Šiųmetis ruduo buvo itin grybingas. Grybauti mėgstantys žmonės iš miškų traukė pilnomis pintinėmis grybų ir šimtais skaičiavo baravykus. Tie, kas prisigrybauti negalėjo, turbūt vylėsi nebrangiai šių miško gėrybių nusipirkti. Deja... Nors grybų supirkimo kainos šiemet išties nedidelės, turgavietėse jie nėmaž nebuvo pigūs.

Birutė JANČIENĖ

Remiantis „Eurostato“ duomenis, pagal pomėgį grybauti ir grybus valgyti, esame didžiausi grybų mėgėjai Europos Sąjungos (ES) šalyse. Beje, kiekviename Lietuvos regione pastebėta specifinių grybavimo ypatumų. Be abejo, karalių karalius – baravykus – mėgsta visi, tačiau ne vien šie gražuoliai keliauja į grybautojų krepšius. Išrankiausi šiuo atžvilgiu turbūt yra dzūkai – daugelis jų tikrais grybais pripažįsta tik baravykus ir voveraites. Žemaičiai nepraeina ir pro kazlėkus, aukštaičiai dažnai nusilenkia ir ūmėdėms, o racionalieji suvalkiečiai, ko gero, pasakys, kad yra dviejų rūšių grybai – valgomi ir valgomi tik kartą.

Vis dėlto, nepaisant kiek skirtingų prioritetų, grybavimas daugeliui lietuvaičių yra smagiausia ir širdžiai artimiausia laisvalaikio veikla gamtoje. Draudimo bendrovės BTA užsakymu tyrimų bendrovės RAIT atliktos apklausos duomenimis, bent kartą per metus šiuo tikslu į mišką keliauja kone pusė (49,6 proc.) šalies gyventojų, nors uogauti išsiruošia tik kas ketvirtas, o žvejoti – kas penktas tautietis. Taigi, svečią iš užsienio patikinę, kad grybavimas yra nacionalinis lietuvių tautos bruožas, tikriausiai neprašausime pro šalį!

Grybauti mėgsta dauguma lietuvių – nesvarbu amžius, lytis ar socialinis statusas. Tai ir praktinė nauda, ir tam tikra terapija, ištrinanti ribas tarp skirtingo socialinio statuso žmonių. Tačiau įdomu tai, kad ši laisvalaikio praleidimo forma itin patraukti įmonių vadovams – jie grybauti išsiruošia dažniau netgi už bedarbius ir pensininkus. Aktyviausi grybautojai – 35–64 metų žmonės. Statistinis grybautojas gali būti tiek vyras, tiek moteris, o štai uogauja net 40,3 proc. moterų ir vos 9 proc. vyrų.

Derlius – gausus ir... brangus

Grybų šį rudenį miškuose buvo gausu, tad daugelis, ko gero, tikėjosi ir nedidelių jų kainų. Deja, ne vienam, nusprendusiam šių rudens gėrybių įsigyti turguje, teko nusivilti. Grybų kainos čia – oho, kokios! Štai viename Kauno turgelių močiutė už penkis baravykus (atrodo gražūs, tik nežinia, koks vaizdelis juos perpjovus) prašo penkių eurų. Štai taip! Ir nors mikliai kainą vienu euru nuleidžia, pirkėjai vis tiek akis išpučia. Druskininkų prieigų prekeivių siūlomų gėrybių kainos – prieinamesnės. Už tuos pačius penkis eurus galima nusipirkti gerokai didesnę grybų krūvelę.

Skelbimų, kuriuose siūloma įsigyti šviežių ir džiovintų grybų, apstu ir internete. Už kilogramą šviežių baravykų čia dažniausiai prašoma 7–10 eurų, už 100 g džiovintų baravykų ar voveraičių – apie 10 eurų. Kilogramas šviežių raudonikių ar kitų, kaip rašoma, „miškinių“, grybų kainuoja 4–5 eurus, už 100 gramų tokių pat džiovintų prašoma 5–7 eurų. Galima aptikti ir kitokių kainų. Tarkime, skelbime, siūlančiame nusipirkti kaimiškoje pirtelėje išdžiovintų gražių baravykėlių, kurių 100 gramų kainuoja 10 eurų. Įdomu, kodėl taip brangiai – ar todėl, kad baravykai gražūs, ar dėl to, kad išdžiovinti pirtukėje? Siūloma ir retesnių grybų, pavyzdžiui, poniabudžių. Už kilogramą šviežių prašoma 15 eurų, tiek pat ir už 50 g džiovintų. Beje, parduodama ir degtine užpiltų poniabudžių antpilo. Už pusės litro talpos indą – 30 eurų.

Grybų supirkimo kainos

Pasidomėjome ir tuo, kokias kainas grybautojams siūlo grybų supirkėjai. Grybavimo sezonui artėjant į pabaigas dažniausiai buvo superkami tik baravykai. Mažiukų sveikų nuvalytų grybų supirkimo kaina – 3–4 eurai už kilogramą. Už didesnius, taip pat sveikus ir švarius baravykus supirkėjai siūlė 2–2,5 euro. Už didelius nepavandenijusius sveikus grybus galima gauti apie 1,5 euro. O voveraitės? Daugelis grybų supirkimo punktų šių grybų jau nesuperka. Paskambinus vienu nurodytu numeriu, buvo pasiūlyta voveraites atvežti ir kainą derinti vietoje. Beje, grybų supirkimo punktų daugiausia Dzūkijoje – aplink Alytų, Varėną, Druskininkus.

Baravykų ir voveraičių supirkimas – įprastas dalykas, tačiau skelbimas, kad superkamos džiovintos raudonosios musmirės, skamba neįprastai. O ir supirkimo kaina, oho, kokia solidi – 150–100 eurų už kilogramą. Skelbime apie musmirių supirkimą apstu nurodymų. Esą, perkamos tik raudonųjų musmirių kepurėles (be kotų). Šiukštu, raudonųjų musmirių nepainioti su margosiomis musmirėmis, kurios yra šviesiai rudos spalvos. Tinka tik neperaugusių grybų kepurės. Kokios gi tos neperaugusios?

Raudonos spalvos su baltais taškeliais, maždaug delno dydžio, neužsirietusiais kraštais. Dar pateikiamos musmirių džiovinimo ir laikymo rekomendacijos. Džiovinti 2–3 paras visą (neperpjautą) musmirės kepurę ir ne aukštesnėje nei 40 laipsnių temperatūroje. Sudėti į kartonines dėžes ir laikyti vėsioje tamsioje vietoje. Taip paruoštos musmirės superkamos visoje Lietuvoje, o parduodamos dažniausiai užsienyje. Mat kai kuriose šalyse šie nuodingi grybai neauga. Užtat visur yra žmonių, besidominčių netradiciniais gydymo būdais ir norinčių iš šių nuodingųjų grybų pasigaminti įvairių pavilgų ar tepalų.