Jau galima įsigyti naujausią žurnalo „Savaitė“ numerį. Šįkart skaitytojus turėtų sudominti rašinys apie tai, kaip okupacinės Lietuvos valdžios kaitaliodavo mūsų miestų ir miestelių pavadinimus. Šiame numeryje taip pat sužinosite, kada jau bus galima gimdyti namuose ir kuo yra naudingas sviestas.

Kokia Lietuvos vietovė buvo vadinama Godlevu, kuo sovietų valdžiai neįtiko Bazilionai ir kada dabar nemenkas Žemaitijos miestas buvo vadinamas Muravjovu? Pastaruosius kelis šimtmečius ne vieno Lietuvos miesto ir miestelio pavadinimas buvo kaitaliojamas, dažniausiai – dėl okupantų užgaidų.

Skirtingai nei Karaliaučiaus krašte, kur jį Kaliningrado sritimi pavertę sovietai pakeitė visus vietovardžius, taip pat pagrindinėje Rusijos Federacijos dalyje ar kaimyninėje Baltarusijoje, kur gana daug vietovių buvo pervadintos dėl ideologinių sumetimų, Lietuvos žemėlapyje sovietmečiu labai nedaug gyvenviečių pavadinimų buvo pakeisti „ideologiškai teisingesniais“.

Tačiau gyvenviečių pavadinimų keitimų ar bent jau iškraipymų būta ir ankstesniais laikais. Ypač aktyviai prie žemėlapio buvo padirbėta carinės Rusijos valdininkų.

Užnemunėje, Šakių rajone, prie pat sienos su Karaliaučiaus sritimi, esantis nedidelis Kudirkos Naumiesčio miestas išaugo Duliebaičių kaimo vietoje. XVII a. Užnemunėje sparčiai gausėjant miestų ir miestelių, 1643 m. šiai vietovei suteiktas Vladislavovo pavadinimas. Tuo metu šias žemes, priklausiusias Jurbarko seniūnijai, valdžiusi Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Cecilija Renata taip pagerbė savo vyrą karalių Vladislovą Vazą.

Visgi šis pavadinimas tarp gyventojų neprigijo – daugelis miestą vadino Naumiesčiu ar Naujamiesčiu. Lietuvai patekus į carinės Rusijos sudėtį, miestas tapo vienos iš Suvalkų gubernijos apskričių centru ir toliau vadintas Vladislavovu. 1934-aisiais Naumiestis, pagerbiant garsųjį Sūduvos krašto sūnų, lietuvių tautinio atgimimo žadintoją Vincą Kudirką, buvo pavadintas Kudirkos Naumiesčiu.

Kitas Užnemunės miestas, pradėjęs augti XVI a. Žygimanto Augusto motinos, daug gero Lietuvos ūkiui ir kultūrai nuveikusios Bonos Sforcos, dėka, jos laiškuose vadinamas Nova Volia. Tačiau vietovei prigijo Virbalio pavadinimas, greičiausiai kilęs nuo Virbalio (ar Virbalo) pavardės.

Carinėje Rusijoje ši vietovė vadinta Veržbolovu. Ilgainiui šį miestą aplenkė netoliese, prie Virbalio geležinkelio stoties, išaugusi gyvenvietė, tapusi Kybartų miestu.

Plačiau šia tema skaitykite žurnalo publikacijoje „Lietuvos miestų pavadinimus dažniausiai keitė okupantai“.

-----

Nors ir dabar kai kurios moterys renkasi gimdyti namie, iki šiol ši sritis nebuvo aiškiai reglamentuota. Noras vaikelio susilaukti ne ligoninėje buvo vertinamas kaip neteisėtos veiklos skatinimas.

Ministrų kabinetas pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) siūlymui įteisinti gimdymus namie. Projekte siūloma slaugytojams ir akušeriams suteikti daugiau funkcijų ir atsakomybių, kad jie galėtų priimti gimdymus namie, kai nėra grėsmės nei gimdyvės, nei naujagimio sveikatai.
SAM Slaugos koordinavimo skyriaus vedėjos, laikinai einančios ministerijos kanclerio pareigas, Odetos Vitkūnienės teigimu, šiuo metu galiojanti tvarka užkerta kelią priimti gimdymus namie.

„Pavyzdžiui, šiuo metu bendrosios praktikos akušeriai dar negali savarankiškai teikti pacientams medikamentinės pagalbos, o turi nedelsdami gabenti juos į gydymo įstaigas. Norint suteikti reikiamas paslaugas gimdyvėms, būtina sudaryti galimybę medikams teikti ir tokią pagalbą. Mūsų parengtame projekte numatyta, kad akušeriai galėtų teikti medikamentinę pagalbą, jei gimdyvei iškiltų pavojus. Jei nėštumas bus nerizikingas, akušeriai galės jį priimti namie, taip pat skirti ir išrašyti reikiamus vaistus“, – sako O. Vitkūnienė.

Gimdymo priežiūros paslaugos namie, kai nėra didelės rizikos nėštumo veiksnių, teikimo modelis būtų toks: moteris, pageidaujanti gimdyti namie, galėtų kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią gimdymo priežiūros paslaugą namie, ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis dėl informuoto paciento sutikimo, su ja sudaryti sutartį.

Tokią paslaugą teiktų įstaigoje dirbanti akušerė, turinti paslaugos teikimo reikalavimuose nustatytą darbo patirtį. Siekdama užtikrinti saugų gimdymą namie, akušerė, bendraudama su moterimi, suteiktų išsamią informaciją apie gimdymo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir gimdymo namie privalumus ir riziką, įvertintų galimą riziką (situacijas, veiksmus, sąlygas) ir per visą nėštumą kartu su nėščiąja ruoštųsi gimdyti namie, kad moteris gerai žinotų, suprastų savo veiksmus ir per gimdymą vykdytų akušerio nurodymus.

Daugiau šia tema rasite rašinyje „Kada galėsime gimdyti namie?“

-----

Vis dažniau kalbama, kad pieno riebalai nėra labai naudingi, tačiau retas lietuvis atsisakys juodos duonos riekelės su sviestu. Juo gardiname ir košes, padažus, dedame į kepinius. Šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, svarbu neprarasti saiko.

Pirmosios žinios apie sviestą pasirodė maždaug 2000 m. pr. m. e. ar net kiek anksčiau. Indai vartojo lydytą karvių sviestą, aukodavo jį dievams. Senovės graikai ir romėnai sviestą laikė vaistu, naudojo gydomaisiais ir kosmetiniais tikslais – romėnai juo gydė kosulį, žaizdas, skaudančius sąnarius ir tepė odą, plaukus, kad būtų švelnūs ir blizgėtų. Senovės Egipte sviestu bandyta gydyti nudegimus ir akių ligas.

Vėliau Šiaurės Europoje sviestas buvo vartojamas kilus bėdų dėl regos ir nuo inkstų akmenų, o V a. jis įtrauktas į naudingų ir skanių maisto produktų sąrašą. Įdomu tai, kad norvegų jūreiviai į tolimas keliones imdavo sviesto statinių. Gali būti, kad jo dėdavo į patiekalus ir ruošdavo sumuštinius – lygiai taip, kaip ir mes tepame ant duonos ir bandelių. Vienas norvegų karalius kasmet rinko mokesčius sviestu į iždą.

Sviestas minimas vedų civilizacijos himnų tekstuose, Tibeto vienuoliai iš jo gamino dievų skulptūrėles, o Anglijoje kaip turto ir vaisingumo simbolį jo įteikdavo jaunavedžiams. Vikingai taip vertino sviestą, kad dėjo jo į mirusiųjų kapus.

XVI a. sviesto gamyba buvo laikoma moterų darbu, tačiau po pramonės revoliucijos ji perėjo į vyrų rankas: atsirado grietinėlę nuo pieno atskiriantis mechaninis pieno separatorius, tad verslininkai sviesto gamintojai į gamybą pradėjo samdyti vyrus.

Žurnalo „Savaitė“ rašinys apie sviestą pavadintas „Kaip per sviestą...“

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ