Kokių paminklų (ne)reikia Lietuvoje?

Kokių paminklų (ne)reikia Lietuvoje?

Laisvės alėja smagiai žengia Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Kauno burmistras Jonas Vileišis (skulptorius K. Balčiūnas).


Kol Vilniuje laužomos ietys dėl Lukiškių aikštės memorialo projekto, kol tautos patriarchas Jonas Basanavičius tebelaukia jam skirto paminklo, Kaunas nenusileidžia sostinei ir diktuoja savas madas. Čia atsirado ir gera proga pasidomėti tomis madomis – vyksta 11-oji Kauno bienalė. Jos tema – paminklo (ne)galimybės klausimas.

Milda KAUNECKAITĖ


Paminklai – istorijos ženklai


Rugsėjo viduryje prasidėjusioje bienalėje „Yra ir nėra“, truksiančioje iki lapkričio pabaigos, dalyvauja Lietuvos menininkai, dailėtyrininkai, architektai ir svečiai iš užsienio. Šį sykį tarp dalyvių užsiplieskė ypač aktualios diskusijos apie tai, kokie galėtų būti paminklai viešosiose erdvėse, griauti senus, sovietmetį menančius monumentus ar ne, kokia apskritai yra paminklų funkcija ir pan.


Pirmiausia ne specialistams, o paprastiems meno vartotojams derėtų prisiminti enciklopedinį apibrėžimą, iš ko susideda paminklas. Tradiciniai paminklai sudaryti iš dviejų dalių – postamento ir ant jo užkeltos skulptūrinės kompozicijos. Praėjusiame šimtmetyje pradėti statyti paminklai ir be pjedestalų kaip demokratiškumo išraiška, siekiant susieti skulptūras su aplinka. Tokių paminklų atsirado Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose.

REKLAMA


Kokie paminklai nesensta, veikia mūsų sąmonę ir prašosi išsaugomi? „Manau, kad visi paminklai yra įdomūs ir daug apie juos pastačiusius žmones sakantys istorijos ženklai. Juk paminklai atsiranda dėl tam tikrų priežasčių, jų išvaizdą lemia užsakovo ir menininko pasirinkimas, tad kiekvienas toks ženklas pasakoja apie santvarką, visuomenę, ideologiją, – aiškina Kauno bienalėje dalyvavusi ir pranešimą skaičiusi Vilniaus dailės akademijos dėstytoja dailėtyrininkė dr. Rasa Antanavičiūtė. – Be abejo, pasikeitus politinėms aplinkybėms, paminklai represinių režimų herojams reprezentacinėse erdvėse nebegali būti toleruojami. Taip atsitiko su paminklais Leninui ar Stalinui, kitiems komunistiniams ar carinių represijų veikėjams, stovėjusiais sovietų režimo atsikračiusių valstybių aikštėse. Tačiau, mano nuomone, tam tikri istoriniai ženklai viešojoje miesto erdvėje galėtų būti išsaugomi kaip istoriniai artefaktai. Kuo labiau ideologizuotas paminklas, kuo labiau susijęs su politine pozicija, tuo trumpiau jis egzistuoja. Tiesa, taip yra ne visose šalyse.“

REKLAMA


Lietuvoje po 1990 m. statomų reprezentacinių paminklų intencija – priminti daugumai gyventojų svarbius ir brangius istorinius herojus ir įvykius, tačiau įamžinti parinkta forma ir paminklų kūrimo procesas yra priimtini ne visiems. „Akivaizdu, kad dėl jų ginčijamasi daugiau nei sutariama, tad pastatyti paminklai neretai primena ne įamžintus herojus, o valdžios institucijų ir užsakovų nesusikalbėjimą bei visuomenės susiskaldymą“, – teigia pašnekovė.


Ne kiekviena erdvė tinka


Labai svarbu, kad paminklo erdvė būtų ne atsitiktinė, o pritaikyta būtent tam objektui. Kokie turėtų būti kriterijai? „Vieni kriterijai turėtų būti taikomi paminklui, statomam mikrorajono skvere, kiti – paminklui, stovėsiančiam centrinėje sostinės aikštėje, – aiškina paminklų žinovė. – Man atrodo, galbūt ne visai pagrįstai Lukiškių aikštei yra suteiktas nacionalinės aikštės statusas, o būsimasis paminklas, daugiau nei du dešimtmečius vykstant diskusijoms, užgyveno bene visos atkurtos Lietuvos Respublikos simbolio reikšmę. Kokį paminklą statyti, ar jį statyti dabar ar vėliau, ar visai nestatyti, turėtų susitarti visuomenė. Tam ir reikia atvirų konkursų, įvairių visuomenės grupių pasitikėjimą pelniusių žmonių žiuri, atviros diskusijos aptariant preliminarius tos komisijos sprendimus ir pan.“


Vis dėlto išdygsta ir savotiškų paminklų, keistų skulptūrų kokio nors privataus asmens iniciatyva. Štai šiemet Žemaitijos ūkininko Vytauto Kondrato pastangomis jo sklype visai netoli Šatrijos kalno atidengtas 4,5 m aukščio paminklas Vytautui Didžiajam (aut. Antanas Kmieliauskas). Ar verta skatinti tokias iniciatyvas, kurioms jokio rimto leidimo nereikia?



„Privačioji ir viešoji erdvės – du skirtingi dalykai. Net Rusijos imperijos laikais Juozapas Montvila galėjo savo sklype pasistatyti iš imperijos ištremto Adomo Mickevičiaus biustą, o Viliumas Malinauskas privačiame Grūto parke turi visą sovietinių stabų kolekciją. Nuosavame sklype galioja asmens pasirinkimo teisė. Manau, kad nei skatinti, nei tramdyti tokių iniciatyvų nereikia“, – sako R. Antanavičiūtė.


Kuo daugiau, tuo geriau?


Sugrįžkime į Kauną, kur daugėja paminklų – tikrų ir laikinų, t. y. tų, kurie stovės, kol vyksta bienalė. Pasižvalgykime po Laisvės alėją. Prie Centrinio pašto žengia buvęs tarpukario miesto burmistras, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vileišis (skulptorius Kęstutis Balčiūnas), o visai netoli jo stūkso garsusis Vinco Grybo paminklas Vytautui Didžiajam, laimėjusiam Žalgirio mūšį. Priešais jį, Muzikinio teatro sodelio prieigose, – skulptoriaus Roberto Antinio įamžinta Romo Kalantos auka. Ar šie netoli vienas kito esantys skirtingų stilių meniniai akcentai sėkmingai įsiliejo į Laisvės alėjos erdvę? Nuomonių yra įvairių: vieniems neseniai atsiradusi J. Vileišio figūra patinka, kitiems ji atrodo keistai, bet įdomiai, nes norinčiųjų prie jos nusifotografuoti netrūksta.


„Atrodo, kad J. Vileišis tapo dar vienu sustingusiu praeiviu, kokių yra jau ne vienas: Vilniuje – gydytojas Cemachas Šabadas ir rašytojui Romenui Gari skirtas berniukas su batu, Klaipėdoje – senelė su anūku, mojantis berniukas ir t. t. Tik J. Vileišis – gerokai didesnis už praeivius, taip tarsi norėta parodyti, kad ir svarbesnis, – dėsto dailėtyrininkė. – Man nuo pjedestalų nulipę paminklai patinka labiau nei ant jų užkelti, bet kiek šiame naujajame paminkle yra meninės kokybės ir autentiškumo, geriau nutylėsiu.“

REKLAMA


Pašnekovė pabrėžia, kad neretai prie vieno ar kito paminklo (taip pat ir prie J. Vileišio) stinga išsamesnės informacijos ne tik apie įamžintą objektą, bet ir apie tai, kodėl nuspręsta jį įamžinti ar kaip pasikeitė mūsų požiūris į jį laikui bėgant.


Kokių paminklų (ne)reikia Lietuvoje?

Vieniems patinka, kitiems – ne, kad legendinė „Laisvė“ įsikūrė ant sovietinės virtuvės stalo.


Ieškoma naujų raiškos būdų

Būtent šį šiandien ypač aktualų klausimą ir bando spręsti Kauno bienalė. Dailėtyrininkė R. Antanavičiūtė įsitikinusi, kad pagrindinis paminklo tikslas – paveikti žmogaus jausmus, o ne palikti jį abejingą. „Kūrėjo sumanymo esmė nebūtinai turi būti aiški iš pirmo žvilgsnio, bendras vardiklis gali būti pasiektas tik kaip kalbėjimosi ir diskusijų rezultatas“, – sako ji.


Skulptorių kūryboje, kaip ir apskritai mene, pastaraisiais dešimtmečiais ypač ryškios protesto prieš klasikines normas, ypač sovietmečiu įsigalėjusias realistines, tendencijos. Kodėl stengiamasi kurti kitoniškus, abstrakčius objektus, kurių reikšmė anaiptol ne visiems aiški? R. Antanavičiūtė primena, kad kitoniškų monumentų projektai po Antrojo pasaulinio karo atsirado kaip reakcija į nacių padarytus karo nusikaltimus ir Trečiojo reicho paminklus, realistiškai vaizdavusius sveikus, galingus ir laimingus žmones, – menininkai nebegalėjo įamžinti aukų ta pačia vizualine kalba, kuria kalbėjo budeliai. Pasak pašnekovės, vėliau pastebėta, jog žmonės yra taip pripratę prie tradicinių monumentų, kad į juos nekreipia dėmesio, tad nauji tradicinių formų paminklai nebeatlieka savo funkcijų – nieko nebeprimena. Imta ieškoti naujos kalbos, kuri įtrauktų ir jaudintų. Tam pasitelktos įvairiausios idėjos – monumentai, į kuriuos galima įeiti, besikeičiantys, interaktyvūs ir pan.


„Taigi menininkai ne protestuoja, o ieško naujų būdų kalbėti apie praeitį ir dabartį. Tam reikia nepailstamai dirbti ir tai daro Kauno bienalės edukacinė programa, nes, kaip minėta, „suprantami“ nereiškia „aiškūs iš pirmo žvilgsnio“, – teigia paminklų žinovė.

Legendinė „Laisvė“ – virtuvėje


Kauno bienalės organizatorių pasirinkta tema – ypač aktuali ir laiku. Jie įsitikinę, be to, ir akivaizdu, kad paminklų statybos procesas vyksta biurokratiškai, nelanksčiai, kad dera keisti konservatyvų ir pačios visuomenės, ir sprendimus priimančių asmenų požiūrį į paminklus. Tad į bienalę pakviesti menininkai pateikė šiuolaikiškų, aktualių ir neįprastų paminklų viešosiose miesto erdvėse idėjų. Iš 24 demonstruojamų objektų išsiskyrė ir daugiausia smalsuolių dėmesio bei prieštaringų nuomonių sulaukė japonų dailininko Tacu Nišio instaliacija Vytauto Didžiojo istorijos muziejaus sodelyje. Jis sumanė metaliniu karkasu su siaurais laiptais apjuosti žinomo tarpukario skulptoriaus Juozo Zikaro „Laisvės“ postamentą, o pačią legendinę skulptūrą įkurdinti sovietinius laikus primenančioje virtuvėje.

Koks buvo šio sumanymo tikslas? „Japonų menininko provokacija subtiliai primena tuos sovietinius laikus, kai apie laisvę buvo kalbama tik virtuvėje – savoje kompanijoje. O iki virtuvės užlipę lankytojai gali pasižiūrėti „Laisvei“ į akis – tokia proga juk pasitaiko ne kasdien“, – dėsto R. Antanavičiūtė.
Tai iš tiesų unikali proga, tačiau kyla abejonių... Kam reikėjo „įrėminti“ būtent šią nepriklausomybės relikviją? Gal panaši visų istorinius įvykius ir virsmus menančių paminklų ateitis? Juk niekas nežino, kas bus po 20 ir daugiau metų, kokie vėjai papūs vis labiau modernėjančiame pasaulyje.

REKLAMA


Paminklų (ne)galimybės klausimas


Prie šio labiausiai intriguojančio Kauno bienalės objekto patraukiau savaitgalio popietę. Tikėjausi pamatyti eilę išsirikiavusių smalsuolių, trokštančių pamatyti ir paliesti „Laisvę“. Suskaičiavau, kad per 15 minučių laiptais užsikabarojo ir pasisėmė neįprastų įspūdžių apie 30 žmonių, daugiausia – jaunimo. Kelis pakalbinusi, išgirdau prieštaringų nuomonių: vieniems patiko bandymas į senus paminklus pažvelgti kitaip, menininko užmojis keisti įsisenėjusį monumentų stilių, ieškoti naujų meno formų, kitiems buvo keista, kad tokią instaliaciją sumanė japonų menininkas, o ne saviškis. Pedagogas iš Garliavos piktinosi ir sakė, kad yra šokiruotas tokio meno, ir baiminosi, kad gal ir „Laisvės“ laukia kai kurių nugriautų skulptūrų likimas.


Ten sutiktas kaunietis, žinomas teatro režisierius, Sąjūdžio dalyvis Gytis Padegimas apsidžiaugė galimybe viešai išsakyti savo patirtas emocijas: „Manau, jeigu „Laisvė“ atlaikė įkalinimą sovietiniuose rūsiuose ir užmaršties kalėjimuose, į šį „virtuvinį“ įkalinimą jai tik nusispjauti. Nors, tiesą sakant, neįsivaizduoju jos vyresniosios sesers Laisvės statulos Niujorke aplipdytos kokiais nors buitiniais priedais. Bet man greičiausiai trūksta vaizduotės, o gal tiesiog nesu nuosekliai susipažinęs su postmoderniojo meno raida?..“

Post scriptum


Ne vien Lietuvoje nesutariama dėl paminklų ir jų vietos. Praeities ženklų sunaikinimas ar jų sugrąžinimas praeities nepakeičia, nes tai – neįmanoma. Lygiai taip pat ne visur tinka ir naujasis laiką aplenkęs menas. Pasak dailėtyrininkės R. Antanavičiūtės, geriausias paminklas garbingiems mūsų istorijos veikėjams ir įvykiams būtų klestinti Lietuva, laimingi jos žmonės, įdomios istorijos pamokos ir įtraukiančios muziejų ekspozicijos. Tačiau kol to nesugebame pasiekti, tenka rinktis lengvesnį kelią ir statyti paminklus tiems, kurie, kaip tikime, už tokią klestinčią Lietuvą kovojo ar žuvo.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>