Ar lengva bus atprasti nuo kiaulienos?

Ar lengva bus atprasti nuo kiaulienos?

Ateityje mūsų šalyje galėtų ganytis iki trečdalio milijono avių.


Statistika atskleidžia įdomų mūsų žemės ūkio pokytį - daugėja auginamų avių ir paukščių, mažėja kiaulių bei galvijų. Tai reiškia, kad Lietuva grįžta prie tradicinės gyvulininkystės, kokia buvo ir tarpukariu.


Avininkystė plinta vis sparčiau


Žilvino Augustinavičiaus, Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovo, minėtas 20 proc. metinis avių bandos padidėjimas nė kiek nenustebino. Pasak pašnekovo, tokiu tempu avių skaičius didėja mūsų šalyje jau kelerius metus iš eilės. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 120 rimtų avių augintojų, kurių bendra avių banda jau siekia 30 tūkst. Ir tai – tik pati avininkystės bumo pradžia, įsitikinęs Ž. Augustinavičius.


Ateityje mūsų šalyje galėtų ganytis iki trečdalio milijono avių. Mat avys labai sėkmingai skverbiasi į tas gyvulininkystės (ir pienininkystės) nišas, kurias dėl įvairių priežasčių apleidžia kaimo žmonės. Po vieną ar dvi karves laiko vis mažiau kaimiečių – daugumos jų ir jėgos ne tos, ir pieno supirkimo kainos netenkina. O auginti stambius raguočius mėsai ir sveikatos dar reikia: ne kiekvienas gali suvaldyti užsispyrusį jautį ar karvę.

REKLAMA


Avys – romios, gana nereiklios, be to, veisiasi sparčiau už stambesnius naminius gyvulius. Dėl to avininkystė ir plinta Lietuvoje. Be to, šie gyvūnai atstoja žoliapjoves: ten, kur laikoma bent 10 ar 20 avių, kelių hektarų sklypo prie sodybos šienauti jau nebereikia. Tiesa, avis imasi auginti ne į pensiją išėję kaimiečiai ar miestiečiai – kasmet kuriasi vis nauji specializuoti avininkystės ūkiai.


Kailio vertė - nedidelė


Beveik visi avių augintojai šiuos gyvulius veisia dėl mėsos, nes mūsų klimatas nepalankus avims auginti dėl kailio. Lietuva – ne Australija ar Arabijos pusiasalis, kur sausas ir karštas klimatas didina avių kailio vertę. Mūsų avių augintojai džiaugiasi, jei avių vilna ir kailis atperka kirpimo bei lupimo sąnaudas. O štai jų mėsa – visai kas kita. Ir Lietuvos vartotojai vis labiau „atranda“ avieną, juolab kad yra tokių veislių avių, kurių mėsa beveik neturi to būdingo kvapo, atstumiančio kai kuriuos žmones.

REKLAMA


Be to, Vakarų Europos rinka – nepasotinama: ten kokybiška šviežia ėriena – labai vertinama. Tad, gaudami Europos Sąjungos išmokas, mūsų avių augintojai nusiteikę savo bandas dar labiau didinti, nors lietuviams ir reikia konkuruoti su tais avių augintojais, kurių kraštuose žiemos beveik nebūna ar ji būna labai švelni.


Taip pat nereikia pamiršti ir avių pieno sūrių: jau yra specializuotų ūkių, kurie gamina labai kokybiškus tokius sūrius. Tiesa, jie kainuoja brangiau už mums įprastus „karvinius“, tačiau tokia įvairovė – tik sveikintina. Nors mums dar taip toli iki prancūzų, apie kuriuos Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis yra pasakęs: „Ir kaip man suvaldyti tautą, kuri valgo daugiau kaip rūšių 300 sūrių?“


Ar lengva bus atprasti nuo kiaulienos?

Vakarų Europos rinka – nepasotinama: ten kokybiška šviežia ėriena – labai vertinama.


„Popierinis“ rėmimas neskatina žemės ūkio


Parlamentaras Kazys Starkevičius apie žemės ūkio problemas žino ne iš Seimo protokolų – jis pats jau senokai yra ūkininkas. Ir ateities perspektyva šalyje turėti apie 300 tūkst. avių jo nestebina: pasirodo, prieškario Lietuvoje jų būta net 400 tūkst. Ūkininką ir parlamentarą labiau dirgina tos problemos, kurios, regis, valdžios lygmeniu lyg ir išspręstos, tačiau realiai taip ir lieka nepajudinamos. Štai mūsų kiaulininkystę kamuoja ne tik tarsi „netikėtai“ atsiradęs kiaulių maras.


Kur kas didesnį galvos skausmą kiaulių augintojams kelia įvairių valdžios struktūrų nesusikalbėjimas. Vyriausybė lyg ir parengia veiksmų programą, skatinančią šią gyvulininkystės šaką, bet ji pasirodo esanti neveiksminga. Mat Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, rūpindamasis natūralios gamtos išlikimu, įveda labai griežtus gamtosaugos ribojimus visiems, kas nori kurti naujas kiaulių fermas. „Bet juk yra skirtumas tarp ūkininko, kuris nori kurti vos kelių šimtų kiaulių fermą, ir tų investuotojų, planuojančių statyti kompleksus, kuriuose kasmet bus auginama dešimtys tūkstančių deglųjų“, – piktinasi K. Starkevičius.


Ir to nesusikalbėjimo rezultatas – akivaizdus: kiaulių kasmet šalyje mažėja.


Dėl tos pačios priežasties ir toliau nuosekliai mažėja melžiamų karvių banda. O juk tai – bene pati sunkiausia gyvulininkystės šaka: pieninių karvių savininkai neturi nė vienos laisvos dienos visus metus. Tarsi to būtų maža, pieno supirkėjai nuolat siūlo pieno tiekėjams juos netenkinančias pieno supirkimo kainas. Pašnekovas daug tikisi iš pirmosios kooperatinės (priklausančios ūkininkams) pieno perdirbimo gamyklos, kuri ims veikti kitąmet. Gal bent ji šiek tiek kilstelės superkamo pieno kainas.



„Lietuvoje galėtų ganytis apie 1 mln. avių, apie 600 tūkst. stambiųjų raguočių ir apie 700 tūkst. melžiamų karvių. Dėl to ne tik ekonominę naudą gautų mūsų žmonės, bet ir atsigautų žemė, mat jai savaime reikėtų mažiau „chemijos“, – apibendrina K. Starkevičius.


Parengta pagal žurnalą „Savaitė“








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>