Laima Kybartienė: „Skausmas ateina tam, kad išmoktume vertinti džiaugsmą“

Laima Kybartienė: „Skausmas ateina tam, kad išmoktume vertinti džiaugsmą“


TV loterijų bei sveikinimų koncertų vedėja Laima KYBARTIENĖ teigia jau atradusi savosios laimės receptą. Nors moters gyvenimo kelias nebuvo žiedlapiais klotas, ji jaučiasi dėkinga už viską. Savo patirtį ir džiugius atradimus garsi diktorė sudėjo į knygą „Koralų šypsenos“.


Jūratė BRATIKIENĖ


– Gruodžio pradžioje atšventėte gimtadienį. Ką jums reiškia kiekviena nauja sukaktis?


– Nesureikšminu gimtadienių, tačiau laikui bėgant jausmas vis kitoks. Kai man buvo trisdešimt vieni, maniau, kad gyvenimas sunkus, daug jame rūpesčių, senstu. Išgyvenau tamsiausią laikotarpį. Svarsčiau: trisdešimties moteris dar žydi, o keturiasdešimties bus jau beveik nuvytusi. Pamenu, žiūrėjau filmą, kuriame herojai kalbasi apie tai, kad gyvenimas nuo keturiasdešimties tik prasideda. Et, galvojau tada, taip būna tik filmuose. Bet dabar manau, kad mano tikrasis gyvenimas tik prasideda. Kasmet randu vis daugiau įdomių susitikimų, projektų, patirčių. Dabar man metų daugiau, nei skaičių loterijos žaidime, bet jų naštos tikrai nejaučiu. Gal ir banaliai skamba posakis, kad mums yra tiek metų, kiek jaučiame širdyje, bet tai – tikra tiesa.

REKLAMA


Pastaruoju metu nebesureikšminu smulkmenų, nuovargio, džiaugsmo, tačiau ir nesu abejinga gyvenimui. Tiesiog, jeigu man liūdna, leidžiu sau liūdėti, jeigu linksma – džiaugiuosi. Metams bėgant įsisąmoninau, kad darbai, rūpesčiai, savigrauža gali žmogų užplakti, todėl nereikia nieko pernelyg sureikšminti. Ir švenčių neromantizuoju, pavyzdžiui, vienus Naujuosius metus esu pramiegojusi. Pamenu, dukros išlėkė švęsti su draugais, o aš pasidariau baltos mišrainės, išsikepiau karpį ir atsisėdau prie televizoriaus. Po dienos darbų jaučiausi pavargusi ir taip užsinorėjau miego, kad net nesulaukusi dvyliktos nuėjau į lovą. Pamaniau, kad nieko blogo dėl to nenutiks. Ir tikrai nenutiko, o metai buvo tiesiog puikūs.


– Vis dažniau gyvenime sakote ne „reikia“, o „noriu“?


– Taip. Mus dažnai varžo daugybė klaidingų nuostatų apie tai, ką reikia, ką privalome daryti. Žinoma, neneigsiu, kad yra darbų, kuriuos tiesiog turime padaryti. Bet tada ir nesvarstome, o imame ir darome juos. Bet yra ir tokių, dėl kurių galime pasirinkti, ar norime, ar mums malonu juos daryti. O kaip dažnai žmonės gyvena pamiršę savo norus. Kiek daug yra tokių, kurie jaučiasi gyvenimo nuskriausti ir baisiai nelaimingi.

REKLAMA


Nemažai nelaimėlių ir man paskambina, pabėdoja, kad neturi už ką sveikinimo užsisakyti, kad mes jų visiškai negailime. Žmonės mano, kad kiti turi jų pagailėti, – tik tada jie pasijus laimingi. Nors manau, kad savo laimę kuriame patys, vis dėlto, kai tik atsiranda galimybė, Sveikinimų koncerte visiems tokiems liūdintiems padovanoju dainą, į sveikinimą sudėdama visą savo širdį. Jeigu Dievas suteikia galimybę padaryti ką nors gero, už tai jaučiu tik dėkingumą.


– Gyvenate gana aktyviai: vedate sveikinimų koncertus, TV loterijas. Ar metams bėgant nesinori sumažinti darbo krūvio?


– Pastaruoju metu teko bendrauti su labai šviesiomis ir aktyviomis asmenybėmis Nijole Narmontaite bei Nomeda Kazlaus. Pakalbėjusi su jomis supratau, kad mano darbų grafikas, palyginti su jų, visiškai nėra intensyvus. Šios moterys veiklos turi tiek, kad net sunku suvokti, kaip galima viską suspėti. Bet jos to visiškai nesureikšmina, tik džiaugiasi galėdamos užsiimti tuo, kas malonu. Tenka bendrauti ir su tokiais žmonėmis, kuriems nueiti į parduotuvę jau yra varginantis įvykis, kurie tiesiog mėgsta skųstis ir koneveikti gyvenimą, nors, iš šalies žvelgiant, turi labai daug: gražią šeimą, neblogą sveikatą, puikių bičiulių… Mūsų vidinis jausmas priklauso nuo mūsų požiūrio į gyvenimą, kasdienes smulkmenas.


Kiekviena nuoskauda – tarsi akmuo: įsidedame jį į kišenę ir po to sunku net paeiti. Pati vengiu save supančioti kančios grandinėmis. Su kiekvienais metais vis aiškiau tai suprantu ir žinau, kad visa, kas ateina į mūsų gyvenimą – net ligos, bėdos, nelaimės, – irgi turi prasmę. Neabejoju, kad jeigu tik pradėsiu guostis, sunku bus mano vaikams, vaikaičiams, o jiems linkiu lengvo gyvenimo.

– Dukros dažnai į jus kreipiasi patarimų?



– Su dukromis labai daug bendrauju. Diskutuojame įvairiais klausimais, taip pat ir pasiginčijame. Stengiuosi įsiklausyti į savo vaikus ir pajusti, ko kuriam reikia. Vienai dukrai prireikia patarimo, kitai – palaikymo, o vaikaitė galbūt tik nori būti išklausyta. Esu laiminga, kai jos man paskambina pasikalbėti. Metu visus darbus į šalį, nes žinau – dabar manęs reikia šeimai. Labai dažnai užtenka pabūti vien jų ausimis ir palaikyti, o sprendimus randa pačios. Leidžiu saviškiams gyventi savo gyvenimą, stengiuosi nesikišti su patarimais, jei neprašo.


– Kada pati supratote, kad užgriuvę sunkumai mums gali būti ir naudingi?


– Tai supratau sunkiu gyvenimo laikotarpiu – kai vienai teko auginti dukras ir turėjau labai daug dirbti. Kito kelio nebuvo, tad reikėjo išlikti stipriai. Tas laikotarpis mane užaugino. Vargu ar būsi labai išmintingas, jei nežinosi, kas yra skausmas, rūpesčiai, bėdos, vargai. Manau, nerasime nė vieno žmogaus, kuris per gyvenimą nė karto nebūtų patyręs šių dalykų. Užklupus sunkumams turime tiesiog išsiverkti, išliūdėti, o po jų – pakilti ir su dar didesniu pasitikėjimu eiti į priekį. Aišku, žingsniuodami savo keliu visi bandome rasti džiaugsmą.


– Vesdama TV loterijas bei sveikinimų koncertus kaskart dovanojate žmonėms šventę. Kur pati semiatės džiaugsmo?


– Man padeda vien žinojimas, kad po nakties visada išaušta diena. Kitaip nebūna. Toks visatos ciklas – viskas nuolat kinta. Viltis visada mane ištraukia net iš giliausios duobės. Neleidžiu gyvenimo sunkumams prispausti manęs prie sienos. Be to, džiaugsmas užplūsta pagalvojus, kad po savęs vaikams paliksiu šiltas emocijas, meilę, kuri juos šildys. Jau žinau, kad džiaugsmas pas mus neateina, jei patys juo nesidalijame. Saugumą taip pat gauname tada, kai patys jį kuriame. Visata mus myli ir saugo, bet kai patys bandome save sunaikinti, nieko negalime dėl to kaltinti.


Likusią pokalbio dalį rasite pirmajame šių metų „Savaitės“ numeryje.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)