Taip jau atsitiko, kad 35-erių Justei SAKALYTEI kelias į muziką buvo nulemtas vaikystėje – abu jos tėvai yra muzikai. Pradėjusi nuo moksleivių dainų ir šokių ansamblio „Ugnelė“, kur kadaise dirbo jos tėvai, dabar vilnietė groja saksofonu ir dar bent šešiais muzikos instrumentais, dainuoja ir pati kuria dainas. Be to, ji džiazinio dainavimo moko ir kitus.

Justė iš tėvų paveldėjo ne tik meilę muzikai, bet ir pedagogės pašaukimą. O kaipgi kitaip? Ji matydavo, kaip su „Ugnelės“ ansamblio vaikais dirba mama ir tėtis Birutė ir Antanas Sakaliai, vėliau jiems padėdavo, o nusprendusi stoti į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, paskui ir į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedrą pati niekada nestokojo mokinių. Visai neseniai J. Sakalytei patikėta vadovauti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Džiazo katedrai. Tad kalbamės su muzike ne tik apie jos įvairiapusį talentą, koncertus, kūrybą, įkvėpimą, mokėjimą viską suplanuoti taip, kad darbas netaptų prievole, bet ir apie kiekvienam žmogui svarbias vertybes.

– Kalbamės ką tik po didžiųjų metų švenčių, kai žmonės dalija vieni kitiems artumą, meilę, dovanas, kuria ateities planus. Pripažįstame krikščioniškąsias vertybes: Tikėjimą, Meilę ir Viltį. Tiesa, kiekvienas žmogus gali jas surikiuoti savaip. Kam jūs teiktumėte pirmenybę?

– Ką mes vadiname meile ir ką – tikėjimu? Mano tikėjimas yra meilė. Jeigu aš į pirmą vietą iškelčiau meilę, bijau, jog daug kas tai suprastų tiesmukai, tiksliau, kad aš turiu galvoje meilę kokiam nors žmogui. Tačiau man svarbiausia yra meilė Dievui. Tad mano meilė neapsiriboja tik jausmais artimiems žmonėms. Į tą žmogiškąją meilę mane veda Dievas... Na, o viltis? Ji visą laiką eina po meilės, be jos negali gyventi nė vienas žmogus. Jeigu kuriuo nors momentu negali išlaikyti meilės širdyje, lieka viltis, kad gali grįžti ir viską pradėti iš naujo. Aš nesu religinga, bet esu giliai tikintis žmogus. Tikėjimas – mano kasdienybė.

– Papasakokite apie tai, kas jums svarbiausia būnant ir muzikos atlikėja, ir dėstytoja. Kuo gyvenate, kai jau pasibeldė 2017-ieji, Ugninio Gaidžio metai?

– Iš tiesų gyvenu gerai, veiklos turiu per akis. Ir tai man labai patinka. Tikiuosi, kad tos veiklos nestigs visus metus, kad man seksis, nes ir pati esu gimusi Gaidžio metais.

– Kaip suprantu, veiklos jums „skolintis“ nereikia, energijos – taip pat.

– Visa mano veikla man teikia malonumą. Mano darbas susideda iš dviejų dalių: koncertų ir darbo Džiazo katedroje. Turiu grupę „Šalutinis efektas“ – su kanklininke Ingrida Spalinskaite-Kuriene jau keletą metų vykdome, sakyčiau, unikalų širdies projektą, kuriame skamba ne vien džiazo muzika, o toks savotiškas miksas. Kviečiamės kartu koncertuoti ir kvartetą, perkusininką. Mums neblogai sekasi, gal artimiausiu metu išleisime ir savos muzikos albumą. Dalyvauju ir džiazo bei improvizacinės muzikos projektuose, džiaugiuosi, kad Lietuvoje klesti džiazo muzikos festivaliai. Beje, man tenka ne tik džiazuoti, bet ir popdainų atlikti, su didžėjais saksofoną virkdyti. Esu prieš kelerius metus dalyvavusi ir LNK televizijos laidose. Nuo rudens bendradarbiauju su „Folk Vibes“ mėgėjų kolektyvu. Čia, be saksofono, dar groju ir skudučiais. Nežinau, ar viską suminėjau...
Viską suplanuoju taip, kad man nereikėtų ko nors daryti paskubomis, kad nereikėtų sulaukti to momento, kai netenki jėgų ir sakai: „Viskas, daugiau nebegaliu ir nenoriu...“ Man atrodo, nusikaltimas – prisiplanuoti darbų tiek, kad paskui negali jų aprėpti. Tuomet pats žmogus yra susinervinęs, o svarbiausia – gali nuvilti kitus. Galiu pasidžiaugti, kad bent jau kol kas viskas man klojasi taip, kaip aš noriu, taip, kaip esu suplanavusi ir galiu padaryti. Todėl gal kas nors nustebs, kad esu iš tokių žmonių, kuriems iš esmės nereikia atostogų, nes aš dirbdama nepavargstu. Prisipažinsiu, jog nesu iš tų, kurie savo idėjomis tarsi sprogsta kaip vulkanas, atvirkščiai, mano gyvenimo variklis – „pirma pamatuok, apgalvok, tik paskui kirsk“. Tad savo charakteriu esu labiau panaši į tėtį.

– Įdomu, kaip jūs atradote saksofoną, o gal, atvirkščiai, šis, regis, labiau vyrams tinkantis instrumentas, atrado jus?

– Ypatingos istorijos jums nepapasakosiu. Man buvo gal dvylika ar trylika metų. Nelankiau muzikos mokyklos, nes tikrąja to žodžio prasme gyvenau sostinės Moksleivių rūmuose, kur tuo metu dirbo abu tėvai. Mes su vyresne seserimi ten būdavome po pamokų iki pat vakaro, lankėme įvairius būrelius, dalyvavome ansamblyje „Ugnelė“. Kai man buvo trylika, kartą mama paklausė, ar ateityje norėčiau tapti profesionalia muzikante. Ji matė, kad man patinka groti, dainuoti, būti scenoje. Be to, tuomet jau dainavau Artūro Noviko džiazo ansamblyje. Mane iš tiesų apėmė džiaugsmas, kad galiu pradėti žengti išsvajotu keliu į muzikos sceną, ir apie nieką daugiau nebegalvojau. Taip ir nukeliavau mokytis į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją. Tuo metu jai vadovavo žinomas kompozitorius Mikalojus Novikas. Tai buvo mano tramplinas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur ne taip lengva buvo įstoti. Tiesa, mama mane buvo įspėjusi, kad kelias į sceną nėra rožėmis klotas, kad dirbti teks daug, o rezultatai ne visada būna tokie, kokių tikiesi. Gal būtent tas perspėjimas mane ir paakino imtis džiazinio dainavimo, nors mokėjau ganėtinai gerai groti kanklėmis, skudučiais, tuo metu ne itin vertintais, taip pat skambinau pianinu. Beje, imtis merginoms neįprasto instrumento – saksofono – mane paakino maestro M. Noviko žmona Irena, puiki pedagogė ir energinga moteris. 1994 m. tai buvo gana drąsi mintis, o dabar, kad saksofoną pučia mergina, jau nebe naujiena. Už tą paskatinimą I. Novikienei esu labai dėkinga. Mamai ši mintis taip pat buvo netikėta, bet ji pritarė, nes ir pati mėgo įvairius iššūkius. Taip ir atsirado mano rankose saksofonas. Ir jis mane įsuko į tą užburtą džiazo ratą, kur man tenka ne tik groti, bet ir dainuoti.

Visą interviu su J. Sakalyte skaitykite naujausiame žurnalo „Savaitė“ (Nr. 1) numeryje.

Kalbino Giedrė Milkevičiūtė
Liudo Masio nuotr.