Sirpstančios uogos vilioja į avietyną

Sirpstančios uogos vilioja į avietyną

Su meile prižiūrimos avietės derlingesnės, jų uogos būna ir didesnės, ir saldesnės.


Biržų rajone aštuonių hektarų plote Vaidas Brazionis avietes augina jau 8 metus. Jis sako, kad didesnė šių dietinių ir gydomųjų savybių turinčių uogų derliaus dalis iškeliauja į Latviją. Kaimynai jas greitai išgraibsto. Lietuviai ne mažiau mėgsta šias aromatingas uogas, todėl dažno sode galima pamatyti bent nedidelį avietyną.


Meilė Taraškevičienė


Sunku atgaivinti


Daugelio sodininkų nuomone, geras kitų metų aviečių derlius priklauso nuo sėkmingai peržiemojusių krūmelių. Tai patvirtina ir V.Brazionis – jis teigia, kad, jei žiema snieginga, avietėms nėra grėsmės. Vis dėlto ankstyvi šalčiai ar pavasarinės šalnos, nutirpus sniegui, gali padaryti daug nuostolių. Šiemet pavasarį taip ir atsitiko: šalnos nuvirino gležnus, vos tik pradėjusius sprogti aviečių pumpurėlius. Jie nebeatsigauna ir nebeatželia. „Jokių vaistų apšalusioms avietėms atgaivinti nėra,“ – sako pašnekovas ir pabrėžia, kad iš pažeistų, linkusių dėl to suvargti augalų derliaus nėra ko tikėtis ne tik šiais, bet ir kitais metais.


Avietės – įnoringi, daug dėmesio reikalaujantys augalai. Dar rudenį prieš žiemą jomis reikia tinkamai pasirūpinti, jas apglostyti, apdengti, o pavasarį suskubti nuimti uždangalą, kad nesušustų pumpurai. Nepridengti stiebai žiemą gali ne tik nušalti, bet ir išdžiūti. Taip atsitinka, kai vėjas ir šaltis suvienija savo pajėgas. Tada stiebai praranda daug drėgmės ir pumpurai žūsta. Avietyno neaplenkia ir ligos. Bene dažniausiai avietės serga žievėplaiša, deguliais, šviesmarge, rūdimis ir kitomis ligomis.
Nenaudojant augalų apsaugos priemonių avietyne greitai atsirastų galybė kenkėjų. Avietes labai mėgsta žiedgraužiai, avietinukai, stiklasparniai, gumbauodžiai ir kiti žaladariai.

REKLAMA


Avietės – pusiau krūmai. Stiebai siekia 1,5 m, jie tvirtai laikosi, daugelio rūšių avietėms nereikia papildomų atramų. Aviečių šaknys paviršinės, iki 25−30 cm ilgio, išsidėsčiusios 30−60 cm spinduliu, gali pasiekti net 1,5 m gylį. Avietes geriausiai sodinti saulėtose, nuo vėjų apsaugotose vietose – geriausia prie tvorų, tvorelių ar sienų. Geriau auga dirvoje, kurioje anksčiau derėjo agurkai, morkos, burokėliai. Nepatariama jų sodinti ten, kur augo žemuogės, bulvės, paprikos, pomidorai ir kitos avietės, nes nuolat puls ligos ir kenkėjai.


Vienoje vietoje avietės gerai auga apie 15–20 metų (produktyviausios – iki 8–10 metų). Vėliau reikėtų avietyną atnaujinti. Tankiai aviečių nesodinkite, tarp sodinukų palikite pakankamai erdvės, maždaug 0,3–0,5 m tarpus.

Patinka mulčias


Avietės mėgsta purią ir drėgną dirvą, bet vandeningoje (molingoje) dirvoje sodinukai gali sunykti. Šie augalai labai jautrūs ir dirvai, ir vietai, kur sodinama. Saulėtoje vietoje joms augti patiktų labiausiai.


Tręšti pradedama trečiaisiais auginimo metais. Svarbu atsižvelgti į dirvožemio būklę ir augalų išsivystymą. Vasaros pradžioje 2−3 kartus avietes reikia patręšti kompostu (apie 5−8 kg – 1 kv. m), skystu gyvulių (1:10) arba vištų (1:20) mėšlu. Pelenais galima tręšti birželį−liepą, kad uogos būtų didesnės ir skanesnės. Rudenį tręšiama fosforo ir kalio trąšomis. Tręšiama ir kompleksinėmis trąšomis, pasisavinamomis per lapus. Pasak biržiečio, azoto ir kalio trąšų reikia, kad skatintų augimą, o kalcis avietėms būtinas, kad uogos būtų tvirtos.

REKLAMA


V. Brazionis pataria avietes tręšti kelis kartus po truputį, nes tokia taktika duoda geresnių rezultatų. Didelio trąšų kiekio augalai nespėja pasisavinti, todėl dalis jų nueina perniek arba būna išplautos lietaus. „Jeigu aviečių lapai tamsiai žali, o stiebai sodriai rudos spalvos, tręšti krūmų nereikia“, – tvirtina ūkininkas. V. Brazionis įsitikinęs, kad geriausia avietes tręšti smulkinta mediena (obelų, kriaušių, trešnių ir kt.). „Mulčiuotame avietyne neauga žolė, mažiau išgarinama drėgmės, be to, ji pūdama išskiria naudingų augalams maisto medžiagų“, – teigia pašnekovas.


Sirpstančios uogos vilioja į avietyną

Avietėse yra angliavandenių ir fruktozės bei organinių rūgščių.


Keli derliai


Kultūrinės avietės skirstomos į vasarines ir remontantines, t. y. duodančias kelis derlius. Literatūroje rašoma, kad norint gausesnio derliaus, svarbu avietes nuolat laistyti. Šiemet aviečių augintojams to neprireikė, nes tuo pasirūpino pati gamta.


Remontantinės avietės duoda du derlius. Vienas uždera ant pirmamečių stiebų rudenį ir dera iki pat šalnų, antras – kitų metų vasarą ant apatinės stiebo dalies. Norėdami geresnio derliaus rudenį, daugelis sodininkų pašalina baigusius derėti stiebus surinkę uogas. Tie, kurie nori gauti ir vasarinį derlių, nurinkę uogas pirmamečius stiebus patrumpina iki 20–30 centimetrų. Nuskynus uogas šie stiebai pašalinami, o rudeniniai nukerpami nukritus lapams – tai gali būti net iškritus sniegui. Augti paliekama 10–15 stipriausių stiebų 1 kv. m dirvos (maždaug 7 krūmai).


Silpni, pažeisti vasarinių veislių aviečių stiebai išpjaunami pavasarį. Geriausia palikti tik 8–12 stiebų. Gegužės mėnesį retinamos iki 10–15 cm aukščio pasiekusios atžalos. Iš jų paliekamos tik stipriausios. Taip daroma, kad antramečiai stiebai gautų kuo daugiau šviesos. Be to, juos ne taip puls ligos ir kenkėjai, sulauksite gausesnio derliaus. Nuskynus uogas, pašalinami derėjusieji ir dalis nereikalingų jaunų stiebų. Sodininkų teigimu, tada augalai greičiau pasiruošia žiemai, tampa atsparesni ligoms.


Nepuola kirmėlės


Su meile prižiūrimos avietės derlingesnės, jų uogos būna ir didesnės, ir saldesnės. Pasak V. Brazionio, iš hektaro galima priskinti 500–1000 kg uogų. Kiekvienas sprendžia, kaip auginti avietes, kokią veislę pasirinkti. „Mano ūkyje jau daug metų auginamos Rusijoje išvestos ‘Balzam’ veislės avietės, taip pat ‘Polka’ ir kt., – pasakoja sodininkas. – ‘Balzam’ avietės – atsparios šalčiui, grybinėms ligoms ir voratinklinėms erkutėms. Tai derlinga vasarinė veislė. Krūmų aukštis – 1,7–1,8 m. Uogos vidutinio dydžio, saldžiarūgštės, tamsios raudonos spalvos.“ Ši aviečių veislė ypatinga dar ir tuo, kad ir nenupurškus jokiais chemikalais uogų nepuola kirmėlės.
Pastaruoju metu nemažai aviečių veislių atkeliauja iš Lenkijos. Ten šių augalų selekcija itin aukšto lygio. Tačiau, V. Brazionio teigimu, labai svarbu neapsigauti, nes tik kelios iš daugybės ūkyje patikrintų lenkiškos kilmės vasarinių veislių tinka auginti mūsų klimato sąlygomis.



Šiuo metu šalies avietynuose – pats darbymetis. Uogoms nuskinti reikia daug darbo rankų. Kadangi darbuotojų sunkiai sekėsi prisikviesti, biržietis iš lenkų įsigijo uogų skynimo kombainą. Jis pakeitė net 30 žmonių, kurie avietyne darbuodavosi du mėnesius, darbą. Su kombainu nuo 8 ha avietyno uogos nuskinamos per savaitę. „Kombainas į avietyną rieda tik tada, kai prisirpsta kuo daugiau uogų, – pasakoja ūkininkas. – Tačiau kombainu skintos uogos jau būna nebe desertinės, o tik uogienei tinkamos. Jas superka tiek Lietuvos, tiek Latvijos perdirbimo įmonės.“ Dėl darbo rankų stygiaus Lietuvoje didesnių avietynų plotai mažėja, dėl tos pačios priežasties brangsta ir pačios uogos. Štai šiemet jų kilogramas kainuoja net 5 eurus už kilogramą.


Didelės aviečių kainos – paskata patiems pasisodinti ir užsiauginti šių vertingų uogų. Ne už kalnų ruduo – palankus metas skirti rėželį sodo lysvės ir avietėms.


Sirpstančios uogos vilioja į avietyną

Avietės - ir gardu, ir sveika.


Uogų nauda


Avietėse yra angliavandenių ir fruktozės bei organinių rūgščių – citrinų, obuolių, skruzdžių, salicilo. Jose taip pat yra organizmui naudingų mineralinių druskų: kalio, natrio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, jodo, vario. Be to, avietės – gausus vitaminų C, B1, B2, P, PP šaltinis, jose dar yra karoteno, folio rūgšties.


Džiovintos aviečių uogos bei lapai padeda slopinti uždegimą, mažinti karščiavimą, vartojama nuo mažakraujystės, sutrikus širdies ritmui. Ne veltui lietuvių liaudies medicinoje aviečių arbata laikoma pirmu vaistu nuo peršalimo ligų. Tai natūralus aspirino pakaitalas. Be to, avietės palaiko optimalią skrandžio ir žarnyno veiklą. Jose esančios medžiagos skatina šlapimo rūgšties išsiskyrimą iš organizmo. Aviečių uogos valgomos šviežios, perdirbtos arba šaldytos. Šaldytose uogose išlieka visos vertingos medžiagos, nepasikeičia skonis ir aromatas. Skani ir labai vertinga džiovintų uogų, lapų ir šakelių arbata.