Mindaugas Capas: „Esu optimistas, ir tuo daug kas pasakyta“

Kai susitikome pokalbio karštą vasaros popietę vienoje sostinės kavinukių, Mindaugas buvo ką tik grįžęs iš Anglijos Mančesterio miesto, kur su žmona Aleksandra aplankė sūnaus Egidijaus šeimą. Aktorius buvo puikios nuotaikos, pailsėjęs nuo ir vasarą tebesitęsiančių TV3 serialo „Kam ta meilė?“ filmavimų.

Tad kalbėjomės ne tik apie teatrą, televizijoje bei kine sukurtus ir kuriamus vaidmenis, bet ir apie paprasčiausią žmogaus laimę, kuri vienus aplanko dažnai, o kitus ir aplenkia.

– Mindaugai, atskleisite, kokią sudėliotumėte savo laimės mozaiką? Ar laimė visada reiškia sėkmę?

– Oi, čia jau galima būtų parašyti visą filosofinį traktatą, bet juk norite, kad atsakyčiau trumpai ir aiškiai: mano laimė susideda iš daugelio smulkmenų. Smagu, kai teatre gaunu gerą vaidmenį, kai kuriamas charakteris įdomus man pačiam.

Džiaugiuosi, kad gražėja mano gimtoji Rusnė, kurioje liko vaikystės draugai, kad ten pagaliau bus statomas ilgai lauktas tiltas. Na, dar esu laimingas, kad sėkmingai bemaž prieš dvejus metus pasikeičiau butą į mažesnį, bet naujesnį. Laimingas esu, kad turiu puikią žmoną, tą vienintelę, su kuria susipažinau dar studijų metais. Ji – muzikė, groja smuiku Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre.

Esu laimingas, kad ji pagimdė mūsų vienturtį sūnų Egidijų. Didžiausias džiaugsmas, kad jis su savo išrinktąja mums padovanojo tris šaunius anūkus: Salomėją, Marijų ir trejų metukų Viktoriją. Štai jų aplankyti ką tik ir buvome nuvažiavę. Tie mūsų susitikimai kelis kartus per metus – tikra atgaiva sielai.

Visą Giedrės Milkevičiūtės interviu su aktoriumi M.Capu kviečiame paskaityti naujausiame „Savaitė“ numeryje.

Priklausomi nuo technologijų

24 valandos feisbuke. Šis skaičius ne koks rekordas, o paprasto jauno žmogaus laikas, praleidžiamas socialiniame tinkle per mėnesį. O kur dar laikas naujienų portaluose ar žiūrint linksmus vaizdelius per „Youtube“... Ir tampa nebeaišku, ar tai mes valdome technologijas, ar jos mus.

Žmonėms, nuolat vaikščiojantiems įbedus akis į išmanųjį telefoną, jau sukurta nauja sąvoka – „smombies“. Ji sudaryta iš dviejų angliškų žodžių – „smartphone“ (išmanusis telefonas) ir „zombie“ (zombis). Ar tikrai „vaikščiojantis zombis“ – taikli metafora, norint apibūdinti šiuolaikinių žmonių įsitraukimą į skaitmeninį pasaulį, paklausėme Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto dėstytojo doc. dr. Antano Kairio.

„Manau, ši sąvoka atskleidžia du dalykus – mūsų pastabumą ir baimes. Kiek mažiau tai, kas iš tikro vyksta su kitais žmonėmis. Žmonės įsitraukė į skaitmenines technologijas kaip ir į bet kurias kitas technologijas, kurios palengvina gyvenimą, teikia pramogas ar naudingą informaciją. Kad žmogus vaikšto įbedęs akis į ekraną – nėra naujas reiškinys. Prisiminkime senus filmus, kur laikraštį skaitantis žmogus atsitrenkia į stulpą. Panašu...“, – šypsosi mokslininkas.

Pašnekovas pabrėžia, jog išmanieji telefonai – gana išskirtinė technologija. Jie sujungia labai daug to, ką anksčiau siūlė net keletas įrenginių: televizija, žaidimų konsolė, muzikinis centras, kompiuteris. „Ir visa tai galima naudoti bet kur ir bet kada. To niekada nebuvo anksčiau. Taigi išmanieji telefonai siūlo daug daugiau galimybių įsitraukti, prisirišti ir pasinerti. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Televizijos kartos žmonės tikriausiai prisimena, kaip tėvai sakydavo: „Nesėdėk tiek prie televizoriaus, koks žmogus užaugsi?“ Ir dabar, žiūrėdami iš laiko perspektyvos, turbūt galime daryti išvadą, kad televizija tikrai nesugriovė pasaulio. Tiesiog žmonės į bet kurią naują technologiją ar reiškinį linkę reaguoti labai atsargiai ir baimingai“, – įsitikinęs doc. dr. A. Kairys.

Daugiau apie tai galėsite sužinoti Ramunės Šulčienės straipsnyje „Priklausomi nuo technologijų“.

Darbdavių ir darbuotojų poreikiai šiandien – kitokie

Prioritetai ir reikalavimai darbo rinkoje keičiasi. Ekspertų teigimu, darbdaviai, ieškodami darbuotojų, vertina kitas savybes nei anksčiau. Tačiau, pasak darbuotojų paieškos ir atrankos specialistų, atėjo laikas keistis ir darbdaviams. Ką būtina keisti darbo rinkoje, kad greta pažangių valstybių neatrodytume keistai ir juokingai?

Koks yra geras ir darbdavio geidžiamas darbuotojas? Atsakymas į šį klausimą, vadybos ekspertų teigimu, pastaruoju metu keičiasi iš esmės. Anksčiau labiausiai vertinta profesinė potencialaus darbuotojo patirtis, o šiandien darbdaviui tampa svarbesnės asmeninės jo savybės. Pasak Kauno technologijos universiteto docentės, vadybos krypties studijų programų vadovės dr. Linos Užienės, nemažai darbdavių vis dar domina būsimųjų darbuotojų darbo stažas, įgyti sertifikatai ir diplomai ar specifiniai įgūdžiai, bet vis dažniau formuodami komandą vadovai atkreipia dėmesį į asmenines darbuotojų savybes.

„Tai patvirtina ir nemažai atliktų empirinių tyrimų. Nenuvertinant patirties reikšmės, reikia pasakyti, jog įgimtos asmeninės savybės, kad darbas organizacijoje būtų sėkmingas, yra labai svarbios, kartais net svarbesnės už žinias, kultūrinę atitiktį ar netgi profesinius gebėjimus. Pavyzdžiui, nuo to, jūs esate ekstravertas ar introvertas, itin priklauso gebėjimas prisitaikyti kolektyve, kurti socialinius ryšius, įtikinti aplinkinius savo sprendimų prasmingumu ir pan. Asmeninės savybės formuoja pagrindą darbuotojo polinkiui nuolat mokytis, augti, perimti naujas patirtis, prisiimti atsakomybę“, – teigia specialistė.

Visą Dalios Valentienės straipsnį rasite naujajame žurnalo numeryje.