetur. Vien 2015 metais iš Lietuvos emigravo 43 tūkst. žmonių, arba visa Marijampolė. Blogiausia yra tai, kad išvyksta darbo rinkoje reikalingiausi gyventojai – jaunimas ir vyresni žmonės iki 45 metų.

Mat ir vieniems, ir kitiems dažniausiai siūlomas tik minimalus atlyginimas: pirmiesiems – nes neturi patirties, kiek vyresniems – nes visi tiek moka... Nors daugelis bent jau iš pradžių tenkintųsi 600–700 eurų alga, daugumai mūsų darbdavių tokia suma yra pernelyg didelė. Deja, visiems taip pat aišku, kad minimalios algos tepakanka minimaliausiems fiziologiniams poreikiams patenkinti. O samdomieji žmonės nori daugiau…

Tad nestebina, kad įdarbinimo agentūrų atstovai tik skėsčioja rankomis: Lietuvoje informatikų labai trūksta, bet gerų atlyginimų jiems mūsų verslininkai mokėti nenori. Todėl daugelis mūsų draugų, pažįstamų ar kaimynų ir toliau išvyksta uždarbiauti į kitas šalis, kur gali uždirbti ne šimtus, o tūkstančius eurų per mėnesį. Vakaruose daugiau uždirba ne tik informacinių technologijų, bet ir kitų profesijų atstovai.

Ketvirtoji emigracijos banga

Emigracijos procesus tyrinėjanti Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorė Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė dalijasi savo įžvalgomis ir pastebėjimais apie jau ketvirtąją emigracijos bangą. Pasak pašnekovės, pirmoji emigracijos banga prasidėjo netrukus po nepriklausomybės atkūrimo, kai prasivėrė Lietuvos sienos, antroji – 2004 metais Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Trečiajai bangai įtaką padarė prisijungimas prie Šengeno zonos 2008 metais ir Lietuvą pasiekusi ekonomikos krizė bei dėl finansinių paskolų išaugęs nedarbo lygis. 2015-aisiais įvedus eurą prasidėjo ketvirtoji emigracijos banga – tais metais iš Lietuvos išvyko daugiau kaip 40 tūkst. žmonių, o pernai – net 50 tūkst.

Anksčiau vyrų ir moterų emigruodavo maždaug po lygiai, tačiau 2014 metais emigruojančių vyrų skaičius ėmė lenkti moterų skaičių, o 2015-aisiais šis skirtumas dar gerokai išaugo.

Tarpdisciplininio Kauno technologijos universiteto tarptautinių migracijos tyrimų klasterio iniciatyva buvo atliktas savarankiškas, nefinansuotas tyrimas apie Lietuvos piliečių emigracijos priežastis. 2016 metų rudenį iš visų keturių bangų emigrantų buvo apklausti 4 136 19–65 metų žmonės. 811 iš jų tėvynę paliko 2015-aisiais ir vėliau. Ką gi pavyko išsiaiškinti?

Pagrindinės priežastys – ekonominės

„Daugiau nei 66 proc. ketvirtosios bangos emigrantų įvardijo per mažą darbo užmokestį Lietuvoje. Tai yra pagrindinis veiksnys ir pats didžiausias procentas iš visų tirtų bangų. Antroje vietoje – produktų ir paslaugų kainos (daugiau nei 42 proc. apklaustųjų). Palyginkime: 25 proc. apklaustų pirmosios bangos emigrantų, 29 proc. antrosios ir 35 proc. trečiosios bangos respondentų įvardijo kainų svarbą“, – apklausos rezultatus pateikia V. Kumpikaitė-Valiūnienė.

Be to, darbo užmokesčio skirtumai ir pajamų nelygybė, kurią junta Lietuvoje gyvenantys žmonės (40 proc. respondentų), bei asmeninės sąlygos (daugiau nei 41 proc. apklaustųjų) taip pat įvardijami kaip vieni pagrindinių iš Lietuvos stumiančių veiksnių. Ir visų šių veiksnių svarba vis didėja. Kalbant apie traukos veiksnius, didesnės pajamos svečioje šalyje buvo įvardytos beveik 60 proc. ketvirtosios emigracijos bangos respondentų.

„Turint omenyje šiuos ekonominius veiksnius ir augančią jų svarbą, tai galima pavadinti išgyvenimo strategija. Tokią strategiją žmonės rinkosi ir po 1990 metų, kai buvo itin didelis nedarbo lygis“, – tęsia Kauno technologijos universiteto profesorė.

Pagal darbo užmokestį – tarp skurdžiausiųjų

Mokslininkę itin liūdina tai, kad jau beveik pusė visų apklaustųjų savo namais laiko užsienio šalį, o Lietuvą – tik 17 proc. Beje, ketvirtosios kartos emigrantai labiau linkę įvardyti Lietuvą kaip savo namus.
Nerimą kelia ir toks faktas, kad daugiau nei 40 proc. apklaustųjų neplanuoja grįžti į Lietuvą, o kas penktas teigia, jog Lietuvoje neįgijo jokios darbo patirties ar jos net neieškojo. Vos pabaigę vidurinę mokyklą ar studijas aukštosiose mokyklose, jie iškart išvyko į užsienį ieškoti darbo. Šie žmonės dažniausiai renkasi anglakalbes šalis, o jokios užsienio kalbos nemokantys vyresnės kartos emigrantai neteikia pirmenybės šaliai.

Apžvelgusi visas emigracijos bangas, V. Kumpikaitė-Valiūnienė taip pat apgailestauja, jog ekonominių veiksnių svarba su kiekvienos emigracijos bangos pradžia vis didėja. Deja, 2000–2005 metų prognozės, kad naujosios Europos Sąjungos šalys palaipsniui prisivys senbuves savo darbo užmokesčiu ir migracijos srautai iš jų sumažės, Lietuvoje nepasitvirtino. Mes minimaliu ir vidutiniu darbo užmokesčiu lenkiame tik Rumuniją ir Bulgariją, o mūsų piliečių pamėgtoje Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje minimalus darbo užmokestis didesnis bent 4,5 karto. Mūsų perkamosios galios indeksas, palyginti su šių šalių gyventojais, skiriasi daugiau nei du kartus Lietuvos nenaudai.

Mūsų politikai šiai socialinei problemai, grasinančiai jau artimiausioje ateityje virsti rimtu geopolitiniu iššūkiu čia pasilikusiesiems, vis dar neskiria deramo dėmesio. Seimo ir Vyriausybės nariai, opozicijos atstovai ginčijasi dėl įvairiausių problemų, atkakliai nematydami akyse nykstančios tautos...