Ramutė ŠULČIENĖ

Pirmoji tokia vieta, kurią panorome aplankyti, – infekcinės ligoninės ir kitos gydymo įstaigos, kuriose dirbantys žmonės, nepaisant apsaugos priemonių, kasdien rizikuoja užsikrėsti pavojingomis ligomis. Kokios tos apsaugos priemonės? Kaip jaučiasi gelbstintys kitų sveikatą ir gyvybę žmonės, tačiau kasdien rizikuojantys savo sveikata, kraštutiniais atvejais – ir gyvybe?
Neseniai Kaune karščiuojančiam studentui, grįžusiam iš Afrikos, buvo įtarta hemoraginė karštligė, kurią sukelia Ebolos virusas. Ligonis buvo paguldytas į specialią palatą ir imtasi visų priemonių, kad infekcija neplistų, tačiau tąkart iškviesti greitosios medicinos pagalbos medikai tokiai diagnozei nebuvo pasirengę. Hemoraginės karštligės požymiai – panašūs į gripo, ir kol būtų nustatyta tiksli diagnozė, medikai kontaktuotų su ligoniu naudodami tik įprastas apsaugos priemones.
Sveikatos apsaugos viceministras Erikas Mačiūnas sakė, jog Lietuva yra pasirengusi įvairių infekcijų profilaktikai ir gydymui, tačiau faktas, kad gydytojams gresia didesnis pavojus. Ir tarp Ebolos viruso aukų – nemažai medikų.

Rizikuoja visi medikai
Sveikatos priežiūros sektorius – vienas iš tų, kur dirba daugiausia darbuotojų Europoje – apie 10 proc. Visi šie žmonės kasdien susiduria su įvairiausiomis ligomis sergančiais asmenimis. Kai kurias iš jų, deja, rizikuoja „pasigauti“ ir patys.
Užsikrėsti įvairiomis ligomis medicinos darbuotojai ypač rizikuoja dėl kasdienio kontakto su pacientais ir jų organizmo skysčiais. Didžiausia rizika susijusi su tokiomis krauju plintančiomis infekcijomis kaip hepatitai B, C ir D, žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), sifilis. Respublikinio imunoprofilaktikos centro duomenimis, Lietuvos medicinos darbuotojų sergamumas hepatitu B net iki 16 kartų didesnis nei kitų profesijų žmonių. Jungtinėse Amerikos Valstijose hepatitu B kasmet užsikrečia 12 tūkst. medicinos darbuotojų, 1 000 iš jų tampa lėtiniais viruso nešiotojais, o 200 miršta dėl hepatito komplikacijų. Per kraują perduodamais ir mirtinai pavojingais virusais sveikatos priežiūros darbuotojai dažniausiai užsikrečia susižaloję odą kraujuotais aštriais instrumentais. Europoje adatomis susižalojama milijoną kartų per metus.

Paprasta diena – paprastos priemonės
Taip pat didelė rizika užsikrėsti oro lašeliniu būdu plintančiomis ligomis, pavyzdžiui, tuberkulioze, gripu ir pan. Vis dėlto, kaip pasakoja Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninės Infekcinių ligų centro direktorius prof. habil. dr. Arvydas Ambrozaitis, specialios apsauginės aprangos medicinos personalas infekcinėse ligoninėse paprastą darbo dieną nedėvi. Jos prireikia tik labai sunkiais atvejais, pavyzdžiui, siaučiant pandeminiam gripui. Taip pat prireiktų, jei į Lietuvą atkeliautų visą pasaulį gąsdinantis Ebolos virusas.
Tuomet specialistai turėtų autis specialų apavą, rengtis chalatus, neperšlampamas prijuostes, dėvėti antveidžius ir respiratorius. Su tokiu kostiumu galima išbūti tik dvi valandas, po to nebėra kuo kvėpuoti. „Įprastą darbo dieną gydytojams užtenka marlinių respiratorių ir kruopščiai plauti rankas po kiekvieno ligonio apžiūros. Rankų higiena būtina ir dėl pačių specialistų sveikatos, ir tam, kad infekcija nebūtų perduota kitiems pacientams“, – aiškina A. Ambrozaitis.
Gal tuomet labiau saugosi medicinos darbuotojai, kuriems reikia gydyti sergančiuosius ŽIV ar tuberkulioze? Pasirodo, irgi ne... Profesoriaus A. Ambrozaičio manymu, kur kas pavojingiau dirbti ne infekcinės ligoninės gydytoju, o chirurgu. Šie specialistai kiekvieną dieną tiesiogiai kontaktuoja su pacientais, kurie gali nešioti hepatito B ar C virusą, krauju. „Beveik nerealu per keliasdešimt karjeros metų nė karto neįsidurti adata ar kitu instrumentu. Taip ligonio kraujo patenka į gydytojo organizmą. Kartais tenka gydyti chirurgus, darbo metu susirgusius kepenų ciroze“, – atskleidžia pašnekovas.

Pernelyg drąsūs?
Profesinės sveikatos specialistė Regina Cenenkienė Kauno klinikose atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti, su kokiomis rizikomis ir kaip dažnai susiduria medicinos personalas. Paaiškėjo, kad net 71 proc. gydytojų, slaugytojų ir pagalbinių darbuotojų yra patyrę kokią nors mikrotraumą (dažniausiai – įsidūrę adata) ar apsitaškę pacientų krauju. Vienas neatsargus dūris – gal ir nieko. Tačiau kuo dažniau įvyksta panašių incidentų, tuo labiau didėja rizika užsikrėsti kokia nors infekcija. Juo labiau kad medicinos darbuotojai ne visuomet atsakingai saugosi patys.
Tyrimas parodė, kad net 86 proc. medicinos darbuotojų nebuvo pasiskiepiję nuo hepatito B, 4 proc. buvo pasiskiepiję ne visa vakcina ir tik 10 proc. – visa. Nė vienas vyresnis nei 60 metų darbuotojas nebuvo pasiskiepijęs nuo hepatito B. Daugiausia pasiskiepijusių darbuotojų nustatyta jauniausio amžiaus grupėje (iki 29 metų). Mikrotraumų metu 14,5 proc. respondentų nenaudojo jokių asmeninių apsaugos priemonių.

Skiepai – nepopuliarūs
A. Ambrozaitis taip pat atkreipia dėmesį, kad medicinos darbuotojai turėtų labiau saugoti savo sveikatą. Nemažai gydytojų ir slaugytojų kasmet „nušienauja“ gripas. Profesorius įsitikinęs, jog sveikatos specialistai privalo pasiskiepyti nuo šios ligos. Juk vyresnio amžiaus gydytojams gripas ir jo komplikacijos gali būti mirtinai pavojingi.
„Kiekvienais metais valstybė rizikos grupei priskiriamiems asmenims nuperka apie 100 tūkst. nemokamų vakcinų nuo gripo. Medicinos darbuotojai taip pat patenka į šią grupę. Deja, pasiskiepyti nusprendžia tik maždaug trečdalis. Ne kartą girdėjau aiškinant, kad jie valgo česnakų, bėgioja, todėl gripas jiems negresia. Ir taip kalba gydytojai!“ – stebisi A. Ambrozaitis.
Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė, Vilniaus rajono centrinės poliklinikos Klinikinės diagnostinės laboratorijos vedėja Aldona Baublytė aiškina, jog įstatymas numato, kad medicinos darbuotojai turi būti skiepijami ne tik nuo gripo, bet ir nuo kitų užkrečiamųjų ligų: hepatito B, tymų, vėjaraupių ir t. t. Šiomis vakcinomis, skirtingai nei gripo (pastarosios perkamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų), turi pasirūpinti darbdaviai, kitaip tariant, ligoninės vadovai.

Be kaukės – nė žingsnio
Dirbti infekcinėse ligoninėse išties nelengva. Dar pavojingiau kas dieną žengti ten, kur gydomi atsparia vaistams tuberkulioze sergantys asmenys. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninės Atsparios tuberkuliozės skyriaus vedėja gydytoja Irena Demšienė sako, jog šiame skyriuje dirba tik ilgametę patirtį turintys medicinos darbuotojai. „Iš pradžių gal ir buvo nerimo dėl gresiančio pavojaus sveikatai, bet ilgainiui visi pripratome. Kasdien dėvime neleidžiančius įkvėpti jokio viruso respiratorius. Chirurgines kaukes turi dėvėti ir ligoniai, kai bendrauja su medicinos personalu, kai ateina pas gydytojus į kabinetus ar net kai eina į tualetą. Šios kaukės sulaiko iki 80 proc. žmogaus išalsuojamų bacilų“, – aiškina specialistė.
I. Demšienės vadovaujamo skyriaus pacientai tuberkulioze serga itin rimtai. Kai kurie iš jų iškvepia bacilų, kurių nesugeba įveikti jokie gydytojams žinomi vaistai. Pašnekovės teigimu, pasveikti dažniausiai pavyksta naujai išaiškintiems, itin drausmingiems ligoniams, kurie reguliariai geria vaistus, sveikai maitinasi ir nenutraukia gydymo. Tokiais pacientais gydytoja labai džiaugiasi. Deja, būna ir taip, jog ligonis atsisako tęsti gydymą ligoninėje ar išrašytas namo nustoja vartoti vaistus. Tuomet užsikrėsti tuberkulioze rizikuoja jau ne tik medicinos darbuotojai, bet ir bet kuris visuomenės narys.

Izoliuoti nuo artimųjų
Sergantieji atsparia tuberkulioze ligoninėje iš esmės apsigyvena – gydymas trunka iki metų, kartais dvejų. Yra ir tokių pacientų, kuriems padėti nepavyksta.
Visgi nereikėtų manyti, kad sunkios formos tuberkulioze suserga tik asocialūs asmenys. Neseniai gydytis pradėjo jaunas gerą išsilavinimą, darbą ir šeimą turintis vyras. Kur jis užsikrėtė – neaišku.
Užsikrėsti rizikuoja ir ligonių artimieji. Atsparios tuberkuliozės skyriuje pacientus lankyti leidžiama, tik lankytojai ir ligoniai privalo dėvėti kaukes. Jei oras – geras, jie skatinami būti gryname ore, kur bacilas išgainioja vėjas. Visgi nesunku įsivaizduoti, kaip sunku šiems ligoniams ir jų šeimos nariams – metus, gal net kelerius jie gali bendrauti tik užsidengę kaukėmis. Na, o pamatyti ir apkabinti vaikus ligoniai galės tik visiškai pasveikę – vaikams būti šalia tokių asmenų pernelyg pavojinga.
Gydytoja I. Demšienė atskleidžia, jog Atsparios tuberkuliozės skyriuje teko gydytis ir kai kuriems gydytojams, slaugytojams.

Klaidų nepripažįsta
Kaip ir kitų profesijų atstovai, kuriems darbo metu reikia bendrauti su žmonėmis, gydytojai ir kiti medicinos darbuotojai privalo kas metus tikrintis sveikatą. Tačiau šis reikalavimas – lyg šaukštai po pietų. Taip diagnozuojama nebent jau esama liga, o ne užkertamas kelias galimoms.
Siekiant bent truputį labiau apsaugoti medicinos personalą, 2010 m. įsigaliojo atitinkama direktyva. Ja siekiama medicinos darbuotojus apsaugoti nuo susižeidimų naudojant bet kokius aštrius medicininius instrumentus. Jei incidentas įvyko, pavyzdžiui, darbuotojas įsidūrė panaudota adata, tai privalo būti užregistruota. Tačiau A. Baublytė sako, kad darbuotojai vengia fiksuoti tokius įvykius. Pasak pašnekovės, jiems tai atrodo nereikalingas papildomas darbas. Žmonės mano, jog nieko nenutiks, ar tiesiog bijo būti pažeidę saugaus elgesio taisykles.
„Iš tiesų tai yra vienintelis būdas gydytojams ar slaugytojams jaustis saugesniems, jeigu vėliau sužinotų, jog užsikrėtė kokia nors liga. Tik taip galima įrodyti, kad tai yra profesinė liga. Deja, susirgusieji ligomis, perduodamomis oro lašeliniu būdu, apsaugos išvis neturi. Neįmanoma užfiksuoti momento, kai gripas įsliūkina į žmogaus organizmą“, – konstatuoja Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė.
Vieninteliai asmenys, kuriems oro lašeliniu būdu plintanti liga gali būti pripažinta profesine, yra tuberkuliozės ligoninėse dirbantis medicinos personalas.

Infekcijų dalybos
Sukiodamiesi infekcijų kupinoje aplinkoje susirgti rizikuoja ne tik medicinos darbuotojai. Būna ir taip, jog pacientai atvyksta dėl vienos infekcijos, o gydydamiesi ligoninėje užsikrečia dar ir antra, ir net trečia. Šios virusų dalybos vadinamos hospitaline infekcija, t. y. tokia infekcija, kuria susergama esant sveikatos priežiūros įstaigoje.
2013 m. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras atliko tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti, kiek ligoninėse gulinčių pacientų užsikrėtė kita infekcija. Paaiškėjo, kad per metus visoje Europoje bent vieną hospitalinę infekciją „pasigavo“ 3,2 milijono ligonių. Džiugu, jog Lietuvos rodikliai geresni nei kitų Europos Sąjungos valstybių. Daugumoje šalių hospitaline infekcija užsikrėtė maždaug 1 žmogus iš 18, Lietuvoje – 3 iš 100. Tyrime dalyvavo ne tik infekcinės, bet ir kitokio pobūdžio ligoninės.
Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras taip pat pasidomėjo, kiek ligoninėse sunaudojama rankų antiseptiko. Kitaip tariant, ar medicinos darbuotojai pakankamai rūpinasi rankų higiena, siekdami užkirsti kelią infekcijoms. Pasirodė, jog lietuviai – itin taupūs, netgi pernelyg. Europos ligoninėse antiseptiko rankoms dezinfekuoti sunaudojama vidutiniškai beveik 24 litrai tūkstančiui lovadienių, Lietuvoje – vos 6...