Mūsų sodai keičiasi: atėjo eilė spanguolėms

Mūsų sodai keičiasi: atėjo eilė spanguolėms

Įrengtas spanguolynas paprastai būna ilgaamžis. Jis gali gyvuoti toje pačioje vietoje 70–80 ir daugiau metų.


Maistingų ir vitaminų bei mineralų turtingų spanguolių nebūtina eiti ieškoti į mišką ar raistą. Jos gali lygiai taip pat puikiai vešėti ir mūsų soduose. Vis daugiau lietuvių jas pamėgsta ir pradeda auginti savo sklypuose.


Veislių gausybė


Vilniaus universiteto Botanikos sodo vyresnioji augalų kolekcijų kuratorė Auksė Meiduvienė sako, kad jeigu kam patinka mūsų aukštapelkėse augančios paprastosios spanguolės, tai gali auginti jas į sveikatą parsinešę krūmelių iš natūralios augavietės.


Tie, kurie labiau norėtų stambiauogių spanguolių, jų veislių turėtų ieškoti mugėse arba Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kauno botanikos sode, medelynuose, interneto svetainėse. Svarbu suprasti, kad paprastosios ir stambiauogės spanguolės –skirtingi augalai su nevienodo dydžio ir skonio uogomis. Jos turi daug panašumų, bet yra ir esminių skirtumų.


Kuo skiriasi paprastosios spanguolės nuo stambiauogių? Spanguolės (Oxycoccus Hill.) priklauso erikinių šeimai. Tai visžaliai krūmokšniai. Jų stiebai šliaužiantys, ploni, susilietimo su substratu vietose įsišaknijantys. Žiedai rožiniai, kartais balkšvi, kekėse jų būna po kelis, rečiau – pavieniai, ant siūliškų žiedkočių. Vaisiai – raudonos, kartais beveik juodos, su vaškinėmis apnašomis arba be jų daugiasėklės uogos su taurelės liekanomis viršūnėje. Gentyje yra keturios rūšys, paplitusios šiaurės pusrutulyje.

REKLAMA


Lietuvoje auga paprastosios ir smulkiauogės spanguolės. Paprastosios spanguolės (Oxycoccus palustis Pers.) auga aukštapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse, rečiau – žemapelkėse, užpelkėjusiuose miškuose. Europoje pradėta kultivuoti. Smulkiauogės spanguolės (Oxycoccus microcarpus Turcz.) Lietuvoje paplitusios mažiau už paprastąsias. Auga tik aukštapelkėse, dažniausiai ant kupstų.


Stambiauogės spanguolės (Oxycoccus macrocarpos (Aiton) Pers.) savaime auga Šiaurės Amerikos šiaurinėje dalyje, pelkėse. Sukultūrintos, šiuo metu žinoma daugiau kaip 200 jų veislių. Lietuvoje 1965 m. pradėtos auginti ir tirti Botanikos institute. Šiuo metu eksperimentinėje Botanikos instituto bazėje auginamos 36 stambiauogių spanguolių veislės ir hibridai, VDU Kauno botanikos sode – 53, VU Botanikos sode – 23. Stambiauogės spanguolės nuo paprastųjų skiriasi stambesnėmis (10–23 mm skersmens) uogomis, tvirtesniais, ilgesniais stiebais, stačiais, 5–15 cm aukščio generatyviniais ūgliais, stambesniais abipus žaliais bukaviršūniais lapais.


Spanguolės mėgsta saulę


Įrengtas spanguolynas paprastai būna ilgaamžis. Jis gali gyvuoti toje pačioje vietoje 70–80 ir daugiau metų. Pagrindiniai reikalavimai spanguolynui ؘ– tinkamo rūgštingumo (pH 3,7–4,5) purus substratas, pakankama, bet ne per didelė drėgmė ir atvira saulėta vieta.

REKLAMA


Gruntinis vanduo stambiauogėms spanguolėms turėtų būti 50–60 cm gylyje, o paprastosioms – 30–40 cm. Spanguolėms netinka užmirkusios vietos. Jei spanguolynas tinkamai prižiūrimas: laiku tręšiama, užpilama smėliu, karpoma, rūpinamasi apsauga nuo ligų, tai garantuoja gerą derlių – priklausomai nuo sąlygų ir veislės požymių, galima surinkti 1–2,5 kg uogų iš kvadratinio metro.


Spanguolyną reikėtų veisti nedideliame, maždaug kvadratinio metro žemės plote. Labai svarbu saulėta, nuo vėjų apsaugota, neužpavėsinta vieta, mat pavėsyje spanguolės gražiai auga, bet blogai dera arba visai nedera.


Norint įveisti spanguolyną, tam reikia ruoštis iš anksto. Rudenį reikėtų iškasti 30–50 cm gylio duobę. Jos kraštus galima sutvirtinti lentomis, tačiau tam visai netinka šiferis, plastikas, linoleumas ar kitos neekologiškos medžiagos. Taip pavyks izoliuoti aplinkos dirvą nuo rūgščių durpių, kuriomis bus užpildyta duobė. Netinka į šią duobę kloti jokio polietileno ar kitų neekologiškų medžiagų.


Jeigu spanguolynas augs lengvame smėlyje arba priesmėlyje, duobės dugną galima išplūkti moliu – geriau laikysis drėgmė. Į paruoštą duobę reikėtų pripilti rūgščių (pH – 3,7–4,5) aukštapelkių durpių, jas kiek papresuoti ir vėl pilti iki kraštų. Per žiemą substratas įmirks, susigulės ir pavasarį bus tinkamas spanguolėms sodinti.


Jei durpių sluoksnis per žiemą įdubo, reikia papildomai užpilti durpių, dar papresuoti, palaistyti vandeniu ir tuomet sodinti krūmelius. Prieš sodinimą būtina durpes gerai prilaistyti –taip bus lengviau palaikyti nuolatinę drėgmę, vėliau reikės mažiau vandens. Durpės – kaip kempinė, sugeria daug vandens, kol sudrėksta, bent jau ilgesnį laiką tą drėgmę palaiko ir greitai neperdžiūva.



Spanguoles reikėtų sodinti gegužės arba birželio mėnesį. Viename kvadratiniame metre užteks 8–10 daigų. Juos reikia išdėstyti šachmatų lentos principu, 30–40 cm atstumu vieną nuo kito. Tame pačiame plote galima sodinti kelias spanguolių veisles.


Mūsų sodai keičiasi: atėjo eilė spanguolėms

Spanguolės - mėgstama lietuvių uoga.


Spanguolyno priežiūra


Laistymas. Stambiauogės spanguolės pakantesnės sausrai nei paprastosios, tačiau jauną spanguolyną būtina nuolat laistyti. Svarbu, kad substratas būtų truputį drėgnas, bet jokiu būdu nepermirkęs. Paėmus tokių durpių į saują, jos turi būti drėgnos, bet ne varvančios nuo vandens pertekliaus. Vėliau laistyti reikės mažiau, nes suaugus sąžalynui, pro tankią lapiją drėgmė ne taip greitai išgaruoja.


Tręšimas. Spanguolės nėra labai reiklios papildomoms maisto medžiagoms, bet joms, kaip ir visiems augalams, būtinas azotas, fosforas, kalis, mikroelementai, tik gerokai mažesniais kiekiais. Geriausiai tinka nekeičiančios rūgštaus substrato pH sulfato trąšos. Bet jei jūsų augalai gražiai auga ir gerai dera, neskubėkite tręšti, nes dėl pertręšimo gali suprastėti derlius, augalai bus labiau pažeidžiami ligų.


Durpių sluoksnio atnaujinimas. Spanguolynui atnaujinti kartą per 4–5 metus į sąžalyną reikia papildomai priberti apie 5 cm tų pačių aukštapelkių durpių. Jomis padengti nuplikę augalų stiebai greičiau įsišaknija, išleidžia daugiau atžalų ir spanguolynas iš naujo sužaliuoja. Kartu uždengiami nubyrėję lapai, sumažinamas ligų plitimas, susidaro geresnės sąlygos palaikyti drėgmę. Tai geriausia daryti vėlų rudenį arba žiemą, kai dirva sušąla.


Karpymas. Spanguolės derės geriau, jeigu pavasarį nukarpysite dalį šliaužiančių stiebų (jie labai tiks spanguolėms dauginti), – krūmai visas jėgas atiduos uogoms auginti.


Ruošimas žiemai. Jauną spanguolyną artėjant žiemai pridenkite eglišakėmis. Tai apsaugos augalus nuo temperatūros svyravimų, o nubyrėję spygliai pagerins substrato rūgštingumą.


Kova su ligomis. Jei tik nurinkus uogas jau derėjusiame spanguolyne kilo įtarimų, kad augalai serga grybinėmis ligomis, nupurkškite fungicidais.


Svarbu žinoti: vėlyvą rudenį po šalnų spanguolių lapeliai nusidažo sodria, tamsiai violetine spalva, jie atrodo kaip negyvi, tad nesugalvokite augalų išmesti – pavasarį jie vėl sužaliuos. Šildomame šiltnamyje jie bus visžaliai ištisus metus.


Pasodinus vienmečius krūmelius, spanguolės pradės derėti po dvejų metų, jei dauginote ūgliais – pirmosios uogos pasirodys po trejų, bet tik tuo atveju, jei tinkamai juos pasodinote (atviroje saulėtoje vietoje, aukštapelkių durpėse) ir gerai prižiūrite (pasirūpinote pakankama substrato drėgme, kovojate su ligomis, tręšiate).

REKLAMA


Sodininkai nesnaudžia


Nedidelius spanguolynus jau įsirengė nemažas būrys mėgėjų. Gal ir ne visiems gerai sekasi auginti šias nuo seno vertinamas uogas. Vis dėlto laikantis reikalavimų pasodintas ir tinkamai prižiūrimas spanguolynas kasmet džiugins gražiu, akį traukiančiu vaizdu ir vertingu derliumi.


Nors visos Lietuvoje augančios spanguolės skiriasi savo morfologija, augimo sąlygomis, tačiau uogų cheminė sudėtis – panaši. Stambiauogių spanguolių uogose yra daugiau vitaminų C, A, pektinų, leukoantocianų, bet mažiau cukraus, organinių rūgščių.


Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode“