Netekome vieno garsiausių Lietuvos operos solistų, Lietuvos nacionalinės ir kultūrinės meno premijos laureato Virgilijaus Noreikos. Jam ėjo 83-eti. Prisiminkime maestro tokį, koks jis dar buvo prieš keletą metų, besiruošiantis savo 80-mečio jubiliejui.

--------------------

Negailestingai tiksintis gyvenimo laikrodis žymiausiam Lietuvos tenorui Virgilijui Noreikai jau suskaičiavo 80 dūžių, tačiau muzikos patriarchui, regis, tai nė motais. Didis artistas ir pedagogas – gerai nusiteikęs, mėgsta pajuokauti apie gyvenimą, kuris nepagailėjo ovacijų po spektaklių ir koncertų, meilės, ramybės ir palaimos valandų, išbandymų ir išdavysčių.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Lietuvos muzikos patriarcho ruduo

V. Noreikos gyvenimas skambėjo ir skamba visomis muzikinės gamos natomis. Jis pelnytai vadinamas Lietuvos operos legenda; dar ir į mūsų šalies rekordų knygą jį derėtų įrašyti kaip ilgiausiai scenoje dainuojantį ir dideles koncertų sales surenkantį solistą. Tai liudija ir įspūdingi skaičiai: scenos uždanga jam pakilo apie 3000 kartų, rampos šviesoje stovėjo daugiau kaip 5000 valandų, dainavo 900 spektaklių, sukūrė 46 vaidmenis, scenoje „mirė“ daugiau kaip 200 kartų, gastroliavo 49 šalyse...

Ir šie metai jubiliatui turtingi koncertų ir kitų svarbių įvykių. Štai metų pradžioje pristatytas ir jau kelis kartus per Lietuvos nacionalinę televiziją rodytas režisierės Laimos Lingytės dokumentinis filmas „Briliantinis tenoras“ – apie išskirtinio talento žmogaus 55-erių metų kūrybinį kelią. Pagaliau sulaukta išsamios, galima sakyti, enciklopedinės bemaž 440 puslapių muzikologo Viktoro Gerulaičio knygos „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau...“, kurią išleido leidykla „Tyto alba“.

Simboliška, kad per savo jubiliejinį gimtadienį rugsėjo 22 dieną solistas dainavo Lietuvos muzikų rėmimo fondo festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ baigiamajame koncerte ir sulaukė sveikinimų. Profesorius mėgsta pabrėžti, kad likimas jam lėmė gimti tą pačią dieną kaip ir lietuvių tautos genijui. Ilgaamžį balsą ir talentą V. Noreika laiko Dievo dovana ir, žinoma, tėvelių nuopelnu. „Esu įsitikinęs, kad šnekos apie 90 procentų darbo ir 10 procentų talento yra niekai, jei neturi tos dovanos iš prigimties“, – ne kartą yra sakęs tenoras.

Įspūdingu koncertu prieš kelias dienas V. Noreika pradžiugino ir gimtųjų Šiaulių žmones, šie jį sveikino ne tik jubiliejaus, bet ir šio miesto garbės piliečio vardo suteikimo proga.

O dar vienas labai svarbus susitikimas su talento gerbėjais profesoriaus V. Noreikos laukia spalio 4-osios vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre; šiame koncerte kartu su juo dalyvaus specialiai į pedagogo jubiliejinį koncertą atvykę jo buvę studentai.

Iškilmės, gėlės, įvertinimas – tai ilgo ir nelengvo maestro gyvenimo kelio, kuriame buvo visko, rezultatas. Keliomis „natomis“ ir asmeninio albumo nuotraukomis jį priminsime...

Pirma nata – vaikystė

Sakoma, kad žmogaus lemtis užkoduota dar prieš jam ateinant į šį pasaulį. Kaip medžiui labai svarbios šaknys, taip ir žmogui svarbūs genai.

V. Noreika, kad ir kokia proga kalbinamas ar filmuojamas, o tų progų ir jubiliejų būta daug, visada prisimena tėvelius Marcijoną ir Leoną Noreikus. „Abiem tėvams, kurie kilę nuo Joniškio krašto, jų santuoka buvo antroji, o aš – jų „bendras produktas“. Mamytė sakė, kad vos tik atsiradęs šiame pasaulyje labai garsiai surėkiau“, – šypsosi Šiauliuose gimęs tenoras. Jis neslepia, kad turi, o tiksliau – turėjo brolių ir seserų. Iš tėvelio pirmos santuokos tai buvo garsus dramos aktorius Laimonas Noreika ir pianistė Laima Noreikaitė, taip pat jis turėjo brolį Leoną, o iš mamos pusės – kartu augusį žinomą smuikininką, tarptautinių konkursų laureatą profesorių Eugenijų Paulauską.

„O balsą, manau, paveldėjau iš mamytės, kuri buvo muzikali ir puikiai dainavo. Ir dabar prisimenu kai kurias jos dainas, – teigia solistas. – Mamytė jaunystėje dirbo Šiaulių kino teatro kasininke, ten vykdavo ir koncertai, atvykdavo garsūs atlikėjai... Jeigu būtų buvęs palankesnis metas, mama galėjo tapti dainininke. Tėvas nebuvo muzikalus, bet mėgo muziką ir vaikus skatino jos mokytis. Jis buvo labai geras sukirpėjas ir siuvėjas, pas jį siūdindavosi garsios Šiaulių ponios ir ponai. Beje, amato jis mokėsi užsienyje, o tokį meistrą šiais laikais tikriausiai vadintų drabužių dizaineriu.“

Mažasis Virgilijus scenoje debiutavo, kai jam buvo šešeri. Tiesa, Šiaulių dramos teatro scenoje, kurioje buvo pastatytas spektaklis „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, berniukas vaidino nykštuką. O dainavo būsimasis tenoras kasdien – savo ir kitų džiaugsmui.

Pirmiausia pūtė trimitą

Kai Virgilijui buvo 10 metų, jis su tėvais persikėlė į Vilnių, mokėsi 1-ojoje berniukų gimnazijoje, sėdėjo viename suole su žymiu rašytoju Tomu Venclova. Įdomu tai, kad būsimam solistui mokykloje gerai sekėsi matematika, nors kartu mokėsi sostinės Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. „Buvo sunku, nes pamokos prasidėdavo aštuntą ryto, o namo grįždavau aštuntą vakaro, – prisimena V. Noreika, – Tada šeima sunkiai gyveno: buvo pokaris, daug ko trūko, net ir mėsos netekdavo valgyti tada, kai norėjosi.“

Paauglio sveikata sušlubavo, tėvai susirūpino sūnaus bronchais. Tėvas palengvino sūnaus dalią ir pervedė jį mokytis į J. Tallat-Kelpšos mokyklą. „Man pasiūlė pūsti trimitą, kad pravėdinčiau plaučius. Juo sėkmingai pusantrų metų grojau pučiamųjų instrumentų orkestruose, bet labai norėjau dainuoti. Pasisekė... Buvau pervestas į chorinio dainavimo skyrių“, – pasakojo solistas.

Chorvedžio specialybės V. Noreika mokėsi pas Antaną Jozėną, o pirmuoju ir geriausiu dainavimo mokytoju jis laiko Antaną Norvaišą. „Dainavimo pagrindus paklojo būtent jis, ir už tai esu dėkingas“, – kalbėjo maestro. Vėliau, kai įstojo į tuometinę konservatoriją, jam didelė garbė buvo mokytis legendinio tenoro Kipro Petrausko solinio dainavimo klasėje.

Pasak V. Noreikos, visų garbinamas maestro tikrai turėjo fantastišką balsą, žavesio ir „šarmo“, o primadonos šalia jo scenoje net alpdavo, tačiau pedagogas jis nebuvo geras, nes šio darbo nemėgo. Tai, ką solistas gavo iš kuklaus mokytojo A. Norvaišo, pasitvirtino, kai nuvyko į stažuotę Italijoje. Maestro nustebino tai, kad Milano teatre „La Scala“, kuriame V. Noreika 1965–1966 metais stažavosi pirmasis iš pokario Lietuvos dainininkų, buvo mokoma pagal tą pačią metodiką, kurią taikė jo pirmasis mokytojas.

Triumfo akimirkų prisiminimai

„Dainos ir arijos kaip vaikai, kurio nors gyvenimo laikotarpio prisiminimas. Ir nereikia norėti, kad visi tie prisiminimai būtų nuspalvinti rožinėmis spalvomis. Mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyvenime būta ir šviesesnių, ir tamsesnių dienų“, – pabrėžia solistas, kuris Operos ir baleto teatre, dar būdamas studentas, debiutavo operoje „Eugenijus Oneginas“ – dainavo Lenskį.

Maestro gyvenimo vingių pavyzdys jungia operos praeitį su dabartimi. „Tikras briliantas“ – tokių ir dar daug kitų komplimentų jaunas, bet jau pasitobulinęs teatre „La Scala“ solistas išgirdo dainuodamas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Laikraščiai jį tuomet gretino su Plačidu Domingu ir Lučianu Pavaročiu. Žavėtasi jo nepaprastu muzikalumu ir kitomis savybėmis.

Tenoras taip pat kurį laiką buvo užkariavęs ir Didžiojo teatro sceną Maskvoje, dainavo kartu su garsenybėmis Jelena Obrazcova, Galina Višnevskaja ir kt. Sovietiniais metais keletą kartų V. Noreiką primygtinai kvietė dirbti į Maskvą ir persikelti ten gyventi. „Man siūlė aukso kalnus, butą prestižinėje M. Gorkio gatvėje, bet atsisakiau. Už tokį nedėkingumą man buvo užtrenktos durys dainuoti šio teatro spektakliuose. Dėl to nė kiek nesigailiu, nes mano likimas tikriausiai būtų pasisukęs kitaip, dabar, ko gero, neturėčiau šalia savęs Loretuko (taip švelniai maestro vadina žmoną buvusią baleriną Loretą Bartusevičiūtę, – G. M.)“, – prisiminė maestro.

Triumfas ir toliau jį lydėjo daugelyje pasaulio šalių. Štai vien tik garsiąją operos „Rigoletas“ Hercogo partiją, kuriai reikia didelio meistriškumo, V. Noreika dainavo net 49 teatrų scenose, o jo atliekama garsioji Kavaradosio arija iš operos „Toska“, persunkta atsisveikinimo su gyvenimu graudulio, taip pat daugybę kartų skambėjo Lietuvos, Lenkijos, tuometinės Čekoslovakijos, Vokietijos scenose.

Beje, kai tenoras dainuodavo svetur, dažniausiai skambėdavo arijos ir dainos italų kalba, tačiau jis visada rasdavo progą padainuoti ir lietuvių liaudies dainų, tuo nustebindamas užsienio melomanus. „Tos lietuviškos dainos buvo svarbios ne vien todėl, kad jos melodingos ir gražios, bet jos nešė svarbią žinią apie Lietuvos šalelę“, – įsitikinęs solistas.

Nuoskaudos išliko

Kad V. Noreika yra linksmų plaučių žmogus, įsitikino ne vienas su juo artimiau bendravęs žmogus, humoras praskaidrina ir koncertų, susitikimų nuotaiką.
Ir net pasakodamas apie skaudžius gyvenimo įvykius maestro pasitelkia ironiją.

Vienas iš nemaloniausių gyvenimo akibrokštų, apie kurį jubiliatas pasakoja su juntama nuoskauda, – jo beveik 17 metų tarnystė Lietuvos operos ir baleto teatro direktoriaus ir meno vadovo poste nuo 1975 m. „Mane išgujo nepasiūlę net eilinio solisto etato. Tik vienas estų režisierius, statęs vaikišką spektaklį, pasiūlė antrosios varlės vaidmenį. Tada patyriau tikrą nepagarbos ir cinizmo pliūpsnį, nes tuo norėta parodyti, kur yra Noreikos vieta.“

Šia išsamiai papasakota istorija, beje, pradedama ir tik ką išėjusi muzikologo ir gero solisto bičiulio Viktoro Gerulaičio knyga „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau...“ Tiems, kam įdomios to įvykio detalės, pateikiame ištrauką iš knygoje publikuoto maestro dienoraščio: „Tad, kad jie Noreiką „nuėmė“ nuo vadovų, galima suprasti. Lietuvoje tada keitėsi ne tik valdžia. O čia – komunistų partijos narys, LTSR teatro draugijos pirmininkas, įtakingas veikėjas. Ir dėl to Noreika vienareikšmiškai yra kolaborantas, išdavikas, raudonas ir panašiai. Visa tai suprantama. Nors... Per savo šešiolika su puse direktoriavimo metų (dar toli kam nors iki tokio rekordo) aš pastačiau 18 lietuviškų kūrinių. Prieš mane niekas tiek nepastatė ir po manęs nepastatys. Antra – Maskva nuolat reikalavo rusiškų operų teatro scenoje... Bet net nepasiūlyti dainuoti, tai yra staiga palikti bedarbiu, kai viskas aplinkui griuvo, kai žmonės ėmė butus pardavinėti, kad išgyventų. Ir mes pradėjom dairytis pirkėjų. O ką daryt? Visa laimė, kad Lietuvos ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava pasiūlė darbą Venesueloj. Išnuomoję butą, kuriame ir dabar gyvename, mudu su žmona ir išmovėm“. Venesueloje kartu su nedidele grupe Lietuvos muzikų V. Noreika dirbo penketą metų.

Dar vieną nuoskaudą V. Noreika patyrė 1974 metais, kai jo vardas buvo plačiai žinomas už sovietinės Lietuvos sienų; tada iš Maskvos atėjo „Goskoncerto“ kvietimas kartu su garsiuoju N. Osipovo rusų liaudies instrumentų orkestru tris mėnesius gastroliuoti Amerikoje. Šios gastrolės būtų gerokai papildžiusios solisto asmeninį biudžetą, tačiau kvietimą jis gavo gerokai pavėluotą ir vietoj jo į gastroles išvyko kitas dainininkas. Maestro žino, kad jam sutrukdyta specialiai. Tik neaišku, ar sutrukdyti įsakė Maskva ar Vilnius. Jo manymu, bijota, kad bendraudamas su Amerikos lietuviais neprišnekėtų ko nereikia, kad pakalbinusi didį artistą ten spauda neprirašytų ko nereikia. „Gaus velnių tuomet teatro vadovai, kad savo solisto „nacionalizmą“ pražiopsojo“, – svarstė maestro vieną iš neigiamų gyvenimo situacijų.

Išaugino būrį mokinių

V. Noreika pelnė tarptautinį pripažinimą, nemažai įvairių apdovanojimų, tačiau tik 2010 metais juos papildė svariausias tautai nusipelniusio žmogaus įvertinimas – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Maestro juokiasi: „Taip jau yra su kai kuriais apdovanojimais, kai tave anksčiau įvertina svetur, o tik vėliau savoje šalyje, bet geriau vėliau negu niekada“. Jam tas įvertinimas brangus dar ir dėl to, kad pastebėtas jo pedagoginis darbas, kantrybė ugdant jaunąją muzikų kartą.

V. Noreika nuo 1976 metų dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (buvusioje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje), dabar dar turi keletą mokinių M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tarp profesoriaus mokinių, kurių jis suskaičiavo apie keturiasdešimt, yra žinomi solistai Edgaras Montvidas, Merūnas Vitulskis, Eugenijus Chrebtovas, Liudas Norvaišas, Laimonas Pautienius, Mindaugas Zimkus, Kęstutis Alčiauskis, Audrius Rubežius, Ignas Misiūra-Tumanovas, Jovita Vaškevičiūtė, Marta Lukošiūtė ir kt., o pats jauniausias savo balsu jau pavergęs publiką – Ilja Aksionovas. Profesorius pamini ir didelių karjeros aukštumų pasiekusį anksti anapus išėjusį tenorą Sergejų Lariną.

„Pamaina užaugo gera. Tik gaila, kad kai kuriuos iš jų retokai matome Lietuvoje“, – kalba muzikas, 2010 m. pelnęs Lietuvos nacionalinę premiją. Maestro didžiuojasi savo mokiniais, kurių turi ir Estijoje, nes keletą metų dėstė Talino muzikos akademijoje ir už pedagoginį darbą pelnė šios aukštosios mokyklos garbės daktaro vardą.

Balsas nepasiduoda laikui

Sunku surasti Lietuvoje dainininką, kurio subtilus ir turintis daugybę muzikinių spalvų balsas taip tebeskambėtų, nors ir sulaukta solidaus jubiliejaus. V. Noreika stengiasi nepasiduoti laiko tėkmei, ligoms, kurių neišvengia garbaus amžiaus žmonės, kartais užplūstančioms minorinėms nuotaikoms. Jėgų suteikia tai, kad žmonės dar laukia jo dainų ne tik dideliuose miestuose, bet ir miesteliuose.

Štai rugsėjo 1-ąją jo balsas virpino širdis tradicinėje mokslo metų pradžiai skirtoje šventėje „Beauštanti aušrelė“ sostinės Prezidentūros aikštėje. Užgniaužę kvapą jo atliekamos sakralinės muzikos nuolat žmonės klausosi bažnyčiose, nedidelėse provincijų salėse. Solistas ypač dažnas svečias Druskininkuose, kur rengiami muzikos festivaliai, taip pat Senosios Varėnos bažnyčioje, nes netoliese savo sodyboje jis leidžia vasaras. O kartą Gruzdžių miestelio kunigas po koncerto pasakė: „Kai maestro dainuoja „Ave Marija“, pasijuntame tarsi stovėtume prie rojaus vartų“.

Ypač daug dėmesio V. Noreika skiria lietuviškai muzikai. Tai, anot jo, labai svarbu, nes pastaruoju metu lietuvių kompozitorių operų statoma mažai, o arijos ir dainos skamba itin retai. Viena iš jo labiausiai vertinamų yra Skudučio arija iš Balio Dvariono operos „Dalia“, itin mėgstamos ir populiarios Algimanto Raudonikio dainos, tarp jų ir „Švelnumas“ – šią dainą solistas per kiekvieną koncertą būtinai dainuoja ir skiria mylimai žmonai Loretai, su kuria kartu jau 33 metai. Garsiai jis to neskelbia, bet akimis stengiasi susirasti, kur salėje sėdi jo mylima moteris.

Aukščiausia nata – Loreta

Pragyventus metus kartu su savo nuostabia žmona praeityje žinoma balerina, o dabar M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus pedagoge L. Bartusevičiūte-Noreikiene maestro vadina laimingiausiu gyvenimo laikotarpiu. Apie jų meilę ir ją vainikavusią santuoką daugiau prieš 30 metų maestro pasakoja atvirai: „Tada ūžė visas Vilnius, – juokiasi pašnekovas. – Prie santuokų rūmų ir tuometiniame Lenino (dabar Gedimino) prospekte prie „Neringos“ restorano, kuriame šventėme vestuves, susirinko tūkstančiai žmonių. Iš kur jie sužinojo, kad mes tuokiamės – tikrai nežinau, tačiau pro sveikintojus buvo neįmanoma praeiti. Matyt, žmonėms mūsų pora patiko. O vestuvinį valsą sukome aplink „Neringos“ fontanėlį. Viską puikiai atsimenu, nes tai mūsų laimingos santuokos pradžia“.

Baleto solistė L. Bartusevičiūtė-Noreikienė, pagimdžiusi sūnų, kuriam davė Virgilijaus vardą, sugrįžo į sceną. Ji sukūrė net 28 vaidmenis, o atsisveikindama 1999 m. šoko balete „Eglė žalčių karalienė“, paskui dar baigė bakalauro ir magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Noreikų sūnus nepasirinko muziko kelio, bet sėkmingai dirba verslo vadybos srityje. Džiaugiasi maestro ir dukra Rasa Virginija iš pirmos santuokos su pianiste Žaneta Noreikiene. Dukra gyvena Kanadoje, dirba viename iš populiarių žurnalų. Ji neretai vieši ir Lietuvoje, žadėjo atvykti švęsti tėvo jubiliejaus.

Šioje žinomoje dainininko ir balerinos šeimoje svarbiausia – rūpinimasis vienas kitu ir meilė. Žmonės kartais nustemba, kai pamato garbaus amžiaus maestro ir baleriną einant susikibusius rankomis, tačiau iš jų šypsenų matyti, kad ilgaamžė meilė nesurežisuota. Kartais juodu ir pasibara, ir susipyksta, bet tai ilgai netrunka. Anot Loretos, Virgilijus visus piktumus moka užgesinti įgimtu humoro jausmu.

Noreikų ramybės oazė yra sodyba Varėnos rajone, prie ežero, kur pora traukia vos atšilus orams ir būna ne tik rudenį, bet ir žiemą. Maestro visada suranda sodyboje darbo, be to, yra prisiekęs žvejys, o Loretos stichija – gėlės. Ten jie ne kartą yra sutikę Naujuosius metus, ten pabėga nuo šurmulio ir per kitas šventes.

Asmeninio albumo nuotraukos (iš knygos „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau...“) ir ELTA nuotr.
Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 40)

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ