Černobylis: kraują stingdanti kelionė į praeitį

Černobylis: kraują stingdanti kelionė į praeitį

30 kilometrų spinduliu aplink Černobylį - anomalijų ir mirties zona.


Prieš 32 metus, 1986 m. balandžio 26 d. įvyko Černobylio atominės elektrinės avarija. Daugelis dar atsimena, kad tuomet ir Kijeve, ir Minske, ir Vilniuje žmonės nieko nežinodami ėjo į gegužės 1-osios demonstracijas, darbavosi soduose ar ilsėjosi gamtoje. Ir tik po to, kai gegužės pradžioje milžinišką triukšmą pakėlė Švedija (ir jai teko dalis to radiacinio debesio), Kremliui jau nebuvo kur dėtis.


Apie nelaimę nebuvo pranešta


Avarija tuometės Ukrainos TSR teritorijoje buvusios Černobylio AE ketvirtajame bloke įvyko 1986 m. balandžio 26 d. Tai didžiausia tokio tipo avarija per visą branduolinės energetikos istoriją – ir pagal nuo jos padarinių žuvusių bei sveikatą praradusių žmonių skaičių, ir pagal ekonominę žalą.


Iš karto po šios avarijos mirė „tik“ keliasdešimt žmonių, tačiau vėliau su nematoma radiacijos jėga susidūrė šimtai tūkstančių žmonių visoje tuometėje raudonojoje imperijoje. Avarijos padariniams likviduoti buvo mestos didžiulės pajėgos – daugiau kaip 600 tūkst. žmonių. Jiems buvo išduotos minimalios apsaugos priemonės (primityvūs respiratoriai) arba neišduota jokių...

REKLAMA


Debesis, susidaręs nuo degančio reaktoriaus, toli į visas puses didžiojoje dalyje Europos išnešiojo įvairias radioaktyvias medžiagas, tarp kurių buvo jodo ir cezio radionuklidų. Didžiausia tarša netrukus buvo užfiksuota dabartinėje Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Tačiau visi oficialūs to meto sovietų visuomenės informavimo kanalai tylėjo kaip žuvys.


Ir Kijeve, ir Minske, ir Vilniuje žmonės nieko nežinodami ėjo į gegužės 1-osios demonstracijas, darbavosi soduose ar ilsėjosi gamtoje. Ir tik po to, kai gegužės pradžioje milžinišką triukšmą pakėlė Švedija (ir jai teko dalis to radiacinio debesio), Kremliui jau nebuvo kur dėtis. Michailas Gorbačiovas pasirodė televizorių ekranuose, kad pareikštų, girdi, draugai, Černobylio AE įvyko techninė avarija, kurios padariniai likviduojami. Deja, jie likviduojami iki šiol. Tačiau atsiranda mėgėjų pakeliauti ten, kur 1986 m. balandžio 26 d. teritorijoje, prilygstančioje Vilniaus rajonui, sustojo bet kokia žmonių veikla.

REKLAMA


Černobylis: kraują stingdanti kelionė į praeitį

Žmonės iš Pripetės bėgo palikę viską. Žaislai buvusiame vaikų darželyje.


Ekstremali kelionė


39 metų viešųjų ryšių specialistas kaunietis Šarūnas Jasiukevičius, grįžęs iš „pasivaikščiojimo“ po minėtą zoną, pasidalijo šios kelionės įspūdžiais. Vyrą seniai traukia kelionės po apleistus karinius ir pramoninius objektus, tad toks žygis jį masino jau seniai. Sumanymui įgyvendinti prireikė laiko: kol įkalbėjo keliauti jau ten pabuvojusį pažįstamą, kol surinko dar keletą tokių pat ištvermingų draugų (po vieną ar dviese ten niekas neina), kol išsirinko maršrutą bei įsigijo visą reikiamą amuniciją (GPS imtuvus, kompasus, dozimetrus ir pan.), praėjo visas pusmetis.


O tada – automobiliu iki Kijevo, iš ten – tos pagarsėjusios zonos link. Netoli jos paslėpė automobilį ir pėsčiomis patraukė ten, kur nevyksta jokia ūkinė veikla. Be abejo, iš karto kyla klausimas, ar yra saugoma ta radiacijos pažeista teritorija? Be abejo, atsako pašnekovas. Zonos perimetrą (išskyrus sieną su Baltarusija) saugo milicija, pasieniečiai, dar sukiojasi ir Ukrainos KGB automobiliai.


Žodžiu, kontrolė lyg ir yra, tačiau nutaikius momentą nesunku pereiti aplink tą zoną esančius kelius ir – pirmyn į mišką.


Pirmoji kelionės naktis buvo labai sunki. Ir ne tik todėl, kad teko eiti per išvartomis nusėtą mišką (jų ten, aišku, niekas netvarko). Juk kartu teko neštis visą amuniciją – palapines, miegmaišius, maistą ir vandenį. Tiesa, dabar einančios grupės vandens nešasi gana nedaug – tik po 2 l talpos plastikinį butelį vienam asmeniui; anksčiau pirmieji „stalkeriai“ nešdavosi visą maršrutui reikalingą vandenį, kurio karštą ukrainietišką vasarą reikia išties daug.


Po pirmosios nakties vienas kelionės dalyvis pasidavė: jam kelionė pasirodė esanti per sunki. Nieko baisaus – perdavęs dalį savo amunicijos, jis grįžo iki kelio, kurį saugo teisėsaugininkai. Netrukus toliau keliaujanti grupė gavo iš jo žinutę: „Viskas gerai.“ Bendraminčiai tęsė kelionę, vis pasitikslindami savo buvimo vietą GPS prietaisais. Ir po vienos nakvynės laukinėje gamtoje priėjo miestą vaiduoklį.



Černobylis: kraują stingdanti kelionė į praeitį

Š. Jasiukevičius apleisto sovietų radarų komplekso „Duga“ fone.


Pripetė – paliktas miestas


Pripetė įkurta panašiu metu kaip ir Elektrėnai (1970 m.) tuščioje vietoje, šalia statomos Černobylio AE. Ji tapo devintuoju TSRS atominės energetikos miestu. Iki evakuacijos mieste gyveno apie 47 tūkst. žmonių. 1986 m. balandžio 27 d. (kai visa sovietų žiniasklaida dar tylėjo apie avariją) dėl Černobylio avarijos buvo evakuoti visi Pripetės gyventojai. O techniniam personalui, kuris turėjo prižiūrėti tebeveikiančią Černobylio AE, buvo pastatytas naujas Slavutyčiaus miestas, esantis už 50 km nuo AE.


„Pripetėje iš tikrųjų fiziškai pajunti, kad čia laikas sustojęs. Medžiais apaugusiose gatvėse – palikti rūdžių graužiami automobiliai, griūvančiuose daugiabučiuose gyvena žvėrys ir paukščiai. Paliktuose butuose esančius žmonių daiktus – nuo baldų iki vaikiškų žaislų – naikina laikas, viskas griūva, pelija, yra, trupa, byra... Tikras siurrealizmas“, – pasakoja Š. Jasiukevičius.


Tiesa, pasak pašnekovo, vaikščioti Pripetės gatvėmis keliautojams gana pavojinga. Ne, ne dėl radiacijos. Ir į Pripetę periodiškai užsuka teisėsaugininkų automobiliai, nes milicininkai ir pasieniečiai žino – tokie kaip Šarūnas ir jo draugai traukia į šią zoną. Tad pagrindinė taisyklė ten atsidūrus – stengtis su niekuo nebendrauti. Visų pirma – su metalo vagimis: šie iki šiol ten darbuojasi išsijuosę. Ir, matyt, „dengiami“ teisėsaugininkų – juk rankomis to metalo neišneši.


O atsidėkodami metalo vagys retkarčiais informuoja savo globėjus su antpečiais, kai pastebi „svetimų“ grupę. Be to, netoli esančioje elektrinėje vyksta to nelemto ketvirtojo bloko gelbėjimo darbai – montuojama nauja arka, ant kurios bus liejamas jau antras betoninis sarkofagas. Tad Pripetėje patruliuoja ir tas statybas saugančios privačios bei valstybinės apsaugos komandos.


Černobylis: kraują stingdanti kelionė į praeitį

Čia kadaise vykdavo pamokos.


Yra radiacijos nepaveiktų vietų


Beje, apie radiaciją. Keliautojai sąmoningai nelindo ten, kur ji iki šiol viršija visas normas, – į elektrinės teritoriją. Be to, grupė turėjo radiacijos paplitimo žemėlapius, schemas, į kurią pusę ir kaip slinko po avarijos tie radioaktyvūs debesys. Todėl vienos vietos toje zonoje yra iš tikrųjų labai užterštos, o kitose radiacinis fonas atitinka normos reikalavimus. Ar net mažesnis nei Lietuvoje.


Štai mūsų šalyje įprastas radiacinis fonas – 0,1 mikrosverto (miestuose – kiek daugiau – 0,12, butuose – iki 0,2 mikrosverto). Sanitarinė norma – 0,3 mikrosverto. Keliautojai minėtoje zonoje aptiko vietų, kur prietaisai rodė 0,008 mikrosverto – tiesiog idealias gyvenimo sąlygas. Žodžiu, Pripetėje jie pernakvojo viename iš apleistų butų, kur radiacija neviršijo saugos normų.


Kad radiacija būtų tragiškai paveikusi gyvąją gamtą, keliautojai jokių akivaizdžių įrodymų neaptiko – nei briedžių su dviem galvomis, nei upėse žuvų su keliomis uodegomis nematė. Tiesa, kai kurios jaunos pušys, išaugusios jau po katastrofos, išsiskiria gana įdomia savybe – jų šakos kažkaip keistai susiraičiusios, susiformavę kažkokie kamuoliukai ant šakų.

REKLAMA


Tik ar tai – radiacijos poveikis? Štai Kaliningrado sričiai priklausančioje Kuršių nerijoje yra miško plotas, kur pušys tarsi šoka – tik išlindusios iš žemės paviršiaus jos raitosi kaip vijokliniai augalai. Ir iki šiol daugelio sričių mokslininkai – nuo radiologų iki nežemiškų civilizacijų paieškos atstovų – negali atsakyti, kodėl tos pušys tame nedideliame žemės plote taip „garbanojasi“.


Tad keliautojai, eidami per apleistus kaimus, paragavo jau prinokusių abrikosų – jų radiacinis fonas buvo normalus. Taip jau įprasta keliaujant po minėtą zoną: be dozimetro – nė iš vietos.


Černobylis: kraują stingdanti kelionė į praeitį

Miške – surūdijusi sena technika. Šarūno Jasiukevičiaus nuotraukos


Gali grėsti baudžiamoji atsakomybė


Nors Š. Jasiukevičiaus grupė, laimei, taip ir neturėjo reikalų nei su milicininkais, nei su pasieniečiais, nei su KGB atstovais, daugeliui keliautojų susidūrimai su teisėsaugininkais – neišvengiami. Tuomet, aišku, kelionė baigiasi jų automobiliuose – nevykėliai keliautojai vežami kuo toliau nuo draudžiamos zonos. Be to, už neteisėtą patekimą į ją skiriama apie 27 eurų bauda kiekvienam pažeidėjui.


Pašnekovas teigia, kad tokiais atvejais jokiu būdu nedera ginčytis ar kaip kitaip demonstruoti savo reikšmingumo. Mat teisėsaugininkai turi teisę konfiskuoti viską, ką gali priskirti prie neteisėtų daiktų. Tad brangių navigacijos ar radiacinės saugos priemonių praradimas yra žymiai didesni nuostoliai nei ta gana nedidelė 27 eurų bauda. O jei randama iš zonos kaip suvenyrų gabenamų daiktų, tuomet reikalai – dar prastesni. Pagal Ukrainos įstatymus, tai traktuojama kaip plėšikavimas, ir ši veika automatiškai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.


Černobylis: kraują stingdanti kelionė į praeitį
Šiame bute radiacija net mažesnė nei norma.


Kaunietį vilioja naujos apleistos zonos


Š. Jasiukevičius, su draugais apsilankęs vienintelėje tokioje ne tik Europoje, bet ir Eurazijoje technogeninės avarijos pažeistoje zonoje, jau svajoja apie naujas išvykas. „Būtų įdomu nukeliauti iki Čeliabinsko srityje esančios pusiau apleistos gamyklos „Majak“, kurioje buvo gaminamos branduolinės raketų galvutės ir branduolinės bombos“, – atskleidžia pašnekovas.


Nuo pertvarkos laikų minėtos gamyklos teritorija saugoma, aptverta trimis eilėmis spygliuotos tvoros. Be to, nusibelsti iki Sibiro ir keliauti po to vis dar strateginio objekto prieigas, ypač įvertinus dabartinę geopolitinę Rusijos ir Vakarų padėtį, – labai jau nesaugu.


Kitas keliautojui įdomus objektas – Baikonuras. Ši kosminių aparatų paleidimo aikštelė (su visa reikalinga milžiniška infrastruktūra), esanti Kazachstano stepėse, – kur kas patrauklesnė (nes visų pirma mažiau saugoma). Sovietų laikais ten buvo saugoma milžiniška teritorija – šimto kilometrų spinduliu nuo raketų paleidimo aikštelės.


Dabar ta zona susitraukė iki vos kelių kilometrų. O apleistuose šimtuose kvadratinių kilometrų – daugybė žmonių paliktų pastatų – nuo kuro saugyklų iki milžiniškų angarų, kuriuose dūla likimo valiai palikti garsieji „Buranai“. Štai po šią teritoriją „pasivaikščioti“ dabar ir svajoja kaunietis.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ