Orai vis labiau permainingi. Neretai net sinoptikai, turintys modernią stebėjimo techniką, negali tiksliai prognozuoti. Mokslo istorikas profesorius Libertas Klimka pasakoja apie anų laikų orų spėjimo metodikas, kai dar neveikė jokie hidrometeorologijos biurai.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Istorinės žinios

Jau kelinti metai, kai ruduo džiugina neįprastai švelniais orais. Ir nebestebina jau antrą kartą pražystantys kaštonai, akacijos ar vyšnios. O grybai dygsta net gruodžio mėnesį... Tokie pokyčiai verčia susimąstyti: kokie veiksniai trikdo natūralius gamtos ritmus? Dažniausiai orų anomalijas bandoma aiškinti žmonijos ūkinės veiklos padariniais. Technologiniai gamybos procesai teršia atmosferą, o raketų skrydžiai ardo apsauginį ozono sluoksnį. Tai trikdo nusistovėjusį šiltų ir šaltų oro masių judėjimą apie Žemės rutulį. Todėl tirpsta poliarinės kepurės, ledynai kalnuose, keičiasi vandenynų srovės ir sukelia katastrofiškus potvynius, kalnų nuošliaužas. Tačiau klimato išdaigų Lietuvoje būta ir senovėje.

Lietuvos teritorijoje labai permainingų orų būta XIV ir XV šimtmečiais. Kryžiuočių kronikoje rašoma: 1323 m. žiemą spustelėjo toks stiprus šaltis, kad teko grįžti iš karo žygio į Lietuvą pusiaukelės, o „vaismedžiai Livonijoje ir Prūsijoje arba išdžiūvo, arba taip nukeipo, kad ilgus metus negalėjo vesti vaisių“.

Kronikininkas Petras Dusburgietis pabrėžia, kad 1328 m. Kristmėmelio pilies apylinkėse (t. y. Klaipėdoje) net žemė drebėjo, ir „taip siaubingai, kad grėsė pavojus, jog gali sugriūti aukštesni pastatai“. Lenkijos kronikoje 1440 m. rašoma, kad tais metais Lenkijoje, Lietuvoje ir kaimyninėse žemėse žiema buvo baisi ir labai ilga. 1460-aisiais net Baltijos jūra užšalo ir iš Danijos į Švediją buvo galima pėsčiomis nueiti. Užtat 1493 m. sausį ir vasarį buvo taip šilta, kad prasikalė žolė, sodai ėmė žydėti, parskridę paukščiai lizdus susuko, o kovo šalčiai viską pražudė.

Lietuvos bajoras Teodoras Jevlašauskis savo atsiminimuose rašė: „1594 metų gegužės 20 dieną, penktadienį, užėjo šalčiai ir debesys, atnešę baisų sniegą, kuris laikėsi tris dienas. Nuo tų debesų, šalčio ir stipraus vėjo sušalo daugybė žmonių, kai kur net trise susiglaudę, nes negalėjo vienas kitam padėti. Paukščių lizduose pats mačiau daugybę išgaišusių. Baisu buvo ir po stogu sėdintiems.“ Tad klimato anomalijos Lietuvos teritorijoje nėra tik mūsų laikų požymis.

Klimato kaita gimsta tolimame kosmose

Žemės klimato pokyčių priežastys audrina tyrinėtojų vaizduotę. Yra ilgaperiodžių reiškinių, sukaustančių Žemę ledynų šarvais tūkstantmečius ar sukeliančių šilumos bangas, užliejančias žemynus pasauliniais tvanais. Kodėl Žemėje kartkartėmis kildavo ledynmečiai – įdomus klausimas. Mokslininkai yra sukūrę apie 70 tai aiškinančių hipotezių.

Viena iš naujausiųjų (ją bando pagrįsti ir mūsų mokslininkų atliekami darbai) – kosminė priežastis: Saulė su savo planetų sistema skrieja apie mūsų galaktikos centrą. Galaktikos struktūra yra spiralinė, vijomis išsibarsčiusios ir kosminės dulkės. Pakliuvus į jų sritį, mažėja atmosferos skaidrumas, mažiau Saulės spindulių pasiekia Žemės paviršių. Ši teorija teigia, kad didieji ledynmečiai turėtų kartotis kas 250 milijonų metų. Tad malkomis apsirūpinti turime dar daug laiko...

Trumpiau trunkančias anomalijas gali sukelti mūsų planetos priklausomybė nuo Saulės. Saulėje vykstančių branduolinių procesų aktyvumas kinta periodiškai, sustiprėja kas vienuolika metų ir pasireiškia tamsių dėmių ir baltų žybsnių gausa Saulės paviršiuje – fotosferoje. Neramios Saulės metais Žemėje siaučia magnetinės audros, trikdančios radijo ryšį ir šokdinančios kompasų rodykles, įspūdingai sušvintančios Šiaurės pašvaistėmis.

Nusistovėjusi ciklonų ir anticiklonų kaita taip pat sutrinka. Netgi organinės būtybės junta kosminių spindulių pliūpsnius. Pastebėta, kad kai kurios žmonių ligos paūmėja kas vienuolika metų. Ypač žymiai Saulė „reguliuoja“ širdies ir kraujagyslių, nervų sistemos ligas. Apskritai žmogaus sveikatai Saulės aktyvumo didėjimas atsiliepia nepalankiai. Tačiau tokie metai būna dosnesni meno, literatūros kūrinių, mokslo pasiekimų ir išradimų. Žodžiu, Saulės procesai skatina žmonių kūrybingumą, dėl jų pasaulio sociume įvyksta daugiau gerų permainų. Be vienuolikos metų ciklo, yra ir gerokai ilgesnių.

Tūkstantmečių tradicija

Mūsų protėviams permainingo klimato juostoje verčiantis žemdirbyste buvo labai aktualu numatyti orų permainas. Tradiciniai liaudies orų spėjimai pagrįsti subtiliu gamtos visuminių sąryšių pažinimu. Jie sudaro labai įdomią etnožinijos sritį, nes yra kaupti tūkstantmečius. Gamtoje viskas susiję, žmogus – tik jos dalis, ir tradiciniai papročiai moko jį gyventi santarvėje su aplinka, semtis iš jos fizinės ir dvasinės sveikatos.

Tad ilgalaikiai spėjimai remiasi orų stebėjimu per tradicines kalendorines šventes, atitinkančias svarbius lūžio momentus gamtoje. Prognozuojama pagal tų dienų saulėtumą, lietingumą, vėjo kryptį, fenologinius reiškinius. Šie spėjimai paremti puikiu gamtos pažinimu, daugiamečiais stebėjimais, patirties perdavimu iš kartos į kartą, juose ieškota atmosferos reiškinių ir javų bei daržovių augimo priežastinio ryšio.

Štai visų ateinančių metų mėnesių orus galima sužinoti stebint orus nuo gruodžio 13-osios, Šv. Liucijos dienos. Senoviškai ji vadinama Šviesos diena, nes nuo jos iki Kalėdų vakarais saulė leidžiasi vis tuo pat metu. Dvylika dienų – skirtumas tarp senojo ir naujojo kalendorių. Tikėta, kad kokia bus gruodžio 13-oji, toks bus ateinančių metų sausis, 14 diena atitiks vasarį, 15-oji – kovą ir t. t. Svarbu įsidėmėti, kiek kurią dieną šviečia saulė, ar giedra, ar šalta, ar darganota.

Burdavo dar ir taip: ties slenksčiu paberdavo dvylika žiupsnelių druskos ir po kurio laiko žiūrėdavo, kuris labiau sudrėks – tas mėnuo ir bus lietingiausias. Beje, L. Klimkos teigimu, pastarųjų kelerių metų jo orų stebėjimai Šviesos dienos prognozes neblogai patvirtina.
Kūčių vakarienės vakaras taip pat sureikšmintas spėjimais, nors ir neturinčiais didesnio pagrindo, nes atsižvelgiama vien į vietines sąlygas. Sakoma, kad jei dangus žvaigždėtas, vištos bus dėslios, jei apsiniaukęs – karvės bus pieningos, jei sninga – gerai augs grybai. Pusiaužiemį, sausio 25-osios rytą, galima nustatyti, ar sniegas jau greitai dings. Jeigu miške barsuko pripėduota – pavasaris bus vėlyvas. Mat šis miegalius išlenda iš žiemos migio prasivėdinti tik tada, kai būna apniukę. Saulė jį išgąsdina jo paties šešėliu.

Vasario 2-oji, vadinama Grabnyčiomis, – antrasis gamtos žingsnelis pavasario link. Manyta, kad jei diena saulėta, užderės geras linų, bet prastas javų derlius, pavasaris bus ankstyvas, o vasara – gausi perkūnijų.

Magiška pavasario pradžia

Ypatinga reikšmė teikta pirmosioms kovo, pirmojo pavasario kalendorinio mėnesio, dienoms. Tai senosios agrarinės magijos aidas. Juk sakoma: „Kokia vaga, tokia ir daga“ – žemės ūkio darbų pradžia lemia būsimą derlių. Be to, žemdirbių kultūros tautos metų pradžia laikė pavasarį. Todėl manyta, kad kokia yra kovo 1-oji, toks bus ir pavasaris, kovo 2 diena rodo vasarą, 3-ioji – rudenį.

Apie būsimus orus daug ką pasako paukščiai. Jei vieversio giesmelė pasigirsta per Kazimierines, kovo 4-ąją, sakoma: „Kiek vieversys užgiedos, tiek sniego dar pridės.“ Jeigu užklumpa šalna per Keturiasdešimties paukščių dieną (kovo 10-ąją), šalti orai laikysis dar keturiasdešimt dienų. Saulėtas oras per Pempines (kovo 17 dieną) lemia gražias pievas ir pieningus metus. Lietuvos nacionalinis paukštis gandras į gimtinę paprastai sugrįžta per savo šventę – Gandrines (kovo 25-ąją). Jei gandras išmestų kiaušinį iš lizdo, metai bus blogi, jei gandriuką – geri.

Šv. Velykų rytmetį ne tik saulė šoka, bet ir vėjo kryptis pranašauja vasaros orus. Jei procesijos metu vėjas – stiprus, nepastovūs orai išbus iki Petrinių. Ir šv. Velykų, ir Sekminių trečiosios dienos (kai kur – ketvirtosios) nuo senovės vadintos Ledų dienomis. Drausta tądien judinti žemę, antraip ledų kruša vasarą išguldytų pasėlius. Štai kada piktoji žiemos dievaitė Leda primena savo galią! Pavyzdžiui, 1964 metų birželio 21 dieną Alytaus apylinkėse iškrito ledokšnių, svėrusių net iki ketvirčio kilogramo.

Šalna per Jurgines, balandžio 23 dieną, – blogas ženklas: pavasaris bus vėlyvas. Rasota Jurginių žolė – ankstyvas pavasaris. Jeigu beržai anksčiau už alksnius sprogsta, vasara bus sausa, jeigu atvirkščiai – drėgna. Lietingą vasarą pranašauja skruzdėlės, jeigu įsirengia lizdus ant kupstelių. Šaltos vasaros ženklas – skruzdėlynų angos, atsuktos į pietus ir pietinėje užuovėjoje susukti paukščių lizdai. Jei gegutė pirmąkart užkukuotų jau sulapojus medžiams, galima tikėtis gerų metų, o jei plikose šakose – nederliaus. Buvo sakoma, kad žmonės tada kukuos badmečio prispausti.

Tikruoju pavasario pranašu laikytas pirmasis griaustinis. Todėl labai svarbu, iš kurios pusės jis „pareina“ ar „parvažiuoja“. Jei griaustinis sudunda vakaruose, tikimasi lietingos vasaros, jei rytuose – saulėtos, bet žvarbios, jei pietuose – šiltos, malonios, dosnios. Taip pat svarbu, ar pirmoje dienos pusėje, ar po pietų griaudžia: kuo vėliau, tuo sausringesnė bus vasara.

Ankstyva perkūnija – blogai: jei ant ežerų dar laikosi ledas ar sniegas pagrioviais neištirpęs, šienui žolės nepriaugs, be to, ir rugių derlius bus menkas. Geriau, jei pirmą kartą nugriaudžia, kai jau būna išsprogę medžiai, tačiau iki Jurginių. Lietuvininkai Mažojoje Lietuvoje taip sakydavo: „Jei balandį perkūnas grūmoja, laukininkai daug javų dagoja.“ Tačiau tokie eiliavimai tikriausiai bus paplitę per kalendorius, o mūsų perimti iš kaimyninių tautų. Užvis geriausias būsimos vasaros ženklas – perkūnija per Velykas.
Šių tikėjimų kilmė – labai sena, juose žymūs indoeuropietiškojo mito apie metų pradžią pėdsakai. Mitas byloja, kad pavasaris prasidėdavo dievaičiui Perkūnui įveikus požemio ir žiemos valdovą Veliną. Griausmingi metai laikyti derlingais. Pirmojo griaustinio mitologizavimą patvirtina paprotys pasivolioti ant „užgriaustos“ žemės – tai daroma sveikatos labui.

Ruduo ir žiemužė

Jei gegužės 8-oji, Šv. Stanislovo diena, būdavo saulėta, bitininkai spėdavo, kad bus gražus medunešis. Antrosios vasaros pusės orams labai reikšminga Septynių miegančių brolių diena (liepos 10-oji). Jei tądien lyja, nesiliaus lyti septynias dienas, o gal ir septynios savaitės bus lietingos. Jeigu visai nelyja, irgi blogai – derlius bus menkas.

Kokių tikėtis rudens ir žiemos? Per Petrines (birželio 29-ąją) paprastai nustoja kukuoti gegutės. Jeigu kukuoja dviem savaitėmis ilgiau, rudenį ims šalti praėjus dviem savaitėms po Visų Šventųjų. Po Šv. Lauryno (rugpjūčio 10-osios) perkūno galios silpsta, jis jau nebeuždega namų. Tad spėdavo, kad tądien nelyjant ateinantys metai bus gaisringi. Rudens orai būdavo spėjami pagal Šv. Baltramiejaus dieną (rugpjūčio 24-ąją), kai gandrai pakelia sparnus į dausas lėkti. Jei tądien saulėta, bus sausas ruduo.

Mykolines (rugsėjo 28-ąją) dar vadindavo Vėjų diena, nes vyraujanti tą rytmetį vėjo kryptis atskleidžia būsimos žiemos orus. Jei pučia vakaris, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei pietys – šilta, jei iš rytų – žvarbi, jei iš šiaurės – snieginga. Giedra per Mykolines žada nemažus šalčius. Šv. Martyno dienos (lapkričio 11-osios) orai paprastai būna priešingi Kalėdų orams. Todėl sakoma: „Jei per Martyną žąsis ant ledo, per Kalėdas – ant vandens, ir atvirkščiai.“ Šv. Andriejaus diena (lapkričio 30-oji) laikyta pirmąja žiemos švente, todėl prognozės siekia toliau – netgi būsimą vasarą. Jei iškrito sniego – išaugs geras vasarojus, ypač užderės pupos, žirniai, vikiai. Jei saulėta – gerai derės daržovės, jei šalta – vasara bus karšta, gausi perkūnijų, jei drėgna – gražiai žydės rugiai ir bus pilni aruodai grūdų. Šie pastebėjimai dažnai siejami su visu advento laikotarpiu.

L. Klimka apgailestauja, kad liaudies orų spėjimai iki šiol nepalyginti su meteorologinių duomenų suvestinėmis. Tai būtų labai įdomūs rezultatai.