Atlikę bausmes nuteistieji vieną dieną išeina į laisvę ir grįžta į visuomenę, kur siekia gyventi įprastą gyvenimą, – ieškosi darbo, nuolatinės pastogės. Tačiau sekasi ne visiems. Ir dėl to kalta ne tik nesėkminga reintegracija, bet ir netobula valstybės politika bei visuomenės požiūris.

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

Šiuo metu mūsų šalies įkalinimo įstaigose, neskaičiuojant atliekančiųjų alternatyvias bausmes, kali kiek mažiau nei 5 tūkst. nuteistųjų. Pasak Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyriausiosios socialinės darbuotojos Dovilės Plioplienės, per visą laikotarpį nuo nepriklausomybės atkūrimo šis kalinčių asmenų skaičius – mažiausias.

„Tai būtų galima sieti su dažniau taikomu lygtiniu paleidimu, kai nuteistasis lygtinai atleidžiamas nuo tam tikros dalies laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nustatant bandomąjį laikotarpį ir tam tikrus elgesio apribojimus. Vis daugiau nuteistųjų gauna galimybę atlikti bausmę, pavyzdžiui, namuose, prižiūrint Probacijos tarnybos pareigūnams. Įtakos čia turi ir švelnėjančios bausmės už nusikaltimus, nors, palyginti su daugeliu Europos Sąjungos šalių, mes vis dar taikome vienas griežčiausių bausmių. Tai, kad asmenys į įkalinimo įstaigas grįžta palyginti rečiau, lemia sėkmingas resocializacijos procesas – juo siekiama užtikrinti nuteistųjų grįžimą į visuomenę ir jų atskirties mažinimą. Į šį procesą daugiau ar mažiau yra įtraukta apie 75 proc. bausmes atliekančių asmenų“, – teigia D. Plioplienė.

Stengiasi motyvuoti

Specialistė pabrėžia, kad sėkminga bausmę atlikusiojo reintegracija į visuomenę prasideda nuo resocializacijos dar būnant įkalinimo įstaigoje. Be to, tai – netrumpi procesai, kuriuose dalyvauja daugybė įvairių sričių žmonių, o svarbų vaidmenį čia atlieka ir pačių nuteistųjų motyvacija.

Kalbėdama apie nuteistuosius, kuriems sėkmingiausiai pavyksta grįžti gyventi į visuomenę, pašnekovė tvirtina vienareikšmiško portreto nupiešti negalinti – žmogus žmogui nelygus.

„Vis dėlto turbūt geriausiai visuomenėje prisitaiko motyvuoti žmonės, kurie pripažįsta savo klaidas ir suvokia, kad jei kartos tą patį, greičiausiai ir gaus tą patį. O mes, specialistai, visada stengiamės atsakomybę palikti žmogui – galime jam padėti, tačiau veikti jis turi pats. Jeigu pavyksta asmeniui suteikti reikiamų įgūdžių, juos lavinti, tikėtina, kad jam seksis laisvėje – galbūt jis sukurs šeimą, ras darbą ir negrįš pas mus. Esu dirbusi ir su labai nemotyvuotais, priešiškai ir kategoriškai nusiteikusiais asmenimis.

Jei tokiam žmogui pavyksta įpūsti tikėjimo savimi, vilties, jam pavyksta kabintis į gyvenimą. Galiu pateikti labai gražų jauno vyro pavyzdį: jis dirba, sukūrė šeimą, augina vaiką, nors su juo turėjome nueiti pragarišką kelią. Visgi, kai pavyksta žmogų paskatinti tikėti savimi, pripažinti savo klaidą, įtikinti, kad nuo jos nebėgtų, jos neištrintų, neignoruotų, jis ima stotis ant kojų“, – dėsto Pravieniškių 2-ojo kalėjimo vyriausioji socialinė darbuotoja.

Reikia pokyčių

Pasak D. Plioplienės, nuteistųjų resocializacija kalėjimo įstaigose mūsų šalyje – dar gana naujas procesas, tad reikia žiūrėti, kas veikia, ką reikia keisti ir t. t. „Be to, labai tikiuosi, kad valdžios institucijose atsiras žmonių, kurie išdrįs priimti nuteistiesiems palankesnius sprendimus. Juk kalbame apie visuomenės ateitį, gerovę, saugumą. Nuteistųjų nereikėtų palikti paraštėse, jie yra mūsų visuomenės dalis, nei mes nuo jų pabėgsime, nei jie nuo mūsų pabėgs, todėl svarbu keisti požiūrį – būti empatiškesniems“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Pokyčių reikia valstybės lygmeniu. „Valstybė turi skirti finansavimą, reikia žmogiškųjų išteklių, įstatymų, specializuotų mokymų, kaip dirbti su nuteistaisiais, kokių jie turi poreikių, ko jiems trūksta. Turime gebėti gerai suprasti ir paprasčiausią žmogaus fiziologiją, psichologiją. Pavyzdžiui, įkalintieji dažnai patiria nesaugumo ir kitokių negatyvių jausmų, nes jų orumas ir žmogaus teisės neretai yra pažeidžiami“, – aiškina socialinė darbuotoja ir priduria, kad reikia ir švietimo mokyklose – nuo mažens mokyti vaikus apie nusikaltimo ir atsakomybės ryšį – juk dažnai jauni žmonės nusikalsta per neapdairumą, dėl jaunatviško maksimalizmo.

Sistemoje netrūksta spragų

D. Plioplienės teigimu, nuteistajam atlikus bausmę ir išėjus į laisvę, vyksta jo reintegracija – asmeniui padeda jau ne įkalinimo įstaigos, o šalies savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos. Tačiau ir čia ne viskas taip paprasta. Pasak pašnekovės, nevyriausybinių organizacijų mūsų šalyje neužtenka, be to, pagalbą buvusiems nuteistiesiems noriai suteikia ne visos savivaldybės, o tai dar labiau didina tų asmenų atskirtį.

„Bausmę atlikusio ir į laisvę išleisto asmens likimą sprendžia savivaldybės, tačiau šią atsakomybę prisiima tikrai ne visos. Visa laimė, kad turime nevyriausybinių organizacijų, kurios supranta šią problemą ir stengiasi ją spręsti: priima žmogų, apgyvendina, suteikia jam paslaugų, beje, užmezga ryšį jam dar būnant įkalinimo įstaigoje, išgirsta jo poreikius, kad galėtų suteikti reikiamą pagalbą. Tai tikrai padeda reintegracijos procese“, – aiškina specialistė.

Pasak D. Plioplienės, viena nemenkų bėdų yra ta, kad su kai kuriomis savivaldybėmis ar įstaigomis tiesiog nepavyksta užmegzti dialogo – jos neatidaro jokių durų buvusiems nuteistiesiems, nors tai įpareigoja įstatymas. Kas daroma tokiais atvejais? „Rengiamas atvejo vadybos posėdis, kuriame dalyvauja įkalinimo įstaigos darbuotojas, savivaldybės arba socialines paslaugas toje savivaldybėje teikiančios įstaigos darbuotojas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas. Tuomet gilinamasi į problemą išsamiau ir ieškoma sprendinių. Pavyzdžiui, jei savivaldybė iki tol prieštaravo ir nenorėjo suteikti į laisvę grįžusiam asmeniui paslaugų, po tokio posėdžio priimamas sprendimas suteikti paslaugas. Jeigu jų toje savivaldybėje nėra, tuomet jos turi būti perkamos iš šalia esančios savivaldybės“, – dėsto specialistė.

Iššūkiai laisvėje

Grįžusieji į laisvę susiduria su daugybe įvairių problemų, ir tai gali ne tik prisidėti prie prastos asmenų integracijos į visuomenę, bet ir lemti pakartotiną nusikalstamumą.

„Daug kalbuosi su asmenimis, kurie grįžta į įkalinimo įstaigą pakartotinai nusikaltę. Visuomet klausiu, dėl ko žmogus sugrįžo, ir beveik 99 proc. atvejų man atsakoma: „Manęs niekas nelaukė.“ Ne paslaptis, kad pirmieji mėnesiai laisvėje – beprotiškai sunkūs, ypač kai žmogus nesulaukia artimųjų palaikymo. Ką jau kalbėti apie tai, kad netgi kreipusis į savivaldybę, pavyzdžiui, dėl išmokų, aprūpinimo maistu, drabužiais, susiduriama su bėdomis“, – pasakoja pašnekovė.

Išėjęs į laisvę, tikrai ne kiekvienas turi socialinių ryšių – galbūt artimieji yra mirę, tad žmogus neturi, kur kreiptis, kur apsigyventi. D. Plioplienės teigimu, dažnai savivaldybės grįžusįjį į laisvę priima tik nakvynei.

„Ką tai reiškia? Žmogus iš nakvynės namų bus išprašomas 8 valandą ryto ir bus priimamas tik vėlai vakare. Ką jis veiks tą laiką, kurį leis gatvėje? Tikėtina, kad nieko doro. Tie bausmes atlikę asmenys, kurie eina ieškotis darbo, dažnai sulaukia neigiamo atsakymo, niekur nesijaučia laukiami, todėl klimpsta į priklausomybę, pakartotinai nusikalsta, – pabrėžia specialistė ir priduria, kad šiame etape svarbiausia patenkinti esminius žmogaus poreikius – saugumo, maisto, drabužių, pastogės. – Tik pradedant nuo šių pamatų galima kloti kitą sluoksnį – saviraiškos, savęs ir aplinkos suvokimo ir t. t. Jei to pagrindo nėra, tikėtis, kad žmogus ne tik susiras darbą, bet dar ir dvasiškai nušvis, yra naivu. Nepadeda ir institucijos – pavyzdžiui, jei asmuo negauna išmokos, kuri jam priklauso pagal įstatymą, kas jam tada belieka?“

Kaip aiškina specialistė, nuteistųjų resocializacija – procesas, apimantis daugybę įvairių dalykų, svarbių gyvenant visuomenėje: gebėjimą sukurti gyvenimo aprašymą, finansinį raštingumą, dienotvarkę, mokesčius, socialinį draudimą, socialinį būstą, pirkinių planavimą ir kt. Be to, per laikotarpį, kai asmuo kali, gali pasikeisti ne tik kainos, bet netgi valiuta. Kaip jaustis žmogui, kuris ilgą laiką buvo atskirtas nuo visuomenės?

Svarbu grįžti į darbo rinką

Vienas iš aktualiausių dalykų – įsidarbinimas. Pašnekovės teigimu, kaliniai dažnai pasakoja, kad išėję į laisvę kreipiasi į daugybę darbdavių, tačiau nė vienas nepriima dirbti, netgi iš jų pasišaipo. D. Plioplienės nuomone, į visuomenę sugrįžti bandančiam žmogui rasti darbą – tarsi sėkmės dalykas. „Jei neturi pažįstamų, giminaičių ar buvusio darbdavio pasitikėjimo, susirasti darbą sunku. Trūksta palankaus darbdavių požiūrio. Jeigu žmogui prieš nosį užsitrenkia 20 durų ar, tikėtina, net dar daugiau, jis praranda tikėjimą, tai kerta per savivertę ir rankos nuleidžiamos“, – tvirtina specialistė ir priduria, kad šiandien šiokiais tokiais pokyčiais jau galima pasidžiaugti, mat Lietuvos kalėjimų tarnyba ėmė bendradarbiauti su Užimtumo tarnyba.

Planuojama, kad jau įkalinimo įstaigoje nuteistieji galės susisiekti su Užimtumo tarnybos specialistais, o šie galės siūlyti įdarbinimo variantus išėjus į laisvę. „Tokios praktikos, kad galėtume žmogų bent truputį priartinti prie specializuotos pagalbos, labai trūko, tačiau tikėtina, kad jau greitu metu šis procesas pajudės. Nors yra darbdavių, kurie priima buvusius nuteistuosius ar kalinčiuosius, pavyzdžiui, atviro tipo įkalinimo įstaigose, visgi jų neužtenka. O nuteistieji netgi kalėdami įgyja profesijų – tampa ir mūrininkais, ir suvirintojais, bet išėję į laisvę dažnai negali savo įgūdžių panaudoti. Taigi, kad tokia galimybė būtų užtikrinama, Užimtumo tarnyba mums tikrai pagelbės“, – atkreipia dėmesį D. Plioplienė.

Resocializacija – savo noru

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą, nuteistųjų resocializacija grindžiama jų nusikalstamo elgesio rizikos valdymu ir atkuriamojo teisingumo įgyvendinimu. Tam pasitelkiamos įvairios priemonės, pavyzdžiui, individualus ar grupinis darbas, kuriuo ugdomi tam tikri nuteistųjų gebėjimai gyventi nenusikalstant, taip pat dvasinių ir socialinių poreikių tenkinimo, socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo skatinimo priemonės, pagalba sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichoterapija.

„Mūsų kalėjimo Resocializacijos skyriuje dirba nemaža specialistų komanda: vertinimo ir analizės specialistai, psichologai, socialiniai darbuotojai, kontaktiniai pareigūnai, užimtumo specialistai. Jeigu neturėtume įdirbio, vargu ar vyktų reintegracija laisvėje“, – teigia vyriausioji socialinė darbuotoja.

Nuteistasis, jei sutinka, pradedamas intensyviai rengti likus metams iki lygtinio paleidimo ar bausmės atlikimo pabaigos. Asmuo resocializaciją pasirenka savo valia, jokios prievartos nėra. Nutinka atvejų, tiesa, labai retai, kai žmogus nesutinka būti įtrauktas į resocializacijos procesą.

„Net ir tokiu atveju stengiamės žmogų motyvuoti, parodyti, kad jis gaus akivaizdžios naudos eidamas į užsiėmimus. Dauguma pakeičia nuomonę ir po to netgi dėkoja mums už tai, kad nepraradome vilties. Mes juk tvarkome gyvenamosios vietos deklaracijas, sprendžiame asmens dokumentų gavimo problemas, jei reikia, ieškome gyvenamosios vietos. Pagal naują resocializacijos tvarką nuteistiesiems ugdome socialinius įgūdžius artėjant bausmės atlikimo pabaigai ar lygtiniam paleidimui. Iškėlus nuteistąjį į atviro tipo bausmės atlikimo vietą resocializacijos procesas imamas vykdyti dar spartesniu tempu, prasideda intensyvus darbas, į kurį įsitraukia visa resocializacijos komanda. Tiesiog bandoma kuo geriau parengti žmogų gyventi laisvėje“, – dėsto D. Plioplienė.

Stinga empatijos

Pašnekovė pabrėžia, kad nuteistieji Lietuvoje vis dar stipriai stigmatizuojami, laikomi užribio žmonėmis. Kol jie kali, atrodo, kad niekam netrukdo, tačiau realybė tokia, kad bausmės dažniausiai yra terminuotos ir tie žmonės į visuomenę anksčiau ar vėliau sugrįžta. „Netgi jei nuteistasis įsitraukia į resocializacijos procesą, to neužtenka, jeigu visuomenė yra nusiteikusi priešiškai ir atstumia tokį žmogų. O atstūmimas yra vienas iš didžiausių smūgių – asmuo jaučiasi vienišas, paliktas, bejėgis“, – atkreipia dėmesį D. Plioplienė.

Mums, kaip visuomenei, pasak specialistės, svarbu suprasti, kad nubaustas nusikaltęs žmogus už vienokį ar kitokį nusikaltimą atlieka bausmę ir mes pakartotinai jo bausti neturėtume. „Tokią empatišką nuostatą ir požiūrį derėtų ugdytis kiekvienam. Dalis žmonių iš tiesų nustebtų sužinoję, kas yra kai kurie jų kaimynai – asmenys, kurie galbūt visai niekuo neišsiskiria, yra sukūrę šeimas, bet, tikėtina, vienaip ar kitaip susidūrę su teisėsauga. Verta į situaciją ir problemą žvelgti plačiau ir pakartotinai tų žmonių nebausti, nes ne mes jiems esame teisėjai. Būtų puiku kuo atviresne širdimi ir sveiku protu priimti tuos žmones“, – teigia pašnekovė.

Atskirtis gimdo agresiją

Kodėl į nuteistuosius vis dar žiūrime baimės kupinais žvilgsniais? „Mano nuomone, kai žmogus apie bet kokį dalyką neturi žinių, ko nors nesupranta, jį tai gąsdina. Tiesiog taip veikia žmonių savisauga, psichologija. Kuo daugiau yra skleidžiama informacijos, kuo daugiau žinoma, tuo mažiau baimių ir stereotipų vyrauja.

Mūsų visuomenėje labai trūksta švietimo, pozityvios informacijos apie nuteistuosius, ir čia didelį vaidmenį atlieka žiniasklaida. Sėkmingų istorijų – tikrai labai daug: buvę nuteistieji kuria šeimas, plėtoja verslus, dalijasi savo istorijomis, savanoriauja, skleidžia žinią apie savo patirtį bendruomenėse, bet kiek apie tai mes girdime viešojoje erdvėje?“ – atkreipia dėmesį specialistė.

D. Plioplienė įsitikinusi, kad kuo palankiau visuomenė žvelgs į buvusius nuteistuosius, kuo mažiau neapykantos bus skleidžiama jų atžvilgiu, tuo geriau bus mums visiems. „Juk atskirtis gimdo agresiją, o agresija – nusikaltimus. Kuo daugiau žinosime apie nuteistuosius, kuo daugiau teigiamų istorijų girdėsime, tuo palankesnių pokyčių sulauksime“, – neabejoja pašnekovė.

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5500 Eur.