Švyturiai – pakrančių šaukliai, kviečiantys į krantą jūros toliuose klajojančius laivus. Pirmasis žinomas švyturys pastatytas Aleksandrijoje dar III a. pr. m. e. ir prastovėjo kone 1 500 metų! Jūsų dėmesiui – pasakojimas apie mūsų laikų švyturius, jų praeitį ir aistringą farologą (švyturių specialistą).

Birutė JANČIENĖ

Kelią rodė ir paukščiai

Tolimoje praeityje į begalinius vandenis išplaukusiems jūreiviams kelią rodydavo gamtinė „navigacija“ – žvaigždės, saulė, vėjas ir... netgi paukščiai. Iš kurgi jie rasdavosi? Pasirodo, sparnuočiai būdavo gabenami narveliuose ir prireikus paleidžiami į laisvę – jų skrydžio trajektorija rodydavo kelią į sausumą.

Vėliau sugrįžtančių laivų šaukliais tapo ant pakrančių aukštumų deginami laužai. Ant kalvų ar uolų žaižaruojanti ugnis blyksėdavo iš didelių tolių, todėl buvo aiškus orientyras kranto link. Pakrančių laužai – savotiški švyturių pirmtakai. Kaip žinoma, pirmųjų švyturių paskirtis buvo nukreipti laivus į saugų uostą. Kiek vėliau atsirado švyturių, mojančių ne tik kranto link, bet ir įspėjančių jūreivius apie uolas, seklumas, pavojingus rifus ir pan.

Švyturiai buvo svarbi prekinių laivų navigacijos priemonė ir radosi būtent tada, kai jūrinės valstybės ėmė plėtoti prekybos ryšius. Jau tūkstančius metų prieš mūsų erą pasaulio vandenis raižė įvairios paskirties laivai. Jais buvo gabenama viskas – nuo tauriųjų metalų iki prieskoninių žolių. Prekių gabenimas laivais ir prekyba svetimuose uostuose buvo neatsiejama gyvenimo dalis.

Beje, Aleksandrijos švyturys, dažnai vadinamas septintuoju pasaulio stebuklu. Nilo deltoje iškilęs 130 metrų švyturys buvo pirmasis didžiulis statinys – bokštas – žmonijos istorijoje. Bokšto viršų puošė milžiniška Dzeuso statula. Jo daugiau kaip 1 000 metų nepalietė nei karai, nei kiti neramumai.

Lietuvoje – 7 švyturiai

Šiandien Baltijos jūros skalaujamų šalių pakrantėse stypso daugiau nei 70 švyturių. Mūsų krašte yra 7 švyturiai: 4 – jūriniai ir 3 – Kuršių marių. Laivybos kelrodžiai yra įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registrą. Kiekvienas švyturys saugo savo istoriją, turi architektūrinę vertę. Seniausias – Klaipėdos švyturys. Jis (pastatytas 1796 m.) buvo vienas pirmųjų švyturių šiaurės rytų Baltijos jūros pakrantėje. Švyturio statybos darbai pradėti 1788 m. Mėmelio (senasis Klaipėdos pavadinimas) miesto tarybos nutarimu.

Tiesa, darbų pradžia nebuvo itin sklandi: trūko ir tinkamo darbų koordinavimo, ir finansų. Tačiau po 8 metų Klaipėdos švyturys paskelbė savo gyvavimo pradžią. Tuometį statinį sudarė 6 bronziniai atšvaitai, atspindėję lajinių žibintų šviesą. Aišku, atšvaitų spindesys buvo išties menkas, šviesa nuo kranto sklisdavo vos 4 km. Vėliau buvo įrengti sidabro plokštelėmis dengti atšvaitai, atspindintys alyva kūrenamų lempų šviesą.

XIX a. pradžioje Klaipėdos švyturys buvo paaukštintas, taip pat jame įrengta nauja galingesnė žibintų sistema – šviesos spindulys ištįso iki 30 km. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą švyturys buvo visiškai sugriautas, po kelerių metų atstatytas, o 1953-iaisiais perstatytas iš naujo. Šiandien Smiltynėje stūksantis 44 m aukščio Klaipėdos švyturys nuo jūros nutolęs per pusę kilometro, o jo signalas vandenyje pastebimas už 33 km.

Nidos švyturys stūkso ant Urbo kalno pusiasalyje, skiriančiame Baltijos jūrą nuo Kuršių marių. 79 m virš jūros lygio iškilęs švyturys nuo jūros nutolęs per 900 m, o jo mirksėjimas matomas už 40 km. Šis navigacijos įrenginys padeda jūreiviams orientuotis vandenyse ir tuo pat – specialiu sutartiniu ženklu – įspėja, jog čia nėra uosto. Kaip žinoma, švyturio šviesos signalai sklinda tik tamsiuoju paros metu, o dieną automatiškai išsijungia.

Šio švyturio statyba pradėta XIX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Raudonų plytų statinio aukštis siekė kone 30 m. Švyturio link vedė akmenimis grįstas takas, buvo apželdintas pusšimčio metrų aukščio Urbo kalnas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui vokiečiai susprogdino bokštą, bet netrukus jis buvo atstatytas, o po karo perstatytas. Beje, karo belaisvių grįsti akmeniniai laipteliai švyturio link išlikę iki šių dienų.

Šventosios švyturio aukštis – 39 m, jis nutolęs nuo jūros per 780 m. Švyturio skleidžiamas signalas pastebimas už 31 km. Tvirtas metalinių konstrukcijų statinys pastatytas 1957-aisiais, o po 7 metų įrengtas garso signalas.

Juodkrantės švyturys 1950 m. iškilo Kuršių Nerijoje, Juodkrantėje, ant Raganos kalno. Statinio aukštis – 20 m, atstumas iki jūros – 900 m, šviesa sklinda 33 km spinduliu.
Ventės rago švyturys, savaime suprantama, iškilęs Ventės rage. Pastatytas 1837 m. Tiesa, tąsyk – medinis, tik vėliau, po daugiau kaip 20 metų, pradėtas statyti mūrinis statinys. Beje, ne viename senųjų laikų žemėlapyje Ventė žymima kaip didelis laivininkų siaubas. Kodėl? Kad laivai neužplauktų ant pavojingos palei Ventės ragą nutįsusios akmenuotos seklumos. Švyturio aukštis – 11 m, nuo marių jis nutolęs per 30 m, o signalas matomas už 3,5 km.

Pervalkos švyturys stovi dirbtinėje Kuršių marių saloje. Šio laivų kvieslio aukštis – 14 m, signalas matomas už 13 km. Švyturys buvo pastatytas 1900 m., vėliau – 1948 ir 1960 m. – perstatytas.

Uostadvario švyturys statytas 1873–1876 m. Raudonų plytų statinys (sienų briaunos puoštos žalios spalvos glazūruotomis plytomis) yra aštuonkampio formos, sujungtas su gyvenamuoju namu. Viduje esantys įvijiniai betoniniai laiptai suka į žibinto patalpą, iš kur atsiveria apžvalgos aikštelė.

Aistringo farologo pamąstymai

Palangiškis farologas, knygų apie švyturius autorius Aidas Jurkštas tikina, kad domėjimasis švyturiais, jų atsiradimo istorijomis, techninėmis galimybėmis – didelė jo aistra. Švyturiai – tai istoriniai objektai, atlikę ir vis dar atliekantys savo misiją – padėti jūrų keliautojams. Tai kranto pagalbos jūrai simbolis, kito (navigacijos) pasaulio ženklai. Švyturiai – žmonijos civilizacijos palydovai. Ir šiandien dar tebestovi tūkstančius metų menantys šie statiniai.

Kokie keliai nuvedė Aidą švyturių link? „Mano tėvas – istorikas, dėdė – architektas. Prieš daugiau kaip 20 metų gyvenimas nuvedė į Palangą, tad nieko nuostabaus, kad susidomėjau marinistika. Ir netrukus atradau švyturius. Viskas prasidėjo nuo kolekcionavimo. Tačiau ilgainiui to jau nepakako. Šiemet iš visos sukauptos informacijos gimė mano dokumentinė knyga „Lietuvos švyturių istorija“. Ja labai didžiuojuosi: čia sudėjau daugelio metų darbą ir aistrą švyturiams“, – pasakoja palangiškis.

Žinių ieškojo 9 kalbomis

A. Jurkštas pabrėžia, kad kurdamas knygą informacijos ieškojo visur – archyvuose, bibliotekose, internete. „Svarbiausia – žinoti, ko ieškai“, – šypsosi pašnekovas ir patikina, kad tam reikia begalės laiko, lėšų ir, be abejo, didelio noro. Medžiagą rinko kasdien, kantriai, po kruopelytę. Juokiasi, kad, nors ir nėra poliglotas, kaupdamas informaciją pamažėl ėmė perprasti įvairias kalbas.
„Informaciją apie Baltijos švyturius rinkau devyniomis kalbomis. O kai giliai kapstai, atrandi išties įspūdingų dalykų“, – tikina Aidas. Pasak jo, pasaulyje yra keliolika tūkstančių švyturių. Jų istorija – labai marga, o navigacijos objektų įvairovė – dar margesnė. Daugybė švyturių yra išnykę, sugriauti per karus. Kai kurie prisikelia iš naujo – perstatomi, rekonstruojami. Švyturiai skiriasi savo funkcijomis, dydžiu, galingumu.

„Mūsų eros pradžioje buvo skaičiuojama apie 30 antikinių švyturių. Mano žiniomis, seniausias Baltijos jūroje buvęs švyturys – apie 1075 m. vokiečių kronininko Adomo Brėmeniečio aprašytas Volino salos švyturys, vadintas graikų ugnimi, stovėjęs dabartinėje Lenkijos teritorijoje“, – pasakoja farologas.

Istorijos liudininkai

Pasak švyturių tyrinėtojo, šių objektų yra tiek daug, kad sumanius visus aplankyti viso gyvenimo neužtektų. Tačiau toli gražu ne visi švyturiai stovi lengvai pasiekiamose vietose. Nemažai jų – atviruose vandenyse, salose, sunkiai prieinamose, pavojingose vietose. Visi švyturiai – skirtingi. Nors, atrodo, panašios išvaizdos, vis tiek nerastume dviejų identiškų. „Ta švyturių įvairovė – nuostabiausias dalykas,– šypsosi A. Jurkštas. – Ši sritis – menkai ištyrinėta, yra nedaug išsamių analitinių darbų. Kiekvienas švyturys atlieka navigacinę funkciją ir sukurtas konkrečiai vietovei.“

Garsiausi pasaulio švyturiai dažnai stovi istorinėse vietose, juos pamėgę turistai. Šie statiniai apauga istorijomis, dažnai kelia pagarbą, neretai ir baimę... Yra daug kvapą gniaužiančių istorijų. „Kiekvienam siūlyčiau bent kartą gyvenime užlipti į Ispanijos La Korunjos mieste stovintį Heraklio bokštą-švyturį, Prancūzijos Korduano, Italijos Genujos ar bent jau... Ventės rago švyturį.“

Aidas teigia niekada neskaičiavęs, kiek švyturių aplankė. Sako, jog atsidūręs nepažįstamoje vietovėje stengiasi aplankyti visus ten esančius švyturius. Tik ne visada pavyksta: dažnai tos vietos – strateginės, svarbios kariniu požiūriu, todėl ir nepasiekiamos. „Kiekvieno švyturio lankymas – atskira istorija, – tvirtina farologas. – Užmerkęs akis prisimenu dešimtis nuostabiausių vietų, daugybę nuotykių. Šiandien švyturių turizmas – sparčiai populiarėjanti turizmo rūšis.“

Tikisi įkurti muziejų

Pašnekovas pasakoja, jog senovėje, kol trūko švyturių, žvejai orientuodavosi pagal įvairius kranto objektus – kalnus, ugnikalnius. Mūsų kraštuose – pagal bažnyčių bokštus, malūnus, aukštesnius gamtos tvarinius – kopas, kalvas, skardžius. Štai, pavyzdžiui, ties Klaipėda puikus orientyras buvo skardis, pavadintas Olando Kepure, o ties Palanga – Birutės kalnas.

A. Jurkštas prisipažįsta surengęs daugiau kaip 30 asmeninių parodų, nupiešęs apie 1 500 švyturių. Pasak jo, daug piešinių sugulė į „Baltijos švyturių istoriją“. „Ateityje kursiu darbus, skirtus savo knygoms iliustruoti, – tai didžiausia sklaida. O viena didžiausių svajonių – įkurti Baltijos švyturių muziejų. Ir būtinai šalia tikro švyturio. Turiu gyvo, veiklaus muziejaus viziją. Lietuvoje tam puikiai tiktų Ventės rago, Klaipėdos, galbūt Nidos švyturys. Tikiuosi, juridinės ir kitokios kliūtys anksčiau ar vėliau išnyks ir mano vizija taps tikrove“, – planais dalijasi pašnekovas.

Knyga sulaukė sėkmės

„Anno 1684. Klaipėdos švyturys. Memel“ – tokiu pavadinimu prieš trejus metus pasirodžiusi A. Jurkšto knyga (lietuvių ir anglų kalbomis) sėkmingai pasklido po pasaulį. Tai pirmoji Lietuvos istorijoje knyga apie švyturius.

„Juk Klaipėdos švyturys – įdomiausias, seniausias, turintis ilgą istoriją. Prieš karą jis buvo svarbus miestiečių lankomas objektas. Jame lankėsi netgi Prūsijos karalienė Luizė. Gaila, senasis, išties unikalus, išskirtinės išvaizdos švyturys buvo suniokotas ir sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, o dabartinis, sovietų statytas, nėra toks charizmatiškas. Kas kartą pakilęs į švyturio viršų suvokiu šios ypatingos geografinės vietos istorinę, strateginę svarbą, patiriu keistą jaudulį. Tai – pagarba jūrai, jūreiviams, pasauliui“, – tvirtina prisiekęs švyturių mėgėjas.