Seime kelią skinantis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) vadovo atleidimą lengvinančioms pataisoms, tokiu būdu vykdomas procesas turės neigiamų pasekmių ne tik visuomeniniam transliuotojui, bet ir visai žiniasklaidai, sako portalo „15min“ vyriausiasis redaktorius Vaidotas Beniušis. 

Edmundas Jakilaitis

„Nereikia nieko ieškoti po stalu – valdžioje yra įsitikinusių, kad turime pakeisti direktorę, nes ji ne mūsiškė. Ji buvusios valdžios, tai statysime mūsiškę. Aš dar kartą sakau, yra suprimityvintas požiūris“, – tinklalaidėje politika.lt teigė V. Beniušis. 

Tuo metu portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė tikino, kad Lietuvos politikai nenori stiprios žiniasklaidos. 

„Tai galima suprasti, kad tie patys politikai giliai širdyje nenori stiprios žiniasklaidos. Ir ne tik apie LRT kalbant, o apie visą žiniasklaidą šalyje“, – dėstė ji.

„Čia sprendimų priėmėjai irgi absoliučiai nejaučia jokio poreikio to spręsti, nors laisva, nepriklausoma žiniasklaida iš esmės yra vienas iš esminių demokratijos atramos taškų“, – pabrėžė R. Lukaitytė-Vnarauskienė.

Antrindamas tokiam teiginiui, V. Beniušis pabrėžė, kad pastaruoju metu patys politikai kuria savo tinklalaides, tad stipri žiniasklaida jiems tampa vis mažiau reikalinga.

„Aš sakyčiau, gyvename didelės informacinės revoliucijos laikais ir, kaip Rasa minėjo, politikai nenori stiprios žiniasklaidos. Kai kurie politikai mano, kad jiems nebereikia jos išvis: susikuria savo tinklalaidę, į ją politikas ima kviesti žurnalistus – nebe žurnalistas politiką, o politikas žurnalistus“, – sakė jis. 

– Dirbtinis intelektas suskaičiavo, kad mitinge prie Seimo galėjo būti nuo 30 iki 50 tūkstančių žmonių. Panašius rėžius pateikė ir ryšio tiekėjai. Tai įspūdinga, tiesa? Kaip jūs manote, Rasa? 

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Taip, tikrai įspūdinga ir akiai žavu tai, kad buvo labai daug jaunų žmonių. Man tai susisieja su pasaulyje nedemokratiškose šalyse vykstančia „Gen Z“ kartos protesto kultūra. Tai galbūt ji ateina ir į Lietuvą. Kultūrininkų mitingas juk irgi buvo ne tik apie kultūrą, bet ir apie gerokai platesnius dalykus. Tai, aš manau, kad Lietuvoje atsiranda protesto kultūra.

– Ji atgimsta ir joje dalyvauja visai kitokie žmonės, ne pikti, o pozityvūs ir kūrybingi. Žiūrint į tuos plakatus, kuriuos žmonės atsinešė į mitingą, skaitant užrašus tikrai buvo galima turėti visai gerą laiką. Vaidotai, kaip tai vertinate jūs?

– V. Beniušis: Protestas tikrai buvo įspūdingas savo dydžiu. Turbūt didžiausias per daugelį metų. Dėl ko jis vyko? Aš manau, kad tas pagreitis, kurį sukūrė ankstesni kultūrininkų protestai, jau atsiradusi dirva tai paskatino, o formali kibirkštis, formalus pretekstas buvo konkretaus įstatymo projektas, LRT įstatymo pataisos. Taip, galbūt tikrai nevisi atėję žmonės įsiskaitė ir žinojo tas detales apie atleidimo proporcijas, apie slaptą-atvirą balsavimą, bet juos vedė keli dalykai. Pirma, sakyčiau, tas kontekstas ir labiau nuojauta, nes pats įstatymo projektas kaip vienas atsietas nuo visko – tokių ir ne tokių dalykų Lietuvos istorijoje yra buvę, netgi dar šiurkštesnių kišimųsi...

– Na, bet šitas gana absurdiškas. Neturint daugumos – atleisti vadovą.

– V. Beniušis: Pirmasis projektas buvo visiškai absurdiškas, kai mažiau kaip pusė tarybos narių gali atleisti vadovą. Tai tą, galbūt, žmonės išgirdo, bet šalia to turbūt buvo visas tas kontekstas. Visų pirma, daug kam iš tų protestuotojų rodėsi, kad tai yra pirmasis žingsnis, viena dėlionė didelėje mozaikoje. Ir kas tai skatino? Tai skatino turbūt pačių valdančiųjų retorika, kuri tęsiasi ir šiomis dienomis apie LRT – net neslepiama, kad politikai yra nepatenkinti turiniu, kad socialdemokratai ir koalicijos partneriai LRT vadovybę, LRT veidus laiko kaip dešiniųjų atstovais, kuriuos reikėtų pakeisti, nes jie – ne mūsiškiai. Toliau Remigijaus Žemaitaičio nuolatinė kritika vadinamai sisteminei žiniasklaidai ir gana chamiškas elgesys su žurnalistais, demonstratyvūs susitikimai su Vengrijos politikais. Tai visa šita mozaika sukuria tokią atmosferą, kad jeigu apie tą įstatymą ir būtų galima diskutuoti, tai tas kontekstas ir tarptautinis kontekstas – Vengrija, Slovakija, Gruzija, Lenkija – leidžia žmonėms jausti ir matyti grėsmę. Tiksliau, grėsmės nuojautą. Ir piliečiai, jos vedini, ir paskatinti visuomenės lyderių, nes labai daug visuomenės lyderių įsijungė į kvietimą, jie tiki tais visuomenės lyderiais, kaip jie interpretuoja šią situaciją, tai vedami tos interpretacijos, tos grėsmės nuojautos, manau, susirinko pareikšti, kad jie nepritaria ir jie bijo tų tendencijų.

– Visiškai sutinku. Rasa, žmonės, ko gero, labiausiai ėjo protestuoti prieš tą vaizdinį: Žemaitaitis su socdemais užima LRT. Ar ne?

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Taip. Čia turbūt buvo padaryta gana aiški priešstata, bet tą padarė patys valdantieji savo elgesiu: arba tu su Žemaitaičiu, arba tada su LRT. Ir nėra čia kažkokio tarpinio varianto. Po to jau buvo diskusijos dėl pačios LRT valdysenos. Yra tikrai daug klausimų ir taisytinų dalykų, apie ką iš esmės nėra dalykinės diskusijos, tik emocinė. Patys žurnalistai ir kiti žmonės kalbėjo apie tai, kad mes ne konkrečiai už LRT administraciją. Žurnalistai net eteryje sakydavo: „Mes norime, kad neliestų laisvo žodžio.“ Ir čia po to jau buvo daromas kirtis, kad viskas ne dėl administracinių pokyčių. Be abejo, niekas to nekvestionuoja dėl ypatingos skubos, kas natūraliai kelia klausimų, ar tai nėra vieno žmogaus įstatymas, ar ne.

– Akivaizdu, kad yra vieno žmogaus įstatymas.

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Bet ir žurnalistų bendruomenę, kiek teko bendrauti su žmonėmis ir girdėti, ją gąsdina tai, kad politikai gana drąsiai ir laisvai jaučiasi turintys teisę komentuoti, kaip turi būti rengiamas turinys, apskritai, kaip žurnalistai turi dirbti, kokie žurnalistai turi dirbti. Ir čia turbūt, kaip sakote, buvo ta nuojauta arba pagautas pagreitis, kuris gąsdino visuomenę, o kas tada bus toliau.

– Negali sakyti, kad valdžiai visiškai nusispjauti, nes tas pirmasis teikimas yra atsiimtas, bet skubos tvarka važiuoja kitas. Tai, Vaidotai, tikriausiai visiems jau aišku, kad įstatymas keičiamas tam, jog pakeisti generalinį direktorių. Čia nėra kitos priežasties?

– V. Beniušis: Vakar socialdemokratai, kai išplatino pranešimą, jie ir sakė, kad jie keičia tai dėl susidariusios situacijos. Jie apibūdino tai kaip LRT administracijos ir tarybos konfliktą, bet tai vis tiek yra konkreti situacija, konkretus žmogus. Visų pirma, man atrodo, kad šita tema, LRT įstatymas, tapo tam tikrais klijais valdančiajai koalicijai biudžeto priėmimo išvakarėse. Kiekvienoje koalicijoje šis laikotarpis būna labiausiai įtemptas, nes yra skirtingų interesų derinimas, bet tai tapo tam tikrais klijais, suklijuojančiais į didesnį monolitą – valdančiuosius. Antras dalykas, jie gal net viduje save yra įtikinę, kad tai yra priešo užvaldyta organizacija. Priešas – konservatoriai. Jie realiai save įtikinę, galbūt kai kurie gana nuoširdžiai, kai kurie neįsigilinę, sako: „Reikia priešą išvyti ir parodyti visiems tiems dešiniesiems aktyvistams, dešiniajam burbului jų vietą.“ Tai yra toks primityvus, mano vertinimu, požiūris. Supaprastintas požiūris. O ta skuba... Daugiau negu akivaizdu, kad žūtbūtinis tikslas dabar – valdančioji koalicija prieš Moniką Garbačiauskaitę–Budrienę. Ir tai yra labai blogai. Tuo nepatenkinti ir patys LRT žurnalistai, su kuriais aš bendrauju. LRT bendruomenėje prieš visus protestus įvyko balsavimas, kurio metu žurnalistai nusprendė atsiriboti – mes neginsime administracijos, mes ginsime laisvą žodį. Ir jiems nepatinka tas suplakimas į vieną, bet dabar jau įsistatė ragučius ir kas kurį – taip žiūri turbūt didžioji dalis valdančiųjų, kad turime pastatyti į vietą. Tas galios gundymas visgi yra stipri žmogiškoji silpnybė ir jos užsivedę jie dabar spaudžia viską iki galo. Nesu tikras, kiek jie iš tikrųjų sugebės išvairuoti ant posūkių, nes ne kartą jau buvo „užnešę“ juos pradžioje.

– Taip, čia yra labai daug sunkumų. Ir visuomenės vertinimas, man atrodo, didžios dalies visuomenės – daugmaž akivaizdus. 

– V. Beniušis: Nesąmonė. Ta prasme, pakeis direktorę, ar ne? Ir kas iš to? Tai dabar žurnalistai pradės klausinėti naujo direktoriaus, ką rodyti, ko nerodyti? Man atrodo, šiek tiek yra net nesuvokimo. Aš sutinku, kad galima apie labai daug ką diskutuoti. Galbūt bendrai viešoje erdvėje tų dešiniųjų pažiūrų ekonomistų ar kažko yra daugiau, bet tai problemos ne žurnalistuose, dažniau tų veidų būna sunku rasti.

– Bet, Vaidotai, savicenzūra yra labai svarbus dalykas.

– V. Beniušis: Bendrauju su nemažai kolegų ir turiu visišką pasitikėjimą didele dalimi savo žurnalistų, profesinių kolegų.

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Dabar atrodo, kad pakeitus LRT Generalinį direktorių, pasikeis Lietuvos žodžio laisvės iš principo supratimas, turiu omenyje, kad įsigalės kažkokia savicenzūra. Pradėkime nuo to, kad LRT nėra vienintelė žiniasklaidos priemonė, taip ji yra dominuojanti dėl savo finansavimo modelio ir didžiulės galios, ir didelio žurnalistų skaičiaus, ir didelio finansavimo, ir kanalų kiekio, ir t.t., bet kas yra dirbęs LRT, žino, kokio skirtingumo tai yra organizacija, kiek daug skirtingų žmonių ten yra sutelkta ir tai yra organizacijos stiprybė plačiąja prasme. Taip, galbūt tai naiviai skamba, nes matėme kitose šalyse pavyzdžių, kad tai gali įvykti, bet Lietuvoje kol kas aš nematau.

– Kad įvyktų kažkoks brutalus užvaldymas, toks kaip Lenkijoje – neįsivaizduojate?

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Ne, aš neįsivaizduoju. Ir dėl to, kad pirmiausia tikrai daug stiprių žurnalistų yra su savo nuomone. Savicenzūra gali egzistuoti, bet aš neįsivaizduoju, kad iki tokio lygio. LRT yra ir labai daug nepriklausomų žmonių, Lietuvoje taip pat jau užaugusi ir karta žurnalistų, kurie netikiu, kad imtų ir tylėtų arba tyliai pasitrauktų gavę vienokius ar kitokius nurodymus. Man tikrai yra sunku tuo patikėti. Juo labiau, kad Lietuvos žiniasklaidos rinka yra tikrai labai įvairi ir gana didelė. Pagal šalies mastelį yra nemažai žiniasklaidos priemonių, kur tu gali dirbti ir kur tu gali laisvai reikštis. Tai aš sakyčiau, kad portretas neatrodo labai blogas. Taip, LRT didelė, finansiškai dominuojanti, bet žurnalistų prasme ji nėra vienintelė.

– Valdančioji dauguma susitelkė, tai yra akivaizdu. O koks Prezidento vaidmuo šitoje istorijoje? Vaidotai, kaip jūs manote?

– V. Beniušis: Mažų mažiausiai Prezidentas nestabdo proceso. Tai akivaizdu. Nėra viešos kritikos. O iš visų kitų turbūt atgarsių, nuojautų, priešistorių, galima manyti, kad didesne dalimi palaiko.

– Ar Frederikas Jansonas, jo patarėjas vidaus politikai, yra šito scenarijaus vyriausias dramaturgas?

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Nežinau, bet yra nuomonių, kad jis aktyviai veikiantis. Įvairiuose sluoksniuose yra daug įvairiausių spėlionių ir svarstymų, kas galėtų būti kitas vadovas, bet aišku, kad prezidentas tyliai palaiko. Na, jis neprieštarauja tam garsiai. Turbūt tyliai irgi neprieštarauja.

– Ir jeigu bus įstatymo pataisos priimtos, jis jas tikrai pasirašys.

– V. Beniušis: Signalai tokie.

– Ir bus judama link vadovo pakeitimo. Turbūt įsigalios įstatymo pakeitimai, įvyks tarybos posėdis...

– V. Beniušis: Tokie signalai dabar, bet pratęsiant tą temą apie kitus vadovus, žiūrint šiek tiek atgal matyti, kad netgi buvę rinkimai rodo tą problemą. Iš tiesų, kandidatų buvo mažai – du rimti kandidatai. Kodėl? Aš manau dėl to, kad akivaizdu, jog ir tie kandidatai eidami ieškojo politinio užnugario, ir einant į LRT vadovus iki šiol reikėdavo to politinio užnugario. Tai yra gana politizuota pozicija. Nėra taip, kad tu ateini į LRT tarybą, pristatai savo programą ir gali būti išrenkamas pagal savo kompetenciją ir tikslus. Tai dėl ko nedalyvaujame mes? Trys priežastys: aš labai myliu savo darbą „15min“ ir tikrai neketinu nieko keisti, nes ten puiki komanda; antras, tai yra tam tikras ėjimas į politiką – tai buvo politizuota pozicija ir iki šiol, deja, taip yra. Trečias dalykas – Edmundui Jakilaičiui noriu užleisti vietą.

– Aš, tiesą sakant, nenoriu čia nieko, gink Dieve, užgauti, bet žmonės, kurie užėmė tas pareigas iš esmės ėjo ten neturėdami darbo.

– V. Beniušis: Čia įdomus pastebėjimas.

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Ar tai neskamba kaip institucijos tragedija?

– Nenoriu nieko sumenkinti, bet grįžtant atgal, tai Kęstutis Petrauskis išėjo iš „Veido“, Audriaus Siaurusevičiaus sutartis baiginėjosi ir buvo kažkokios įtampos su tuometiniu Generaliniu direktoriumi, o Monika Garbačiauskaitė-Budrienė buvo atleista iš DELFI.

– V. Beniušis: Šiaip įdomus pastebėjimas. Nebuvau pažiūrėjęs tuo kampu.

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Bet klausykite, man atrodo dabar labai geras laikas pakalbėti apie tai, kad Lietuvoje iš tikrųjų niekas nenori tvarkingos LRT valdysenos, apie ką jau kalba ir IŽA, ir teismo sprendimas. Dabar apie tai nekalbama, bet generalinis direktorius būtų apsaugotas, jeigu LRT turėtų nepriklausomą valdybą ir politikai į ją negalėtų kištis. Tai vadinasi, niekas iš tikrųjų nenori nepriklausomos LRT. Tada taip išeina.

– Jeigu į tarybą mes sutelktume žmones, kurie būtų deleguojami profesinių organizacijų, asociacijų, ir, kaip minėjo ISM rektorius Dalius Misiūnas, atitinkantys tam tikrus patirties, kompetencijos ir kitus kriterijus, to nebūtų. Bent keletas rimtų korporacijų vadovų arba valdybų tarybų narių, žurnalistų, kultūros atstovų – tai būtų kaip saldainis.

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Ir tada nebereikėtų imti tų, kurie neturi darbo, kaip Edmundai sakote, nes būtų konkursas. Organizacijos biudžetas yra kosminis, kosminė įtaka.

– V. Beniušis: Visiškai sutinku, ką pradžioje sakėme. Tiesiog apibendrinkime, kad tai, kas vyksta dabar – keičiamas direktoriaus atleidimo įstatymas – yra tam, kad valdantieji palengvintų galimybes atleisti LRT direktorių. Iš tikrųjų LRT nėra idealiai veikianti organizacija, kaip ir visos kitos. Tai galime identifikuoti dvi temas, problemas ir tada prieiti prie jų sprendimo. Pirma problema – LRT administracijos atskaitingumas. Ji kyla galbūt ir dėl tarybos nekompetencijos, galbūt ir dėl administracijos veiklos. Antra problema – LRT tarybos politizavimas. Tai kalbant apie pirmą, aš manau, kad reikėtų pereiti prie tos gerosios valdysenos, kaip valdomos didžiosios įmonės, turėti, nežinau, penkių narių valdybą, kurioje būtų profesionalai, kurie gautų už tai gerą atlygį. Geriausia, kad tie žmonės būtų atrinkti kažkokios nepriklausomos įmonės, kuri dalyvavo personalo atrankoje, ir tada patvirtinti vis tiek, be abejo, tarybos.

– Pagal tam tikrus kriterijus.

– V. Beniušis: Be abejo, tai, ką sakė Dalius Misiūnas, ir tada jie būtų atsakingi už operacinį veikimą. Viešieji pirkimai, administracinė struktūra, didžiosios investicijos.

– Atlyginimų politika, motyvavimai, misija, turinys, vertybės, prioritetai, turinio prioritetai ir t.t.

– V. Beniušis: Tokia taryba būtų labiau, kaip minėjau, atskiras organas – išminčių taryba. Aišku,  aš asmeniškai dalį tų politinių paskyrimų palikčiau. Keisčiau turbūt proporcijas, bet 100 proc. neatmesčiau to demokratinio atstovavimo per tautos atstovus. Mes čia politikus kaip keiksmažodį vartojame, bet tam tikras demokratinis atstovavimas turėtų būti, tik galbūt mažiau negu pusė. Ir tada organizaciją dar reikėtų išplėsti į platesnę visuomeninę tam, kad atitiktų visuomeninio transliuotojo vardą. Tada ir administracija taptų atskaitingesnė, ir kitas požiūris būtų į šią darbo vietą. Na, bet aš tokių pasiūlymų irgi negirdžiu ir negirdėjau.

– Tai va, čia yra esminis dalykas. Juk keisdami šį įstatymą jie sukuria dar didesnę problemą, nes pasikeitus valdžiai įstatymas vėl bus keičiamas. Tai, Rasa, kodėl politikai nesprendžia problemos iš esmės?

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Politikai retą problemą sprendžia iš esmės, ar ne? Turbūt reikėtų sakyti taip – dėl gynybos yra konsensusas, keletu klausimų galbūt yra konsensusas, bet iš esmės Lietuvoje, turbūt nemažoje dalyje demokratiškų šalių, politikai mąsto tik savo kadencijų kategorijomis ir nemato reikalo spręsti problemų iš esmės, užprogramuoti teisingų arba logiškų sprendimų ateities kadencijoms su tam tikrais saugikliais. Jie mąsto tik per savo vienerių, dvejų, ketverių metų perspektyvą. Niekas nemąsto apie jokias ilgalaikes pasekmes: demokratijos kokybę, žodžio laisvę, stiprias ir nepriklausomas žiniasklaidos organizacijas ir t.t. Tai galima suprasti, kad tie patys politikai giliai širdyje nenori stiprios žiniasklaidos. Ir ne tik apie LRT kalbant, o apie visą žiniasklaidą šalyje. Šalis yra maža, konkuruoja su dideliais techgigantais, reklamos pinigai išeina į tarptautines korporacijas, tos pačios valdžios institucijos perka tų tarptautinių korporacijų reklamą. Nėra jokių mechanizmų. Aš nekalbu apie pagalbą, bet tiesiog apie taisykles, kaip turėtų būti leidžiami valstybės pinigai ir t.t. Turiu omenyje, kad jeigu mes išsitrauktume įstatymų pakeitimus, tikrai rastume bent kartą per metus kokių nors įstatymų, susijusių su žiniasklaida, plačiąja prasme, mažinant žiniasklaidos galimybes.

– Vaidotai, kas beįvyktų, akivaizdu, kad bus suduota LRT reputacijai, bus padaryta milžiniška reputacijos žala, bet tuo pat metu nieko nedarome ir dėl to, kad kita žiniasklaida stiprėtų.

–  V. Beniušis: Aš sakyčiau, gyvename didelės informacinės revoliucijos laikais ir, kaip Rasa minėjo, politikai nenori stiprios žiniasklaidos. Kai kurie politikai mano, kad jiems nebereikia jos išvis: susikuria savo tinklalaidę, į ją politikas ima kviesti žurnalistus – nebe žurnalistas politiką, o politikas žurnalistus.

– Čia apie Lauryną Kasčiūną kalbate?

– V. Beniušis: Lauryną Kasčiūną ir Aurimą Perednį. Aurimas mūsų klausė: „Ką daryti?“ Aš sakiau, kad aš turbūt neičiau dėl dviejų priežasčių. Aš vis tiek esu redakcijos veidas. Tai ne tik Vaidotas, bet esu „15min“ veidas ir ėjimas pas vieną partiją gali sukurti įvairių įspūdžių, bet jis nuėjo. Antras dalykas, man nesinori, kad politikas klausinėtų žurnalistų. Kažkaip pasaulis apsivertęs aukštyn kojom. Fragmentacija didžiulė. Visi mes turime po savo tinklalaidę, ar ne? Ir visam pasauliui matoma, kad auga tų žiniasklaidos asmenybių įtaka, pavyzdžiui, Tapino ar Malinausko. O kur tada institucinė žiniasklaida? Jai iš tikrųjų yra sudėtinga. Viena vertus, galima sakyti, kad norima konkrečių veidų, charizmatiškų asmenybių, bet, antra vertus, didesnėse redakcijose: ar LRT, ar DELFI ir „15min“ – yra žurnalistikos standartai, kurie yra svarbūs mūsų visuomenės sanglaudai. Pavyzdžiui, vykstant visiems skandalams gavome kompromituojančios informacijos apie vieną politiką. Ką mes darėme? Mes ją tikrinome, o tai užtrunka porą dienų, nes tu turi gauti kažkokius registrų duomenis, jo poziciją, ir dėl to mes abu kartus pavėlavome. Vieną sykį kolegos vienoje tinklalaidę kaip gandą tai aptarė, kitu kartu kai kurie kolegos kaip viešus klausimus uždavė „Facebook‘e“.

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Va, ir nereikia nieko tikrinti.

– V. Beniušis: Tai žiniasklaida fragmentuojasi. Aš tikrai gerbiu kolegas ir, man atrodo, visiems vietos pasaulyje užteks – ir aktyvistams, ir tradicinei žiniasklaidai, bet tikrai gyvename revoliucijoje, lūžiuose. Matome tą chamizmą, pirmiausia, turbūt daugiausia Remigijaus Žemaitaičio. Jis gal čia bando Trumpą mėgdžioti, gal dar kažką, bet aš sakyčiau, kad nesu labai didelis optimistas dėl tradicinės žiniasklaidos situacijos. Informacijos revoliucijos amžius yra didelis, reikia kalbėti apie standartus, reikia kalbėti apie taisykles.

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Čia sprendimų priėmėjai irgi absoliučiai nejaučia jokio poreikio to spręsti, nors laisva, nepriklausoma žiniasklaida iš esmės yra vienas iš esminių demokratijos atramos taškų.

– V. Beniušis: Politikai žiūri paprastai: politika jiems yra veikla, kuria siekiama įgyti, išnaudoti ir išsaugoti valdžią.

– Ar jūs jaučiate, kad šitoje istorijoje yra kažkokio politinio veikimo gerąja to žodžio prasme? Įsivaizduokime, jei būtų tie politinio veikimo laikai, kai šitame lauke veikė Kubilius ir Kirkilas, tai, nepaisant to, kuris būtų pradėjęs šį karą, vis tiek pirmiausia būtų ieškojęs sąjungininkų, nes politika yra galimybių išnaudojimo menas, bet čia tokio veikimo aš nematau. 

– V. Beniušis: Nereikia nieko ieškoti po stalu – valdžioje yra įsitikinusių, kad turime pakeisti direktorę, nes ji ne mūsiškė. Ji buvusios valdžios, tai statysime mūsiškę. Aš dar kartą sakau, yra suprimityvintas požiūris. Neidealizuočiau praeities politikų – vieni ir tarybos formavimo tvarką norėjo pakeisti, kiti ir parlamentinį tyrimą darė... Tikrai nėra taip, kad vien tas įstatymo projektas būtų vertas tų epitetų – to vertas visas kontekstas, kaip ligi to eita. Ir apskritai, į kiekvieną valdančiųjų iniciatyvą žiūrima įtariai dėl to, kad nuo pat pradžių buvo pažadų laužymo, gana šiurkštaus pažadų laužymo. Tada visa ta retorika ir prieš žiniasklaidą, ir noras kištis į turinį, ir demonstratyvūs susitikimai su vengrų ministru – visa tai kuria tą pagreitį, tą tokį dramatišką grėsmės jausmą. Ar jis pasitvirtins, ar ne, tik ateities perspektyvoje pamatysime.

– Pagalvokime apie žiūrovą – pasikeičia LRT Generalinis direktorius, gal niekas net nepasikeis turinyje, bet daug kam atrodys, kad pasikeitė. Sutinkate su tuo?

– V. Beniušis: Sutinku. Man geras patvirtinimas yra tai, kad gauname kritikos ir iš dešiniųjų, nes įdėjome kažką, kas kritikuoja konservatorius, ir gauname iš kraštutinės pusės, kad neva esame konservatorių ruporai. Tai, kai gauname kritikos iš abiejų, tai reiškia gerai dirbame. O kalbant apie LRT, aš linkiu, kad visi vadovai ir visi redaktoriai stengtųsi aplink save burti kuo įvairesnius žmones. Čia jau mano asmeninis požiūris, kad kai dirbi redakcijoje, sėkmės laidas yra turėti įvairesnių žmonių. Taip, tai yra sudėtinga, nes lengviau, kai visi panašūs ir linkčioja galva, bet aš tikrai stengiuosi, kad būtų įvairovė. Vis tiek, tu jauti žmogų, į kurią pusę jis krypsta, kokios temos jam rūpi: vienam progresyvi darbotvarkė, kitam – gal eilės ligoninėse, vyrai, moterys, ir kai turi tą branduolį, keliolika gana skirtingų žmonių, tada jau sugebi ir portale išbalansuoti.

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Taip, aš irgi pritariu ir aš pati sau keliu tokį uždavinį. Manau, kad ta įvairovė yra viena iš priežasčių, kodėl DELFI yra skaitomiausias portalas. Dėl to aš tikslingai siekiu, kad žmonės DELFI rastų kuo skirtingesnes perspektyvas apie tą patį klausimą ar „Nuomonių ringe“, ar naujienų dalyje – kad viskas būtų kuo plačiau atspindėta. Žinoma, laikantis etikos standartų, įstatymų ir visų kitų svarbių dedamųjų, bet iš principo, kad nebūtų „vienmintė“ žiniasklaida.

– Įsivaizduokime, kad įstatymų pakeitimai priimti. Ar sutinkate su tuo, kad ta institucija, organizacija, žiniasklaidos priemonė bus įsukta į tokį politinį ciklą, kad kiti atėję jausis turį didesnę moralinę teisę vėl perimti LRT?

– V. Beniušis: Nuodėmė turi tą savybę, kad ji bloga ne tik tam žmogui, kuris ją padarė, bet ir platesnei visuomenei, nes ir blogi pavyzdžiai, deja, užkrečia. Kaip ir minėjome, reikėtų kalbėti, viena vertus, apie įstatymo projekto turinį, ir antra, apie procesą, kaip visa tai vyko. Tai tas procesas, ta skuba – be abejo, kad tai yra blogas precedentas dėl veikimo būdo. Dėl siaurų politinių interesų pakeisti vadovą... Apskritai neturėtų taip skubiai būti keičiami įstatymai. Ir aišku, politikai dažnai paima ir baksnoja. Ką socialdemokratai sakė, kai Sabatauską skyrė į Konstitucinio Teismo teisėjus? „Bet konservatoriai paskyrė Šedbarą!“ Taip, jie teisūs, bet mes sakome, kad vienos blogybės negali dengti kita. Aišku, kad blogi pavyzdžiai užkrečia. Ir dėl to šitas veikimas, tai, kaip procesas yra vykdomas – turės ilgalaikių pasekmių ne tik LRT, bet ir bendrai žiniasklaidai.

– Šedbaras formaliai bent atitiko reikalavimus ir konstitucinėje teisėje yra didesnė figūra negu Sabatauskas, bet kai tu jau kartoji, tu padarai dar blogiau. Ir mes galbūt sukursime tokią situaciją, kad rytą po rinkimų nakties LRT generalinis direktorius pats išeis iš darbo, nes jis supras, kad pasikeitė valdžia.

– V. Beniušis: Viskas priklauso nuo žmonių. Aišku, tobulų sistemų nėra, bet aš manau, kad jeigu žmonės būtų nuoširdūs ir gerai dirbtų savo darbą, net ir su dabartiniu modeliu galėtume gyventi 30 metų. Tai yra, jeigu tarybos nariai nesikonsultuotų, ką daryti ar ką palaikyti, net jei ir politikai juos paskyrė.

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Dabar taryba formuojama taip, kad yra du opozicijos ir du pozicijos Seimo nariai, tai tarsi buvo užkoduotas tam tikras pozicijų išsiskaidymas, bet aš vėl norėčiau grįžti prie to paties – jeigu kas nors nuoširdžiai nori efektyvios LRT, tai padarykime nepriklausomą valdybą, kaip visos normalios įmonės. Tas pats BBC modelis, kurį čia visi mini. Tai padarykime, jeigu tikrai kas nors nuoširdžiai to nori.

– Man atrodo, sukūrus tokį modelį, kurį mes čia bendromis pastangomis išgeneravome, ir privati žiniasklaida, ir visi piliečiai būtų absoliučiai patenkinti ir laimingi.

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Ir nereiktų generaliniam atsistatydinti pirmą dieną po rinkimų. Bet tam reikia politinės brandos.

– V. Beniušis: Man atrodo, Imanuelis Kantas yra pasakęs: „Joks dalykas be apribojimų nėra geras savaime, išskyrus gerą valią.“ Ir balionais mes galime papuošti savo vaikų šventes arba gali juos blogi žmonės leisti į oro uostą, sutrikdyti aviaciją. Taip ir čia. Visgi daug kas priklauso nuo žmonių. Tai pasižiūrėkime visi į veidrodį ir sumažinkime chamizmo lygį, ir pagalvokime, kad yra ir ilgesnių tikslų, negu kad kažkoks siauras noras.

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Asmenines ambicijas tiesiog reikia padėti į šalį, man atrodo, daliai žmonių.

– V. Beniušis: Mes daug kalbėjome apie Žemaitaičio chamizmą ir mes tam priešinsimės, bet, deja, tas chamiškumo lygis mūsų socialinėje erdvėje kartais perauga sveiką protą. Tos verbalinės orgijos viešojoje erdvėje toli neveda.

– Mes turbūt negalėjome įsivaizduoti, kad žurnalistai organizuos protestą. Tai tikrai retas atvejis. Mes po truputėlį priprantame, kad žurnalistai inicijuoja kažkokius procesus, bet tai tikrai nėra nei sveika, nei normalu, jog žurnalistų bendruomenė yra priversta tai daryti.

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Be abejo. Bet tai yra ir aktyvizmo forma. Su socialiniais tinklais, su žurnalistais, žvaigždėmis ateina ir aktyvizmo dedamoji žurnalistikoje. Tai, kad daug profesionalių, aktyvių žurnalistų nebenorėjo tylėti, padėjo tam užsikurti ir kultūrininkų mitingo banga, davė štai tokį rezultatą.

– V. Beniušis: Aš tik priminsiu, kad porą sykių esame inicijavę ir įstatymo blokavimą: Civilinio kodekso pataisas dėl viešų asmenų kritikos, Baudžiamojo kodekso pataisas. Tai aš tuo atveju ir sau leidau būti aktyvistu, rinkau parašus. Berods pas Grybauskaitę nešėme prašydami vetuoti, bet, aišku, tai neišvirto į mitingus dėl kitos atmosferos. Šiuo atveju, mes redakcijoje kalbėjomės, kokia mūsų pozicija. Viena yra grynai politiniai mitingai – už koalicijos sudėtį, už PVM dydį, už nekilnojamo turto mokestį ir pan., tai žurnalistai, aš manau, ten turėtų nedalyvauti dėl to, kad jie sukuria šališkumo įspūdį ir nepasitikėjimą ne tik jais, bet ir redakcija, bet tos temos, kur yra žodžio laisvė, žiniasklaidos laisvė... Aš pats žurnalistams pasakiau: „Jūs turite teisę dalyvauti, pasverdami visus argumentus.“ Ir dalis žurnalistų tikrai ėjo ir dalyvavo.

– Kai kurie ir organizavo.

– V. Beniušis: Kai kurie organizavo. Ir mes patys suteikėme ir patalpas, ir spaudos konferencijas nemokamai transliavome, ir erdvę suteikėme. Mano, kaip redaktoriaus, darbas buvo užtikrinti, kad tas mitingas būtų kokybiškai nušviečiamas, diskusijos būtų kokybiškai nušviečiamos. Tai taip mes matome savo misiją. Ir čia yra skirtis – tas aktyvizmas ten, kur yra žiniasklaidos laisvė, jis yra toleruojamas. 

– R. Lukaitytė-Vnarauskienė: Aš savo žurnalistams ir pasakiau, kad aš esu žurnalistė ir neįsivaizduoju nelaisvo žurnalisto. Žmogus, kuris yra nelaisvas savo įsitikinimuose – apskritai negali būti žurnalistu. Be abejo, kol aš būsiu redaktorė, tol žurnalistai bus laisvi elgtis pagal savo sąžinę ir supratimą. Taip, aš irgi nemanau, kad žurnalistai turėtų politiškai angažuotis įvairiuose klausimuose. Aš esu tradicinės žiniasklaidos mokyklos atstovė ir manau, kad žurnalistas, naujienų žurnalistas turi laikytis neutraliteto įvairiomis temomis, išskyrus pamatines demokratines temas. 

ELTA, politika.lt inf.