Pasaulyje egzistuoja daugybė panašių augalų. Dėl selekcinės veiklos tokių augalų atsirado dar daugiau: pasirodė visiškai netikėtų žinomų augalų porūšių bei hibridų. Tad neverta stebėtis, jei kokia nors kultūra labai primena savo dekoratyvinį ar laukinį giminaitį. Tačiau kartais tas panašumas gali būti pavojingas.

Rima MARCINKEVIČIENĖ

Galbūt daugelis atsainiai numos ranka – esą šiuos augalus pažįstame ir tikrai su niekuo nesupainiosime! Yra tiesos. Žmogus, bent šiek tiek išmanantis apie augalus ar besidomintis gamta, tikrai gali atpažinti „blogiukus“ ar bent jau atsargiai elgtis su nežinomu augalu. Atrodo keista, tačiau yra žmonių, neturinčių supratimo, kuo skiriasi krapai ir Sosnovskio barščiai. Kai kuriuos kultūrinius ir nuodinguosius augalus ypač sunku atskirti, kol jie nežydi. Tuomet labai atidžiai reikia įsižiūrėti į kitas augalo dalis – stiebus, lapus, šaknis.

Pavojingi skėtinių šeimos atstovai

Skėtinių, arba salierinių, šeimai priklauso augalai, kurių žiedynai panašūs į skėtį. Šios šeimos atstovai yra krapai, kmynai, petražolės, salierai, morkos ir daugybė kitų gerai žinomų prieskoninių daržovių bei žolių. Tačiau šioje kompanijoje yra ir nuodingų augalų. Tarp jų – Sosnovskio ir Mantegacio barščiai, dėmėtosios maudos, nuodingosios nuokanos ir kt.

Jau žinome, kad Sosnovskio barščių sultys ir žiedadulkės gali sukelti rimtų nudegimų. Panašiai veikia ir Mantegacio barščiai, panašūs į Sosnovskio, tik dar didesni (iki 6 m) ir siauresniais lapais. Tai labai agresyvūs invaziniai augalai, kurių nuodingos sultys sukelia sunkių nudegimų. Jų invazija artėja prie Lietuvos – Lenkijoje šie barščiai jau išplitę. Beje, Lenkijoje buvo aprašytas atvejis, kai nuo Sosnovskio (ar Mantegacio) barščio sukeltų nudegimų mirė moteris.

Lietuvoje aptinkama itin pavojingų dėmėtųjų maudų. Jos panašios į didelius krapus, tik žydi baltai. Augalo stiebas išmargintas violetinėmis dėmėmis. Būtent šios dėmės ir davė augalui tokį vardą. Maudos mėgsta drėgmę, todėl dažniausiai auga paežerėse bei drėgnose pakrūmėse. Dėmėtosios maudos kartais naudojamos kaip gydomieji augalai, tačiau neišmanant, kaip su jais elgtis, šių augalų geriau išvis neliesti. Beje, atpažinti dėmėtąsias maudas galima ir pagal nemalonų kvapą, primenantį sudrėkusį šuns kailį.

Dar vieni stiprių toksinių medžiagų turintys augalai – nuodingosios nuokanos. Jų lapai primena petražolių lapus, o žiedai panašūs į krapų. Nuodingosios nuokanos taip pat auga drėgnose ežerų ir upių pakrantėse, o kartais tiesiog vandenyje. Tačiau, skirtingai nei maudos, nuokanos turi apgaulingai malonų salierus primenantį kvapą. Mirtinai nuodingi yra specifinės išvaizdos šio augalo šakniastiebiai. Pagal juos atpažinti nuokanas yra lengviausia. Šaknys storos ir tarsi sudarytos iš pavienių kamerų su jas skiriančiomis pertvarėlėmis. Yra buvę atvejų, kai žmonės mirė nuo nuodingosios nuokanos naminių preparatų, paruoštų supainiojus šiuos augalus su vaistiniais. Augalo nuodai blokuoja kvėpavimo centrus smegenyse ir žmogus tiesiog uždūsta. Nuodingąsias nuokanas nesunku supainioti su vaistinėmis šventagaršvėmis bei jaunomis garšvomis.

Daugelis nuodingųjų augalų nuo kultūrinių savo giminaičių skiriasi tuo, kad sugeba išsikeroti į didžiulį, platų ir aukštą krūmą. Taigi, jei matote savo ūgio krapą, kmyną ar petražolę, ko gero, tai ne jie. Gerokai sunkiau atskirti jaunus augalus. Visi kultūriniai skėtinių šeimos augalai turi smulkesnius lapelius ir tik jiems būdingą kvapą: su niekuo nepavyktų supainioti krapų, pankolių ar petražolių aromato. Jei vis dėlto knieti patyrinėti įtartiną augalą, apsaugokite savo odą, akis, stenkitės neįkvėpti žiedadulkių. Ir šiukštu neragaukite!

Klaidinantys lapeliai

Vieni tokių nuodingų augalų, kurių lapelius galima supainioti su kultūriniais augalais, yra aitrieji vėdrynai. Tai žoliniai daugiamečiai 30–70 cm aukščio augalai, žydintys ryškiai geltonais žiedeliais. Jie auga apydrėgnėse pievose, ežerų ir pelkių pakraščiuose, pamiškėse, drėgnuose dirvožemiuose. Kaip ir kiti vėdrynai, yra nuodingi: turi protoanemono, stimuliuojančio nervų sistemą, didinančio eritrocitų ir hemoglobino kiekį kraujyje, be to, dirgina akių, nosies, gerklės ir vidaus organų gleivines. Vėdrynais patrynus odą, o kartais tik perėjus vėdrynų pieva basomis kojomis, jautresniems žmonėms atsiranda spuogelių bei pūslelių. Kol aitrieji vėdrynai nežydi, jie labai panašūs į petražoles ar jaunus salierus. Paprasčiausia vėdrynus atpažinti juos išrovus: petražolės turi vieną aiškiai matomą šaknį, o vėdrynų šaknys išsišakojusios.

Apgaulingus lapelius augina amerikinės lantanos (geltonieji šalavijai). Jos pas mus dažniausiai auginamos kaip kambarinės gėlės arba vienmetės gėlės lauke. Amerikinių lantanų žiedeliai smulkūs, balti, geltoni, oranžiniai ar raudoni, susitelkę skėtiškuose žiedynuose. Tai dekoratyvūs, tačiau nuodingi augalai. Ypač nuodingi jų žiedai – jais galima labai stipriai ar net mirtinai apsinuodyti. Todėl auginant amerikines lantanas labai svarbu, kad prie jų neprieitų naminiai augintiniai ir maži vaikai. Lapuose taip pat yra nuodingų dirginančių medžiagų, todėl prisilietimas prie šio augalo gali sudirginti odą. Atrodytų, amerikinės lantanos – kambarinės gėlės, tad kam jas valgyti? Tačiau lauke augančias lantanas, kol nežydi, galima supainioti su pipirmėtėmis – jų lapai tikrai panašūs. Tik lantanos kvepia paprasčiausia žole, o pipirmėtės skleidžia su niekuo nesupainiojamą aromatą.

Gražios, bet mirtinos

Apie mūsų miškuose augančias vilkauoges sakoma: „Gražios, bet mirtinos“. Keturlapės vilkauogės – tai daugiamečiai žoliniai augalai, dažni visoje Lietuvoje. Vilkauogės auga lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, krūmynuose drėgnokuose, derlinguose dirvožemiuose. Būtent „vilko uogomis“ dažnas mūsų buvo gąsdinamas vaikystėje. Ir neatsitiktinai. Tai – labai gražūs augalai. Jų stiebai baigiasi keturiais lapais, o uogos yra tamsiai mėlynos, tad vaikams dažnai knieti jų paragauti. Tačiau vilkauogės laikomos bene nuodingiausiomis Lietuvos miško uogomis. Nuo vienos uogos žmogus galbūt nenumirs, bet nuo saujelės gali. Apsinuodijus prasideda vėmimas, skrandžio skausmai, sutrinka širdies veikla. Vaikai ar nepatyrę uogautojai gali supainioti vilkauoges su mėlynėmis. Tačiau vertėtų pažiūrėti į lapus: mėlynės turi daug smulkių lapelių, o vilkauogių lapai visuomet yra keturi ir ganėtinai stambūs.

Viliojančios raudonų uogų kekės auga ant raudonuogių šeivamedžių. Tai iki 6 m aukščio užaugantys krūmai. Mūsų krašte dažniausiai auga dviejų rūšių šeivamedžiai – raudonuogiai ir juodauogiai. Juos būtina atskirti. Raudonuogiai šeivamedžiai žydi geltonai žaliais žiedais ir subrandina raudonas uogas, o juodauogiai – baltais žiedais ir subrandina juodas uogas, kurios vienintelės yra valgomos.

Raudonuogiai šeivamedžiai yra tik dekoratyviniai augalai – raudonos jų uogos yra nuodingos ir jų negalima vartoti nei kaip maisto, nei kaip vaisto. Uogos sukelia stiprų apsinuodijimą, pasireiškiantį seilėtekiu, pykinimu, skrandžio skausmais, gali padidėti kraujospūdis, sutrikti kvėpavimas. Raudonuogių šeivamedžių uogų kekės panašios į šermukšnių, tačiau šermukšniai turi gerokai smulkesnius ir ne tokius smailus lapus. Be to, raudonuogių šeivamedžių lapai ir uogos skleidžia nemalonų kvapą.

Perspėjimas nemačiusiems pomidorų krūmo

Koralinės kiauliauogės – dekoratyviniai augalai, kurių valgyti nereikėtų. Šie visžaliai iki 1 m aukščio užaugantys augalai pas mus dažniausiai auginami kaip kambariniai augalai. Gražiausiai koralinės kiauliauogės atrodo, kai subrandina 1,5 cm skersmens oranžines arba geltonas uogas, kurios kybo ant šakų keletą mėnesių. Šios uogos yra karčios ir nuodingos. Taigi, jeigu namuose yra mažų vaikų, geriau šio grožio atsisakyti. Apsinuodijus koralinių kiauliauogių vaisiais geriausiu atveju bus labai bloga, tačiau mažiems vaikams gali pasireikšti ir rimtesnių sveikatos sutrikimų (karščiavimas, vėmimas, viduriavimas, stiprios alerginės reakcijos ir pan.).

Augalo lapų taip pat geriau nečiupinėti, o augalą persodinant mūvėti pirštines, nes lapų išskiriamos sultys stipriai dirgina odą. Galbūt mažai tikėtina, tačiau kiauliauoges įmanoma supainioti su nykštukiniais vazonuose auginamais pomidoriukais: juk jų dabar yra tiek įvairiausių veislių! Žinoma, žmogus, nors kartą gyvenime matęs pomidoro krūmą ir uodęs specifinį pomidorų lapų kvapą, tikrai atskirs dekoratyvinės kiauliauogės lapus.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.