Nepriklausomybės Akto signatarė, Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė – viena iš nedaugelio politikių, nuo Nepriklausomybės atkūrimo vis dar aktyviai dalyvaujančių politikoje. Savo kelią pradėjusi nuo rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą 1990-aisiais, balsavusi už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą Kovo 11-ąją, daugiau nei du dešimtmečius buvusi Seimo nare, pirmoji moteris krašto apsaugos ministrė, šiuo metu ji – aktyvi Europos Parlamento narė.

– Kaip vertinate šiandienę Lietuvos situaciją?

– Kadangi ne vienerius metus dirbau gynybos ir saugumo srityje, esu išmokusi žiūrėti į situaciją per tam tikrą galimų grėsmių prizmę. Jų visada yra ir bus, negyvename izoliuotoje saloje. Grėsmės Europai yra ir grėsmės mums. Net didelė Artimųjų Rytų ar tolimosios Pietryčių Azijos krizė, į kurią įsitrauktų mūsų sąjungininkai, gali sukelti mus pasiekiantį domino efektą. Juo labiau kad turime nestabilią kaimynystę Rytuose su labai agresyvia, nedemokratine, nors ekonomiškai ir silpna Rusija.

Tai, kad mes sugebėjome išlikti per ištisą šimtmetį trukusią carinės Rusijos okupaciją, du per mūsų žemę persiritusius pasaulinius karus, nors netekome daugiau nei trečdalio gyventojų – lietuvių, žydų ir kitų, – yra stebuklas. Pakilome beveik iš kapo – atimta visa žmonių nuosavybė, sunaikinti natūralūs bendruomeniniai ryšiai, primesta svetima ideologija, buvome uždaryti nuo laisvojo pasaulio pažangos. Todėl džiaugiuosi, kad mano kartai teko prisidėti prie to stebuklo, nors buvo labai nelengva.

Gerai suprantu, kad esame kelyje, nes sovietinės okupacijos penkiasdešimtmetis paliko mus labai toli. Ypač gerai tai matyti lyginant Europos valstybių ekonominio išsivystymo lygį. Geriausias pavyzdys – Suomija. Iki karo estų ekonomika atrodė geriau. Sovietinė okupacija nulėmė, kad šiandien Suomija pragyvenimo lygiu vis dar gerokai lenkia ir Estiją, ir kitas Baltijos valstybes.

Būtent šiuo aspektu ir vertinu dabartinės Lietuvos situaciją. Gali būti, kad mūsų šalis dabar išgyvena aukso amžių. Vertinti galės jau kitos kartos, kai bus aišku, ar mūsų nepriklausomos valstybės atkūrimas šį kartą yra tvarus.

– Kodėl jūs esate politikoje?

– 1990 metais, kai ėjau į Aukščiausiąją Tarybą, buvau vaikų gydytoja Pasvalyje. Man patiko šis darbas ir aš, eidama į Aukščiausiąją Tarybą, buvau įsitikinusi, jog grįšiu jį dirbti, tik dabar, per rinkimus, turiu nugalėti kandidatavusius komunistus ir balsuoti už Nepriklausomybę.

Po dvejų metų, kai Aukščiausioji Taryba buvo paleista, įvyko priešlaikiniai rinkimai, buvau jau ir gydytojos darbą susiradusi. Tačiau po 1992 m. rinkimų, kai susiformavo prof. Vytauto Landsbergio vadovaujama opozicija, sulaukiau jo skambučio. Jis mane pakvietė dirbti atstove spaudai. Nelabai tuo metu supratau, kas tai yra, to ryšio su spauda taip pat nelabai turėjau. Tačiau, aišku, man tai buvo įdomu, buvau jau smarkiai įsitraukusi į valstybės atkūrimo procesą. Nuo to laiko prasidėjo ir mano kaip politikės kelias. Iki tol nepamenu, kad kas nors būtų vartojęs žodį „politika“. Ritosi Laisvės, Nepriklausomybės banga, revoliucija…

– Kiek tvari mūsų dabartinė Nepriklausomybė?

– Labai dažnai pagalvoju apie 1939 metus, apie tuometę Lietuvos situaciją, kai praradome Vasario 16-osios Lietuvą. Tuo metu virš Lietuvos jau kabojo nuosprendis, tačiau daugybė žmonių to negalėjo jausti, buvo nepatenkinti savo dar jauna valstybe ir tik ją praradę suprato, kad tuomet gyveno pačius geriausius savo gyvenimo metus.

Kovo 11-osios Lietuva gyvuoja ilgiau nei anoji, Vasario 16-osios Lietuva, ir ji tikrai nesiruošia žlugti. Atvirkščiai, mūsų geopolitinė situacija šiandien yra žymiai geresnė nei tuomet.

Tad šiandien aš į Lietuvą žiūriu kaip į valstybę, einančią sėkmingu keliu, nepaisant to, kaip blogai vertinčiau dabartinę valdžią. Valdžia gali būti vienokia, gali būti kitokia, tačiau svarbiausia – bendra valstybės kryptis. Galų gale mes turime teisę patys išrinkti valdžią, net teisę turėti labai blogą valdžią.

Beje, mūsų šalį verta palyginti ne tik su Vakarų pasauliu, kuriam neteko išbandymo bolševikų valdžia. Ukrainiečiai, kartvelai ar moldavai žiūri į mus kaip į sėk­mės istoriją. Užtenka pamatyti, kaip atrodo tų šalių miesteliai ir kaimai, kad suprastum, ką mums davė narystė Europos Sąjungoje. Pakanka pagalvoti apie atimtas šių šalių teritorijas, vykstančias okupacijas, žūstančius žmones, kad įvertintum mūsų narystės NATO reikšmę. Mes juk tai sugebėjome pasiekti patys.

– Buvote išrinkta į Europos Parlamentą. Ar viskas jau padaryta?

– Šiandien savo darbą suprantu kaip tolimesnį mūsų valstybės kūrimą ir dirbant Europos Parlamente. Europos sėkmė, Europos ateitis, jos saugumas, tarpusavio ryšiai – yra ir mūsų sėkmė.

Europos suvienijimas po 1939 metų tragedijos – jos padalijimo – nėra užbaigtas. Norėčiau, kad daugiau man nebereikėtų kalbėti apie grėsmes iš Rytų. Tikiu, kad Rusija gali būti demokratine, taikia valstybe, kokie esame mes, kokia po Antrojo pasaulinio karo tapo Vokietija, įveikusi savo nacistinę praeitį. Prie to galime prisidėti ir mes, dalyvaudami diskusijose Europoje, padėdami Ukrainai eiti Europos keliu. Čia matau tolimesnių darbų prasmę.

Politinė reklama bus apmokėta iš Europarlamentarės Rasos Juknevičienės lėšų. Užs. nr. SVTRN1300059

Partnerių informacija.