Šiemet retas sodininkas gali pasigirti gausiu obuolių derliumi. Ne tik ilgas ir šaltas, šalnomis stingdęs pavasaris, bet ir vasara vaismedžiams nebuvo į gera. Tokios drėgnos vasaros nebeprisimena net senoliai. Blogiausia, kad dėl sunkiai nuspėjamų, permainingų ir lietingų orų, pasak Žuklių kaime (Ukmergės r.) įsikūrusio sodininko Juozo Zarembos, nebuvo įmanoma tinkamai obelų prižiūrėti.

Meilė Taraškevičienė

Atveš kaimynai

Prastas oras sujaukė ne tik Lietuvos sodininkų planus gauti gerą obuolių derlių. Štai Vokietijoje prognozuojama, kad šių vaisių bus priskinta apie 555 tūkst. tonų, tai yra perpus mažiau nei prieš metus. Tai blogiausias vienų populiariausių vaisių derlius nuo 1991 metų. Vaismedžiams labiausiai pakenkė sodų žydėjimo piko metu spustelėjusios šalnos ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Be to, vasarą kai kuriose vietovėse vaisius sunaikino liūtys ir kruša.

Ekspertų teigimu, obuolių derlius 28 Europos Sąjungos šalyse šiais metais sudarys 9,343 mln. tonų, o tai yra 21 proc. mažiau nei prieš metus.

Lietuvoje didelio obuolių derliaus irgi nesitikima. Šiemet J. Zaremba iš 3 ha vidutinio augumo sodo ketina priskinti apie 15– 20 t. „Tai kur kas mažiau nei pernai, – sako sodininkas. – Iš dalies derlius mažesnis dėl to, kad dalis sodo obelų pramečiuoja, o kai kurių veislių obelys visai nenori derėti. Nuo vienos obels, nelygu jos dydis, tikimasi gauti 50–100 kg obuolių.“

Pasak pašnekovo, Lietuvoje obuoliai praranda populiarumą, ypač prastesnės išvaizdos, užauginti ekologiškai ar vadinamieji išskirtinės kokybės, todėl prekybos vietose jų stygiaus neturėtų pasijusti. Juolab kad didelis kiekis nepriekaištingos išvaizdos šių vaisių atkeliauja iš kaimyninės Lenkijos, kur iš visų ES šalių obuolių užauginama daugiausia (apie 28,7 proc. viso ES derliaus). „Su lenkais nepalenktyniausi“, – pripažįsta ir sodininkas ir neslepia, kad vis labiau nusivilia lietuvių, besirenkančių ne kirmėlytės pagraužtus vietinius, o sveikus ir gražius atkeliavusius iš svetur obuolius ar egzotiškus vaisius, įpročiais.

Chemikalai nebūtini?

J. Zarembos teigimu, ekologiškus obuolius realizuoti sekasi sunkiai, todėl didesnė jų dalis virsta sultimis. Lietuvoje kol kas tiek ekologiškų, tiek chemizuotų ūkių produkcija kainuoja vienodai, o tai neskatina didinti ekologiškai auginamų sodų plotų.

Ūkininkas įsitikinęs, kad obuolius galima sėkmingai užauginti ir be augalų apsaugos cheminių priemonių, kuriuos naudoti dideliuose ūkiuose įprasta. Per sezoną juose obelys purškiamos maždaug kas dvi savaitės apie 20 ir daugiau kartų per sezoną. Tuo metu išskirtinės kokybės obuolius auginantis J. Zaremba pavasarį ir rudenį obelis purškia didelės koncentracijos karbamidu, o vasarą nuo ligų ir kenkėjų chemikalus panaudoja tik du kartus. Pasak sodininko, didelės koncentracijos karbamidas – ne tik azoto šaltinis. Jis naikina grybų sporas bei amarų lervas, sustiprina vaismedžio natūralų gebėjimą gintis nuo įvairių žaladarių.

Dėl kritulių gausos molyje pasodintos J. Zarembos obelys šiemet kaip niekada vargsta. Dėl permainingų ir lietingų orų joms nebuvo galima padėti net ir purškiant: sunku buvo parinkti tinkamą laiką, o nupurškus neretai iškart nulydavo lietus.

Sodinti be lapų

Kad ir kokie būtų nepalankūs sodininkams šie metai, vilties, kad kiti bus geresni, neprarandama. Čia pat – geriausias obelų sodinimo laikas. Pasak ūkininko, medeliai sodinami, kai nukrinta šalnų pakąsti lapai. Obelaites galima sodinti ir anksčiau, tačiau tada būtina lapus apskabyti, kad jų gyvybei palaikyti nebūtų naudojama medeliui prigyti taip reikalinga drėgmė ir maisto medžiagos. Palankiomis sąlygomis obelaitės įsišaknija maždaug per savaitę.

Dalį savo sodo obelų planuoja atsodinti ir J. Zaremba, mat nemažai jo sodo vaismedžių šiemet išdžiūvo po žiemos dar pavasarį, o dalį jų gali būti ir pražudžiusi ir tokia itin drėgna vasara. Mat obelys gali augti įvairiose dirvose, išskyrus gilų smėlį ir sunkų molį. Geriausiai jos auga ir dera puriuose bei pakankamai drėgnuose priemoliuose. Priesmėlyje obelys auga neblogai, bet trūkstant drėgmės nukrinta daug užuomazgų, o iš likusių išauga smulkūs vaisiai. Tinkamiausios – silpnai rūgščios dirvos.

J. Zaremba pats žada sodinti jau patikrintas bei pasiteisinusias veisles, o sodininkams mėgėjams pataria gerai pagalvoti, kokių obuolių pageidauja labiausiai. Pašnekovo nuomone, reikėtų pasisodinti vieną ankstyvųjų veislės obelį, keletą vidutinio ankstyvumo, kurių obuoliai išsilaiko iki Naujųjų metų, taip pat antaninių ar panašių į tokius obuolius vedančių obelų veisles.

Patyręs sodininkas nerekomenduoja sodinti žemaūgių veislių obelų. Jo teigimu, šių veislių obelims reikia trąšios dirvos, kurioje augdamos jos paprastai veda daug obuolių. Atrodytų gerai, tačiau iš tikrųjų bėda. Žemaūgių obelų šaknų sistema silpna, todėl neatlaikiusios gausaus derliaus jos išvirsta. Ne visada padeda ir kuolai, skirti padėti atlaikyti obuolių derlių. „Siūlau sodinti vidutinio augumo veislių vaismedžius, – sako J. Zaremba. – Jų kamienas būna storas, išlaiko daug obuolių, neišlūžta šakos.“

Pasak sodininko, kantriausios jo sodo obelų veislės yra ‘Sinap Orlovskij‘, ‘Štaris‘, ‘Florina‘, ‘Sportan‘, ‘Red Aroma‘, ‘Auksis‘ ir kt.

Kantriausios J. Zarembos sodo obelų veislės

‘Sinap Orlovskij‘ – žieminė obelų veislė, išvesta Rusijoje. Stambūs (160–180 g), rūgštesnio skonio vaisiai. Skinami rugsėjo pabaigoje, išsilaiko iki kovo–balandžio mėnesio. Šios veislės obelys pradeda derėti vidutiniškai anksti, derlius greitai didėja. Vaisius nokina kasmet ir gausiai. Vaismedžiai stiproko augumo, vainikas platus, rutuliškas, vidutinio tankumo, išsidraikęs. ‘Sinap Orlovskij‘ – kryžmadulkė veislė, žydi vidutiniškai anksti, gerai apsidulkina tuo pačiu metu žydinčių kitų obelų žiedadulkėmis. Ištverminga žiemą, mažai pažeidžiama rauplių ir žievės ligų.

‘Štaris‘ yra vidutinio derlingumo. Vaisiai skinami rugsėjo pabaigoje, stambesni už vidutinius, saldžiarūgščiai, neserga rauplėmis. Odelė žalsvai geltona su beveik visą paviršių apimančiu gražiu tamsoku raudoniu. Vaismedžiai vidutiniškai augūs arba augūs, vainikai tankūs.

‘Florina‘ derėti pradeda anksti, derlius greitai didėja. Vaisiai vidutinio didumo, odelė geltonai žalia, didesnėje dalyje išsiliejęs raudonis. Žiemą vidutiniškai ištvermingi, augūs, vainikas platus.

‘Red Aroma‘ vaisiai skinami rugsėjo viduryje arba spalio pradžioje, gero skonio, aromatingi, saldžiarūgščiai, labai sultingi. Vaismedžiai augūs, atsparūs šalčiams, nejautrūs ligoms.

‘Auksis‘ – rudeninė ar ankstyva Lietuvoje išvesta veislė. Derėti pradeda vidutiniškai anksti, labai derlinga, vaismedžiai kasmet dera. Obuoliai – stambesni už vidutinius (119 g), saldžiarūgščiai, labai skanūs. Skinami rugsėjo viduryje, išsilaiko iki sausio vidurio. Žiemą vidutiniškai ištvermingi, vidutiniškai atsparūs rauplėms ir vėžiui, neserga miltlige.

‘Spartan‘ – derlinga Kanadoje sukurta veislė. Vaisiai skinami rugsėjo pabaigoje, saugyklose išsilaiko iki balandžio vidurio. Saldžiarūgščio, gero skonio, aromatingi. Vidutiniškai jautrūs rauplėms, ištvermingi žiemą.

Kaip obelis sodina J. Zaremba

1. Pirmiausia reikia parinkti tinkamą atstumą tarp medelių. Juos lemia obelų poskiepio ir veislių derinys. Vidutinio augumo obelys sodinamos kas 3–4 m, augios – kas 4–5 m, pusiau žemaūgės – kas 2–3 m, žemaūgės – kas 1–2 m.
2. Labai svarbus tinkamas sodinimo gylis. Jis neturėtų būti didelis – užtenka pusės kastuvo gylio duobės. Sodinti reikia taip, kad visos šaknys duobėje tilptų. Ne itin plačioje duobėje pasodintos obels šaknys labiau siekia ieškoti maisto medžiagų.
3. Į sodinimo duobę galima įmaišyti komposto arba durpių, paberti NPK trąšų. Naudoti mėšlą, ypač šviežią, nerekomenduojama, nes gali apdeginti šaknis. Ant užbertų žemių taip pat galima paberti keletą saujelių mineralinių trąšų. Vasaros gale pradėję geltonuoti lapai išduoda, kad obelims stinga maisto medžiagų.
4. Pasodintus medelius, nors dirva ir drėgna, reikėtų palaistyti. Vanduo suslugdo žemę, ją gerai priglaudžia prie sodinuko šaknų, todėl vaismedis geriau prigyja.
5. Rudenį pasodintas obelaites reikėtų mulčiuoti durpėmis, kompostu ar perpuvusiu mėšlu apie 50 cm spinduliu apie kamienėlį 5–10 cm storio sluoksniu, kai dirva pašąla.
6. Rudenį pasodintus medelius reikėtų genėti tik pavasarį. Ūgtelėjusius medelius galima genėti visą sezoną, nes nauji ūgliai eikvoja maisto medžiagas, augantiems vaisiams užstoja šviesą. Nuolat genimų obelų vaisiai būna ir didesni, ir gražesni.