Šie žmonės beveik visą dieną praleidžia automobilyje šalia būsimųjų vairuotojų. Ramūs jų veidai – apgaulingi: iš tiesų akys nuolat stebi, kas vyksta, rankos pasiruošusios griebti vairą, o kojos – spausti stabdį. Tokia vairavimo instruktorių kasdienybė...

Ramutė ŠULČIENĖ

V. Ikonikovo vairavimo mokyklos instruktorius Anatolijus Levašovas sako niekada nemanęs, kad mokys žmones vairuoti. Tačiau tai daro jau aštuonerius metus ir jaučiasi suradęs savo pašaukimą. Tapti vairavimo instruktoriumi autoservise dirbusiam vyrui pasiūlė draugas, tuo metu būsimiesiems vairuotojams dėstęs teoriją. Anatolijus prisipažįsta nustebęs – kodėl jis? Draugas buvo nepalenkiamas. Jis pastebėjo, kad Anatolijus turi ne tik tinkamą techninį išsilavinimą ir teisę vairuoti visų kategorijų transporto priemones, bet ir tinkamų asmeninių savybių. O jų instruktoriams, kaip žinoma, oi, kaip reikia...

Dviejų asmenybių susitikimas

Pasakojimai apie vairavimo instruktorius lyg legendos sklinda iš lūpų į lūpas. Anatolijus prisipažįsta, kad ir jam teko ne vieną girdėti ir net matyti. „Kartą viena mergina pas mane atėjo papildomų pamokų ir labai nustebo, kad mes pusantros valandos sąžiningai važinėjome būsimo egzamino maršrutais. Ji papasakojo, jog ankstesnis instruktorius maršrutą dėliojo atsižvelgdamas į savo reikalus. Gal ir nieko būtų stabtelėti paimti vieną daiktą ar atiduoti kitą, juk svarbiausia – važiuoti... Bet kai jai reikėjo valandą laukti, kol automobiliui autoservise buvo keičiamos stabdžių trinkelės, kantrybė išseko“, – pasakoja pašnekovas.

Tiesa, Anatolijus savo kolegų neskuba teisti. „Kiekvieną kartą automobilyje susitinka dvi asmenybės – mokinys ir instruktorius. Ne visada jie randa bendrą kalbą, bet tai nereiškia, kad kaltas tik mokytojas. Be to, žmonių būna visokių, todėl nevertėtų aklai tikėti pavieniais piktais atsiliepimais“, – dėsto vyras.

Pašnekovas prisimena ir vieną nepatenkintą savo klientę. Mergina manė, kad instruktorius tyčia apsunkina mokymąsi ir liepia važiuoti gatvėmis, kuriose eismo juostų linijos nutrintos. Vėliau, kai daugiau pavažinėjo mieste, suprato, kad tai – tiesiog Lietuvos kelių realybė...

Turi būti pavyzdžiu

Pirmųjų mokinių Anatolijus jau neatsimena, bet iki šiol išlikę prisiminimai, kai mokytis teko ir jam pačiam: reikėjo pradėti kitaip mąstyti, kitaip matyti aplinką. Galų gale – tapti itin drausmingu vairuotoju. „Per pirmąją pamoką pradedančių mokytis vairuoti žmonių į gatvę dar neišleidžiame, patys nuvežame į aikštelę. Gal ir spustelėtų kai kur kiti vairuotojai, persirikiuotų į kitą juostą, kur jiems patogiau, o ne kur leidžiama, tačiau man nevalia pažeidinėti Kelių eismo taisyklių. Turiu būti pavyzdys nuo pirmųjų minučių“, – savo požiūrį atskleidžia Anatolijus.

Kaip sako instruktorius, automobilį pagal pavojingumą galima prilyginti šaunamajam ginklui. Deja, ne visi vairuotojai tai supranta. Anatolijus stebisi, kad kai kurie mokiniai net nesumažina greičio prieš posūkį ar pernelyg drąsiai važiuoja iš šalutinio kelio į pagrindinį. Jei mokytojas nuspaudžia savo stabdį – nesupranta kodėl, lyg susitarę pabrėžia, jog „būtų spėję“. „Tai būdingiau jaunimui, ypač jauniems vyrukams. Kartais atrodo, kad jie neatskiria realybės nuo kompiuterinių žaidimų, yra įsitikinę, jog jiems nieko blogo negali atsitikti“, – stebisi vyras.

Pabėgę mokiniai

Taisyklės nurodo, jog instruktorius užvestame automobilyje mokinio vieno palikti negali. Maža kas jam šaus į galvą. Pavyzdžiui, perstatyti transporto priemonę į kitą vietą. Juk taip galima sukelti avariją. Taip iš tiesų ir nutiko pašnekovo kolegai. Mokinys greičiausiai norėjo gero, bet nepastebėjo kito automobilio ir į jį atsitrenkė.

Anatolijui taip pat teko susidurti su viena bėgle, tik ji vieną automobilyje paliko instruktorių. Merginai ne itin sekėsi važiuoti į įkalnę. Anatolijus kelis kartus paaiškino klaidas, nuramino, kad jai pavyks. Tačiau mokinės veidas vis niaukėsi, kol galų gale, netarusi nė žodžio, mergina išlipo iš automobilio ir nuėjo savo keliais. „Vėliau sužinojau, kad ji keitė ne vieną mokyklą, nors problema – ne mokyklos, visų pirma reikia susitvarkyti su savo emocijomis“, – įsitikinęs pašnekovas.

Atsakomybė tenka instruktoriui

Pasak A. Levašovo, pagrindiniu vairuotoju laikomas ne mokinys, o instruktorius. Todėl viskas, kas gali įvykti kelyje, yra jo atsakomybė. Mokyti pritaikytame automobilyje yra instruktoriui skirti pedalai ir papildomi veidrodėliai, kad jis galėtų matyti tą patį, ką mato mokinys. Vis dėlto eismo įvykių yra patyrę beveik visi mokytojai.

„Graudžiausiai galėjo pasibaigti avarija, kai į mus atsitrenkė sunkiasvoris sunkvežimis. Mergina laikė mokyklinį vairavimo egzaminą. Užsidegus geltonam šviesoforo signalui, ji pradėjo stabdyti. Kitaip buvo sumanęs iš paskos važiavęs sunkiasvoris automobilis. Lyg futbolo kamuolį vadinamoji „fūra“ mus nusviedė į sankryžos vidurį. Smūgis buvo tikrai stiprus. Gerai, kad nei pėstieji tuo metu ėjo per sankryžą, nei priekyje buvo kitų transporto priemonių“, – džiaugiasi Anatolijus. Kurį laiką mergina net prabilti iš išgąsčio negalėjo. Pasirodo, ji jaudinosi, kad liks kalta sudaužiusi automobilį. Nuraminta, kad tai – ne jos atsakomybė, po maždaug mėnesio sugrįžo ir sėkmingai perlaikė egzaminą.

Kelių gaideliai nuo pirmos pamokos

Nesunku pastebėti, jog daugumoje instruktoriaus istorijų figūruoja merginos. Ar tai turėtų ką nors reikšti? „Tikrai ne, tiesiog statistiškai daugiau moterų ateina mokytis vairuoti. Kartais su kolegomis stebimės, kur dingsta vyrai, kur jie mokosi?“ – retoriškai klausia Anatolijus ir priduria, kad sunkiausi mokiniai – toli gražu ne moterys, o ką tik pilnametystės sulaukę vyrukai. Vieni iš jų ateina be jokios motyvacijos – vairuoti nenori, bet tėvai liepė ar visi draugai jau vairuoja. Kiti – labai „kieti“ – geriau už instruktorių žino, kaip vairuoti, nuolat pažeidinėja Kelių eismo taisykles, mėgsta viršyti greitį net mokydamiesi. „Turiu savų būdų, kaip su jais dirbti“, – šypteli pašnekovas.

Anatolijus pastebi, kad kai kurioms moterims sunkiau suprasti, kodėl reikia atlikti vieną ar kitą veiksmą. Jos linkusios tai, ko nesupranta, išmokti mintinai, bet apskritai yra kruopštesnės, labiau stengiasi.

Pavargsta ir fiziškai, ir emociškai

Ilgos sėdėjimo valandos ir akių nuovargis – ne vieninteliai vairavimo instruktoriaus darbo sunkumai. Dar sunkesne darbo dalimi Anatolijus vadina žmonių kaitą. „Kiekvienas mokinys – skirtingas. Per dieną jų būna ne vienas, tad tenka greitai reaguoti, prisiderinti, kaskart surasti būdų, kaip mokyti ir kalbėti. Matau, kad nemažai žmonių būna labai įsitempę. Suprantu juos – ne visiems išmokti vairuoti lengva. Kai kuriems visas jėgas išsunkia net 40 minučių kelionė.

Kiti gali važiuoti 3 valandas nesustodami. Kaip sakė mano kolega, ne vienas kelnes reikia pratrinti, kol išmoksti gerai vairuoti“, – nuotaikingai kalba instruktorius.
Vyras pastebi, jog ypač nedrąsiai jaučiasi tie, kurie yra patyrę avariją. Jie iš paskutiniųjų įsikimba į vairą. Dar viena sudėtingų klientų grupė – teisę vairuoti praradę vairuotojai, norintys perlaikyti egzaminą. Šių žmonių vairavimo įpročius pakeisti labai sunku.

Yra dėl ko stengtis

Instruktoriaus teigimu, vairavimo stilius, elgesys kelyje puikiai atskleidžia žmogaus charakterį. Jei žmogus skuba, gyvenime yra chaotiškas, nenuoseklus, taip pat elgiasi ir prie vairo. Pašnekovas pabrėžia, jog vairuojant svarbiausia planuoti veiksmus, nuolat būti „čia ir dabar“, taip pat šiek tiek žvelgti į ateitį. Pasak jo, itin pavojinga, kai vairuotojas padaro klaidą ir toliau važiuodamas vis dar galvoja apie ją.

Maloniausia instruktoriui dirbti su ramiais mokiniais, kuriems vairuoti patinka ar kurie labai nori išmokti tai daryti. Būna ir tokių, kurie nori, bet nesiseka. „Man tai – ne bėda. Jei matau užsispyrimą, motyvaciją, nesunku ir šimtą kartų tą patį aiškinti“, – tvirtina pašnekovas.

Vienas mokinys instruktoriui ilgam įstrigo į atmintį. Vaikinas turėjo neįgalią seserį, dėl kurios buvo pasiryžęs išmokti vairuoti. Bet kaip jam nesisekė! Kai atsisėdo į automobilį, Anatolijus buvo įsitikinęs, kad vaikinui tai pirmoji pamoka. Tačiau paaiškėjo, kad jis anksčiau jau mokėsi vairuoti keliose mokyklose. Buvo akivaizdu, jog mokiniui sunku suprasti, kodėl kažką reikia daryti vienaip ar kitaip.

„Netrukus pastebėjau jį vaikštinėjantį netoli „Regitros“, tokiose vietose, kur pėsčiajam tikrai nėra ką veikti. Kai susitikome pamokoje, paklausiau, ką jis ten daro. Pasirodo, vaikinas išvaikščiojo visus „Regitros“ egzamino maršrutus: įsidėmėjo ženklus, juostas, išnagrinėjo sankryžas, kokia pavara į jas įvažiuoti ir t. t. Tai buvo jo būdas pradėti normaliai vairuoti – ir jam pavyko. Egzaminą išlaikė iš antro karto. Žinau, kad sėkmingai vežioja seserį po miestą, į kaimą“, – mokinio pasiekimais džiaugiasi Anatolijus.

„Išjungta“ logika

Kas mokiniams sunkiausia? Pasak Anatolijaus, iš pradžių daugumai sunku aprėpti viską, kas vyksta kelyje, ir kartu tinkamai atlikti veiksmus automobilyje. „Jei žvilgteli į spidometrą, jau, žiūrėk, suka į šoną. Jei stebi eismą, nepataiko įjungti reikiamos pavaros. Apie kelio ženklus jau nekalbu. Juos matyti pradeda tik kur kas vėliau“, – sunkumus vardija pašnekovas.

Tačiau per egzaminus mokinius labiausiai „paveda“ logika. „Mokyklinis ir „Regitros“ egzaminai yra fiksuojami vaizdo kamerų, įrengtų automobilyje. Atrodo, kad įjungus vaizdo kamerą „išjungiamos“ smegenys. Būna, kad ir vardą bei pavardę pamiršta. Parodau dokumentą, kad perskaitytų“, – šypsosi Anatolijus.

Instruktorius nesutinka su mintimi, kad egzaminą lengviau laikyti mažesniuose miestuose. Vilniuje nemažai egzamino maršrutų driekiasi ten, kur lengvieji ir sunkiasvoriai automobiliai važiuoja gana dideliu greičiu, todėl žmones tai gąsdina. Tačiau čia, pašnekovo teigimu, maršrutai – nesudėtingi. Beveik nėra įkalnių, vienpusio eismo, yra vos viena kita paini sankryža. Anatolijui teko mokyti vairuoti Utenoje. Nepasirodė lengva – daug sankryžų įkalnėse, keliai siauresni, egzaminas laikomas miesto centre, kur didelis transporto srautas.

Keleiviu būti nebegali

Pašnekovas jau užsiminė, jog ir pačiam vairuoti, ir kitus mokyti tenka labai griežtai atsižvelgiant į Kelių eismo taisykles. Tačiau ne visi kiti eismo dalyviai tokie drausmingi. Ne paslaptis, kad tvarkingi vairuotojai kai kada kelyje – lyg baltos varnos, kurios visiems kitiems trukdo skriete skrieti.

Ar pakantūs kiti vairuotojai besimokantiesiems? Ir ar mokiniai neburba, kad realybėje niekas taip nevažiuoja? Anatolijus džiaugiasi, jog dauguma žmonių puikiai supranta, kodėl ir ką turi išmokti. Na, o vairuotojų pasitaiko visokių.

„Visuomet primenu mokiniams, kad jie negali važiuoti pagal kitų norus. Jei kam nors trukdo, kai važiuojate neviršydami greičio, tegul aplenkia, bet tikrai neturite dėl to sukelti pavojaus sau ir aplinkiniams, atlikdami netikėtą manevrą“, – pabrėžia Anatolijus.

Pokalbio pabaigoje pasidomėjome, ar instruktorius gali ramiai sėdėti keleivio vietoje laisvalaikiu? Anatolijus prisipažįsta, kad jam tai pernelyg sudėtinga – jaučiasi, lyg dirbtų: vos įlipęs į automobilį, kojomis ieško papildomų pedalų ir skaičiuoja vairuotojų klaidas.