Neslūgstant politinei įtampai regione, ekonominis ir energetinis saugumas tampa itin aktualus. Šioje srityje nuveikta daug, tačiau ar jau galime būti visiškai ramūs? Kokių iššūkių dar gali kilti ir kokius projektus turėtume įgyvendinti, kad užsitikrintume minėtą saugumą?

Teodora RAŠIMAITĖ

Energetinį saugumą 1913 m. pirmasis apibrėžė Jungtinės Karalystės premjeras Vinstonas Čerčilis – jo teigimu, naftos tiekimo saugumo užtikrinimas glūdi tik tiekimo įvairovėje. Energetinio saugumo problematika pasaulyje tapo ypač aktuali po 1973 m. naftos embargo, kai didelių energijos išteklių tiekimo sutrikimų iki tol nepatyrusios Jungtinės Amerikos Valstijos, Vakarų Europos ir Azijos šalys suprato, kad priklausomumas nuo naftos tiekimo iš užsienio valstybių gali smarkiai pakenkti nacionalinės ekonomikos funkcionavimui ir nacionaliniam saugumui. Suvokta, kad energijos ištekliai, jų tiekimo ir perdirbimo infrastruktūros objektai daro didelę įtaką valstybių ekonominei galiai, jie tapo ekonominių, politinių ir net karinių konfliktų priežastimi ar bent papildoma įtakos priemone šalių santykiuose.

Didelis rūpestis

Lietuvai energetinė nepriklausomybė buvo didelis rūpestis nuo pat savo nepriklausomybės paskelbimo – tikriausiai daugelis dar atsimena šalies blokadą, kai degalų stigo net greitosios pagalbos ir policijos automobiliams. Netrukus, 1994 m., buvo parengta pirmoji Nacionalinė energetikos strategija, o neseniai patvirtinta jau šeštoji. 2012-aisiais Nacionalinė energetikos strategija netgi buvo pavadinta Energetinės nepriklausomybės strategija, tačiau iki tokios nepriklausomybės bent jau nuo Rusijos dar buvo toli. Pavyzdžiui, 2006 m. neva dėl techninių gedimų buvo sustabdytas naftos tiekimas vamzdynu „Družba 2“, ir tai sukėlė mūsų šaliai daug bėdų.

Vis dėlto energetinio saugumo sąvoka tuo metu buvo traktuojama gana siaurai, telkiant dėmesį į energijos šaltinių ir kuro tiekimo diversifikavimą, importą ir nuosavų generavimo pajėgumų didinimą. Vėliau suvokta, kad įgyvendinant energetikos plėtros planus ir vertinant energetinį saugumą būtina atsižvelgti ir į geopolitinius bei socialinius veiksnius.

Pagrindinė energetinio saugumo analizės užduotis yra įvertinti esamų ir (ar) planuojamų energetikos sistemų atsparumą įvairioms grėsmėms – ne tik technologinėms, gamtinėms ir ekonominėms, bet ir geopolitinėms bei socialinėms. Jei šios grėsmės pasitvirtintų, atsiradę trikdžiai gali nutraukti arba apriboti energijos ir kuro tiekimą vartotojams, taip pat labai padidinti kainas, kaip nutiko 2012–2013 m., kai dujų kainos Lietuvoje buvo pasiekusios rekordines aukštumas ir kėlė didžiulį žmonių nepasitenkinimą.

Jau būtume galėję pasidžiaugti, kaip toli nuėjome, bet vėl dėl tos pačios Rusijos teko permąstyti, peržiūrėti energetinio saugumo strategijas ir veikti.

Svarbios ir kainos

Energetinio saugumo tyrimų centro vadovas prof. Juozas Augutis atkreipia dėmesį, kad anksčiau energetinis saugumas buvo suprantamas kaip nepriklausomybė nuo kitų šalių, ypač nedraugiškų, išteklių, bet šiaip sąvoka yra daug sudėtingesnė. Pasak jo, energetinis saugumas – visos energetikos sistemos gebėjimas užtikrinti vartotojams nenutrūkstamą energijos tiekimą pagrįstomis kainomis.

„Jei energijos kainos bus aukštos, nors vartotojai ja bus aprūpinami 100 proc., jie nebus patenkinti ir nesijaus saugūs. To dar maža – energetikos sistema turi būti kuo atsparesnė įvairiems trikdžiams – techniniams ir gamtiniams. Kaip parodė neseniai praūžęs viesulas, pastarieji tampa vis aktualesni. Gamtos sukelti sutrikimai yra nemalonūs, bet pataisomi. Gamtoje mes nieko per daug pakeisti negalime, nebent į blogąją pusę.

Svarbiausi energetinio saugumo veiksniai – socialiniai ir geopolitiniai. Energijos kainos turi būti priimtinos vartotojams, priklausomai nuo pajamų ir energijos išteklių kainų pasaulinėje rinkoje. Žinoma, šių kainų mes paveikti negalime, bet jeigu jos išsiskiria regione, tai – jau grėsmė saugumui. Tokioje situacijoje vienu metu buvome, kol dar neturėjome suskystintųjų dujų terminalo, – mūsų pajamos Europos Sąjungoje (ES) buvo vienos mažiausių, o dujų kainos – vienos didžiausių“, – dėsto profesorius.

Labai svarbi ir valstybės socialinė politika. Žinoma, visuomet bus visuomenės grupių, kurioms, kad ir kokios nedidelės būtų energijos kainos, jos bus sunkiai įkandamos, tad, jei nebus atitinkamos socialinės politikos tiems gyventojams padėti, tai mažins saugumą.

Trečioji veiksnių grupė, kuri mums kėlė daugiausia rūpesčių, – geopolitiniai veiksniai. Tai gali būti ne tik energijos tiekimo nutraukimas, bet ir kainų sukėlimas, siekiant daryti poveikį, ką jau kalbėti apie tokias dideles, aštrias krizes kaip kilusi Rusijai užpuolus Ukrainą. „Ši situacija mus pamokė, kokia turi būti energetikos sistema, kad būtų atspari net didžiausioms krizėms“, – pabrėžia prof. J. Augutis.

Lygis nuolat kilo

Taigi energetinis saugumas – kompleksas įvairiausių veiksnių, iš kurių kiekvienas įneša savo indėlį. „Mes, mokslininkai, įdedame daug darbo, stengdamasi apskaičiuoti kiekvieno faktoriaus svorį ir poveikį – norisi turėti vieną skaičių, kuris apibrėžtų bendrą energetinio saugumo lygį. 100 proc. lygis būtų idealus, mums niekas negrėstų, bet toks saugumas galimas tik danguje – visiškai saugi nėra nė viena pasaulio valstybė. Nuo 0 iki 30 proc. – kritinis energetinio saugumo lygis. Pasaulyje tokių šalių yra, bet jos – ne Europoje. Patenkinamas, vidutinis lygis – nuo 30 iki 60 proc.“, – aiškina pašnekovas.

Lietuvos energetinio saugumo lygis nuolatos kilo. „Jis prasidėjo maždaug nuo 50 proc. 2009–2010 m., ir tai mūsų netenkino. Mūsų šalies energetinis saugumas 12 proc. šoktelėjo ir pasiekė laukiamus 60 proc. po to, kai pradėjo veikti suskystintųjų dujų terminalas. Ir mokslininkai, ir politikai tuomet nusiramino, mokslininkai veikė budėjimo režimu, nematė didelės prasmės toliau atlikti tyrimus, bet prasidėjus karui Ukrainoje vėl viskas pasikeitė“, – atkreipia dėmesį prof. J. Augutis.

Silpnoji vieta – elektros energija

Pasak Ekonominio saugumo tyrimų centro vadovo, dėl dujų mūsų padėtis – geriausia Europoje, o dėl elektros energijos tiekimo esame prastesnėje situacijoje, nors ji nėra tokia, kokia buvo prieš 5 ar 10 metų. „Esame padarę visus darbus, kad galėtume atsijungti ar būtume atjungti nuo BRELL žiedo – nuo sovietų laikų likusios elektros energijos perdavimo sistemos, tačiau turime tai daryti kartu su Latvija ir Estija, o jos šiek tiek atsiliko“, – teigia pašnekovas. Tiesa, dabar turime elektros jungtis ir su Lenkija bei Švedija, tad padėtis nėra kritinė.

Pabrėžtina, kad Baltijos šalių elektros perdavimo sistemų operatorės „Litgrid“, AST ir „Elering“ šią vasarą pasirašė susitarimą sinchronizuoti Baltijos šalių elektros tinklus su Vakarų Europa 2025 m. vasarį ir pasitraukti iš BRELL žiedo.

Visgi darbai, pasak prof. J. Augučio, niekuomet nesibaigia – dabar turime būti pasirengę ir fiziniam poveikiui energetikos infrastruktūrai, taip pat kibernetinėms atakoms, perkonfigūruoti elektros tinklus taip, kad jie galėtų, nors ir neilgai, dirbti autonominiu režimu, o tam reikia energijos kaupiklių ir t. t. „Grėsmė energetiniam saugumui padidėjo, tad jo lygis smuktelėjo, nors didžiąsias problemas jau esame išsprendę ir daug nuveikę. Tačiau reikia ir toliau nuolatos galvoti, dirbti ir stengtis būti kuo labiau pasirengusiems viskam. Tad mes su Energetikos instituto mokslininkais atnaujiname ir spartiname darbus“, – tvirtina profesorius.

Politikai suprato problemą

Paklaustas, ar visos Vyriausybės skyrė pakankamai dėmesio energetiniam saugumui, prof. J. Augutis tikina, kad negalėtų išskirti nė vienos, kuri būtų dėjusi mažiau pastangų energetiniam saugumui didinti. „Galbūt vieni matė vienokį kelią, kiti – kitokį, bet visos politinės jėgos dėjo pastangų ir suprato energetinio saugumo svarbą, ypač kalbant apie Rusiją“, – pabrėžia pašnekovas.

Tiesa, pavyzdžiui, net Vokietija mūsų nesuprato, kodėl norime turėti suskystintųjų dujų terminalą – juk tai brangu ir sudėtinga. „Vis dėlto mums pavyko, o mūsų tiesą įrodė gyvenimas. Teigiama, kad kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Taip mes iš visų krizių išėjome su geresniu supratimu, geresnėmis strategijomis, stipresnėmis sistemomis“, – atkreipia dėmesį profesorius.

Kita vertus, Vokietija ir visa ES, ištikus bėdai, gana greitai persiorientavo į kitas rinkas. Tad ar tai nėra energetikos sistemų atsparumo požymis? „Viena vertus, taip, bet pakeisti energetikos sistemas nebūna lengva, o svarbiausias šių sistemų atsparumui yra būtent energijos šaltinių diversifikavimas. Jau dabar matyti, kad vien atsinaujinančioji energija taip pat nėra gerai – privalome turėti nuolat veikiančių generatorių, kurie tikrintų tinklų stabilumą, galėtų gelbėti gamtos stichijų atvejais. Taigi mūsų supratimas nuolatos tobulėja, o vėliau galima imtis ir darbų“, – apibendrina prof. J. Augutis.

Nedraugiškos investicijos

Neseniai Europos Komisija paskelbė priemones, kuriomis, augant geopolitinei įtampai ir vykstant esminiams technologiniams pokyčiams, bus siekiama didinti ES ekonominį saugumą. Be kitų aspektų, atkreiptas dėmesys į užsienio investicijas, kurios naudingos Europos ekonomikai, bet vis dėlto gali kelti riziką saugumui ir viešajai tvarkai. Komisija peržiūrėjo daugiau kaip 1 200 tiesioginių užsienio investicijų sandorių, apie kuriuos per pastaruosius trejus metus valstybės narės pranešė pagal galiojantį šių investicijų tikrinimo reglamentą. Remiantis šia patirtimi ir išsamiu galiojančio reglamento veikimo vertinimu, yra šalinami esami trūkumai ir siekiama, kad sistema būtų veiksmingesnė.

Kaip viena didžiausių investuotojų pasaulyje, ES pripažįsta atvirų pasaulinių rinkų svarbą. Ji taip pat pripažįsta didėjantį susirūpinimą dėl investicijų į tam tikras pažangias technologijas, kurios galėtų sustiprinti kai kurių subjektų karinius ir žvalgybos pajėgumus, o šie galėtų jais pasinaudoti prieš ES ar pakenkti tarptautinei taikai ir saugumui.

Šiuo metu šis aspektas nėra nei stebimas, nei kontroliuojamas ES ar valstybių narių lygmeniu. Todėl Europos Komisijos baltojoje knygoje dėl investicijų užsienyje siūloma nuosekliai išanalizuoti investicijas užsienyje, kad būtų galima suprasti galimą su jomis susijusią riziką. Komisija laikosi strategijos, kad pirmiausia reikia ir investuoti tose šalyse, ir investicijas priimti iš tų šalių, su kuriomis sieja bendros vertybės.

Atvirumo era baigiasi?

Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo Mariaus Vaščegos teigimu, vienas iš svarbiausių aspektų, apibrėžiančių ekonominį saugumą, – strateginė autonomija, kai šalis yra kuo mažiau priklausoma nuo nedraugiškų šalių, kurios tiekia kritines žaliavas, energijos išteklius ir kita, ko reikia veikti pramonei ir ekonomikai būti konkurencingai. „O kai šalis – konkurencinga, ji gali finansuoti savo socialinį modelį, laikomą didžiuliu ES pranašumu, tačiau tam reikia nemažai lėšų. Žinoma, kai kalbama apie ekonomikos saugumą, pirmiausia turimi omenyje išoriniai veiksniai, bet ne mažiau svarbūs yra ir socialiniai, nes socialinė atskirtis, nelygybė kenkia šalies saugumui“, – pabrėžia M. Vaščega.

Paklaustas apie investicines rizikas, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas atkreipia dėmesį, kad ES užsitikrino savo konkurencingumą ir gerovę atviros ekonomikos sąlygomis – daug eksportuoja, prekiauja su kitomis šalimis. „50 proc. mūsų ekonominės gerovės priklauso nuo užsienio prekybos. Pavyzdžiui, Kinijoje užsienio prekybos dalis sudaro 30 proc., o Jungtinėse Amerikos Valstijose – tik apie ketvirtadalį.

Tačiau padėtis ir geopolitika keičiasi, tad turime kuo labiau išsaugodami atvirumą užsitikrinti ir ekonominį saugumą. Dėl to Europos Komisija ir priėmė strateginius dokumentus dėl ekonominio ir energetinio saugumo – įvertinamos rizikos ir imamasi priemonių prisitaikyti prie naujų geopolitinių realijų“, – tvirtina pašnekovas ir priduria, kad be tarptautinės prekybos negalime gyvuoti, tiesiog bus stengiamasi diversifikuoti rinkas, atidžiau vertinti prekybos partnerius, pavyzdžiui, atsigręžti į Pietų Amerikos valstybes, kur rizikos – mažesnės.

Geriau suvokiame rizikas

Pasiteiravus apie Lietuvos problemas žvelgiant į ES kontekstą, M. Vaščega teigia, kad tam tikru aspektu mūsų padėtis buvo palankesnė, nes labiau suvokėme rizikas ir nemažai nuveikėme, siekdami jas pašalinti, ypač energetinio saugumo srityje. „Net ir mūsų įstojimas į NATO, ES buvo ekonominio saugumo didinimas: dabar didžiausios mūsų prekybos partnerės – ES šalys. Ką mes dabar dar turime padaryti – plėtoti infrastruktūros jungtis su ES šalimis, pavyzdžiui, „Rail Balticos“ projektą“, – dėsto pašnekovas.

Dar vienas dalykas, kuriam, pasak M. Vaščegos, turime skirti daugiau dėmesio ir kurį mums ne kartą yra pabrėžusi Europos Komisija, – socialinė nelygybė ir skurdas. Mat jie taip pat kenkia šalies ekonominiam saugumui. „Turėsime grįžti prie klausimo, kaip geriau finansuoti socialinę, sveikatos priežiūros ir švietimo sritis“, – neabejoja Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas ir priduria, kad netrukus darbą pradėsianti naujoji Europos Komisija yra numačiusi imtis svarbaus klausimo – energijos kainų, nes jos, nors ir sumažėjusios, kenkia ES konkurencingumui ir žmonių gerovei.

Projektą „Visuomenės saugumas - mūsų visų rūpestis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5500 Eur.