Net 56 proc. nedirbančių socialinės paramos gavėjų Lietuvoje teigia, jog jų gyvenamojoje vietoje nėra darbo. O vykti į kitą miestą neturi galimybių, rodo atliktas Vilniaus Universiteto mokslininkų atliktas tyrimas.

„Šiuo metu nedarbas Lietuvoje siekia 5,9 proc., o tam, kad galėtume spręsti šią problemą, svarbu žinoti jos priežastis“, – sako VU Teisės fakulteto profesorė Ligita Gasparėnienė. Nors daugelis mano, jog atlyginimas darbo paieškose atlieka bene pagrindinį vaidmenį, tačiau nei Lietuvoje, nei kitose Europos Sąjungos valstybėse jis nėra pats svarbiausias. Tyrėjai atskleidžia, kodėl socialines pašalpas gaunančių lietuvių darbo paieškos tampa nesėkmingomis.

„Didžioji dalis tyrime dalyvavusių apklaustųjų (56 proc.) teigė, jog ilgalaikiai bedarbiai jie yra todėl, nes jų gyvenamojoje vietoje nėra laisvų darbo vietų. O vykti dirbti kitur – neturi galimybių, nes nevairuoja arba neturi automobilių. Viešuoju transportu vykti taip pat negali, nes, pasak jų, autobusai arba nevažiuoja, arba važiuoja netinkamu laiku. Todėl galiausiai tenka likti bedarbiais. Kita, taip pat sąlyginai didelė respondentų dalis (42 proc.) atsakė turintys sveikatos problemų, nors neįgalumas jiems ir nėra nustatytas. Trečioji priežastis – 40 proc. tyrime dalyvavusiųjų teigia negalintys susirasti darbo pagal įgytą specialybę“,
– sako VU mokslininkė.

Per mažas darbo užmokestis – tik ketvirtoje vietoje

Socialines pašalpas gaunantys ilgalaikiai bedarbiai, kaip bedarbystės priežastį taip pat įvardijo ir per mažą darbo atlygį. Tai nurodė 35 proc. apklaustųjų. Tačiau ši priežastis tik ketvirtoje vietoje.

„Įdomu tai, jog lyginant su kitomis ES valstybėmis, atlyginimas ir užsienyje nėra įvardijamas kaip lemiamas veiksnys. Verslo atstovai sako, jog darbuotojų paieškos užtrunka būtent dėl tinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų trūkumo ir tik 15 proc. kandidatų neįsidarbina dėl netenkinančio atlyginimo“, – teigia L. Gasparėnienė.

Mažesnė dalis (31 proc.) apklaustųjų atsakė, jog dirbti jiems apskritai neapsimoka, nes didelę dalį uždarbio atskaičiuotų antstoliai. 30 proc. sako, jog jų į darbą nepriima dėl vyresnio jų amžiaus, 27proc., kad aplik nėra darbo, net už minimalią darbo algą. Kitų (24 proc.) netenkina pamainomis siūlomas darbas. Mažoji socialines pašalpas gaunančių bedarbių dalis teigia, kad dirbti jiems neapsimoka, nes taip labai sumažėtų jų gaunamos socialinės išmokos, 19 proc. – pragyvenimui pakanka socialinių išmokų, pašalpų, taip pat 19 proc. turi priklausomybes (nuo alkoholio, narkotikų ar kt.), 8 proc. prižiūri senyva/neįgalų giminaitį, 8 proc. yra patys neįgalūs (nustatytas nedarbingumo lygis) ir štai 7 proc. – tiesiog nenori dirbti.

Mokslininkai siūlo būdą, kaip sumažinti ilgalaikių bedarbių problemą Lietuvoje.

„Ši problema spręsis, kai ne tik darbuotojai, bet ir darbdaviai pradės naudotis MTEP (moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra) projekto „Darbo rinkos ir socialinės paramos politikų sąveikos platformos“ bandomąja versija, kuri leis abiem pusėms atrasti viena kitą ir taip užmegzti ilgalaikio bendradarbiavimo ryšius. Platforma labiausiai yra orientuota į darbdavius, besiverčiančius pramonine gamyba ir ieškančius žemos kvalifikacijos darbuotojų“, – naująją darbuotojų ir darbdavių platformą pristato L. Gasparėnienė.

Europos Sąjungoje esame 16-ti

Pagal darbo sąlygas kitų ES valstybių kontekste esame šešioliktoje vietoje.

„Palankiausios sąlygos dirbti yra Nyderlanduose. Mus taip pat lenkia ir kaimyninė Latvija bei Estija. Nors Lietuva šiame reitinge ir yra šešiolikta, tačiau lenkia tokias valstybes kaip Kipras, Prancūzija, Rumunija, Bulgarija, Portugalija, Belgija, Kroatija, Slovakija, Ispanija, Italija ir Graikija“, – sako L. Gasparėnienė.